Žiūrėk į veidrodį, o ne į svarstykles

„Ne. Ir net nežinau, ar man patiktų, jei atpažintų. Nemėgstu perdėto dėmesio. Gatvėje aš – pilka pelytė, o scenoje virstu ryškia moterimi. Grimas, šukuosena, blizgantys šešėliai, bikinis, papuošalai – viskas taip mane pakeičia, kad net draugai sunkiai nuotraukose atpažįsta“, – pasakoja Jolanta.

Kalbamės su ja viename Klaipėdos restoranų ir čia pat įsitikinu Jolantos tiesa – aplinkiniai per daug į ją nesigręžioja. Mergina vilki džinsus ir megztuką. Vienintelė ryškesnė puošmena – blizgūs akių šešėliai, kurie dieną atrodo itin ryškiai. Tačiau tai gana kuklus vaizdas palyginti su tuo, kaip Jolanta atrodo per varžybas.

– Jūsų kostiumai – lyg cirko artistės: nusėti karoliukais, žvyneliais. Kas jums juos kuria?

– Pati. Nusiperku patį paprasčiausią maudymosi kostiumėlį, iškarpau, išsiuvinėju karoliukais, blizgučiais, ornamentais. Tai viena pasiruošimo varžyboms dalių. Tad vakarais ir sėdžiu siuvinėdama.

– Pastebėjau, kad turite savotiškus papuošalus-talismanus, kokiais kitos sportininkės nesipuošia. Dvi apyrankes užsimaunate ant rankos, dvi – ant kojos. Ar jos ką nors reiškia?

– Ne. Man tiesiog patinka blizgučiai. Scenoje turiu atrodyti pati gražiausia, tad ir prisigalvoju visokių niekučių.

– Vaikystėje buvote gimnastė, o paskui susidomėjote kūno rengyba. Kuo ji jus sužavėjo?

– Sportuoti pradėjau nuo penkerių, bet aukštumų gimnastikoje nepasiekiau, todėl su ja atsisveikinau lengvai. Bet kaip po to gyventi, jei dvylika metų vis tas pat – mokykla, gimnastika, namų darbai, miegoti?.. Labai ilgėjausi fizinio krūvio, tad pradėjau lankyti kūno rengybą. Buvau per sena imtis ko nors kito, kad pasiekčiau rezultatų.

– Nusilipdėte iš savęs tai, ką norite. Ar tai kiekvienas sugebėtų?

– Žinoma, kiekvienas. Bet tik su sąlyga – jeigu jis to nori.

– Ar teko iš įtampos, treneriui matant, apsiverkti, trenkti durimis, rėkti? Žodžiu, taip grynai moteriškai paisterikuoti...

– Nepamenu. Sunkiausia būna, kai ruošiesi varžyboms: dietos, dvi treniruotės per dieną, todėl kartais nervai nelaiko. Bet treneris juk nekaltas, tad ant jo neišsilieju. Nors... būna visko, – patylėjusi priduria Jolanta. – Tačiau treneris supranta – nieko nesako.

– Ar jis jums nešykšti pagyrimų?

– Kad treneris žarstytų pagyrimus iš niekur nieko, taip nėra. Aš netgi sunerimčiau, jei pasakytų, kaip gerai atrodau.

– Jus kalbinu savotišku pauzės laikotarpiu, kai svarbiausios varžybos pasibaigusios. Ar dabar vis tiek einate į treniruotes?

– Einu. Kasdien, išskyrus šeštadienį. Klaipėdos „Centro“ klube ne tik sportuoju, bet ir dirbu trenere.

– Manekenei svarbūs centimetrai, o kūno rengybos sportininkei – proporcijos?

– Taip. Bet jei per varžybas stovi dvi panelės vienodu kūnu, komisija rinks tą, kuri gražesnė.

– Vadinasi, gali dirbti iki devinto prakaito ir likti antra, jei konkurentė mielesnio veido?

– Būna ir taip. Nors, jei kūnas prastai atrodo, maivykis nesimaiviusi, vis tiek nieko nebus.

– Kaip ruošiatės varžyboms? Ko reikia, kad gerai atrodytumėte?

– Tam skiriu tris mėnesius. Tada iš esmės pakeičiu gyvenimo būdą: daugiau treniruočių, jokių riebalų, tik baltymai, šiek tiek angliavandenių. Mat be angliavandenių nedega riebalai. Visos senos tiesos, nieko nauja neišrasi. Be to, dar turiu išsirinkti muziką, sukurti šokius, išpuošti maudymosi kostiumėlį. Tai, regis, smulkūs darbai, bet iš tikrųjų suryja nemažai laiko.

– O ką valgote per „atostogas“? Juk tie baltymai pabosta...

– Nesu gurmanė, valgau tai, kas papuola. Pati nieko negaminu, nes nei moku, nei noriu. Gal kada nors užsimanysiu, – nusišypso mergina. – Kaip ir visi lietuviai, mėgstu cepelinus, picas, bandeles. Tačiau dietos vis dėlto pakoregavo mano mitybą – atsikračiau noro kramsnoti bulvių traškučius. Jų neragavau gal porą metų. Jie man nebeskanūs, kaip ir gazuoti vaisvandeniai. Verčiau išgeriu kavos, arbatos.

– Be to, šiame sporte juk svarbiau ne svoris, o bendras vaizdas, ar ne?

– Taip. Užlipu ant svarstyklių, ir skaičiai mane nervina. Kartą treneris pasakė: „Aš jas išnešiu iš salės. Geriau žiūrėk į veidrodį“. Iš tiesų – tikrą vaizdą rodo ne svarstyklės, o veidrodis. Esmė – kaip atrodai, o ne kiek sveri. Anksčiau maniau, kad turiu sverti 49 kilogramus. Kartą svėriau net 43, bet tada supratau, kad jau visai nesveika taip elgtis su savo kūnu. Prieš dvejus metus svėriau 51, o pernai lapkritį per varžybas – 56 kilogramus. Ir nieko – tapau čempione! Tad svarstykles meskite į šoną ir dažniau žiūrėkite į veidrodį, – šypsodamasi pataria J.Mileriūtė.

– Kur laikote varžybose laimėtas taures?

– Daugiausia taurių tėvų namuose, dalis – mano bute, kitos prisiglaudė net pas draugus. Kartais jos būna labai aukštos, net iki 130 centimetrų! Atrodo kaip koks baldas, tad nenumesi bet kur.

– Tarp trofėjų yra ir deimantas. Ką su juo darėte?

– Deimantą gavau užpernai, kai tapau absoliučia pasaulio kūno rengybos mėgėjų nugalėtoja. Tai iš tiesų brangus daiktas, todėl reikia labai gerai pagalvoti, ką iš jo padaryti. Jei atvirai – tai netgi kažkaip gaila jį judinti. Kaip gavau dėžutėje, taip jis ten ir guli.

– Kokie mėgstamiausi jūsų drabužiai?

– Mėgstu patogius drabužius – džinsus, megztukus. Kartais ir sijoną užsisegu. Kadangi mano gyvenimas sukasi apie sportą, tai ir aprangos stilius susiformavęs laisvas, lengvas.

– O vakarais?

– Kad nelabai kur nors išeinu. Esu ramaus būdo. Vakarėliai, klubai nelabai mane ir traukia.

– Iš pokalbio nepasakyčiau, kad esate tikra užsispyrusi žemaitė.

– Užsispyrusi esu tik tuomet, kai ko nors siekiu. O šiaip tas užsispyrimas nėra geras dalykas. Kai įsitikini, kad kitas žmogus buvo teisus, o tu – kvailai užsispyrusi, pasidaro truputėlį gėda.

– Pakalbėkite apie vaikinus. Ar jaučiate jų dėmesį?

– Nelabai to dėmesio trokštu. Kam reikia, tas mane pastebi. Tikrai nesipuošiu ir nevaikštau pagrindine Klaipėdos gatve, kad mane pamatytų.

– Bet ar turite artimą žmogų?

– Man atrodo, kad mes visi tokį žmogų turime. Nenoriu daug apie tai kalbėti. Nesu iš tų, kurie turėtų milijoną draugų. Jų yra tik keli, tačiau tikri, kuriems galiu paskambinti ir vidury nakties. Jei pasiguosčiau, jog blogai, žinau, kad tie žmonės nedelsdami atvažiuotų.

– Ar vaikinų išvaizdai keliate griežtus reikalavimus?

– Kadangi žinau, kaip sunku pasiekti gerą formą, tokių reikalavimų nekeliu. Žinoma, maloniau bendrauti su žmogumi, kuris save prižiūri, tačiau išvaizda – ne pats svarbiausias dalykas. Mane žavi protas.

– Bet ar jus sužavėtų pusamžis profesorius atsikišusiu pilvuku?

– Man nereikia mokslų daktaro su penkiais aukštaisiais. Išvaizda svarbi tik man, nes aš dalyvauju varžybose.

Niekada nesižavėjau ir nešūkčiojau: „O, koks raumeningas vaikinas, kaip norėčiau su tokiu draugauti“. Gal todėl, jog raumeningų kūnų esu prisižiūrėjus tiek, kad manęs jie net netraukia. Be to, kartais tie raumenų kalnai net iškalba nesublizga, negali normalaus sakinio suregzti. Tada pati sau pagalvoju: „Ir ką čia tokio tavęs paklausti, kad nebūtų per sudėtinga atsakyti?“

– Jolanta, kiek žinau, Klaipėdos universitete studijuojate romanų filologiją. Kaip sekasi derinti sportą ir studijas?

– Kol kas mokslus nutraukiau, bet ne dėl to, kad nespėju. Aš nežinau, ko noriu. Dvejus metus studijavau prancūzų ir italų kalbas. Kai suvokiau, kad tai – ne man, perėjau į socialinės pedagogikos specialybę. Išsilaikiau keletą egzaminų, tačiau pamačiau, kad ir šis mokslas man ne prie širdies.

Ir kūno kultūros nenorėčiau studijuoti, – vos beišsprūstantį mano klausimą tuoj pat nugesina Jolanta. – Ilgiuosi kitokios veiklos, nes aš ir taip visą gyvenimą sportuoju. Pertrauka skirta tam, kad suvokčiau, ko iš tiesų noriu. Nes puldinėti iš vienos specialybės į kitą – tai tik laiko gaišimas.

– Kas numatyta jūsų šiųmečiame sporto kalendoriuje?

– Pirmą kartą per savo kūno rengybos karjerą nusprendžiau praleisti pavasario sezoną. Noriu pailsėti – nesu geležinė. Pailsėjusi su naujomis jėgomis galėsiu vėl siekti aukštumų.

– Kokių dar? Esate daugkartinė pasaulio kūno rengybos mėgėjų čempionė, praėjusių metų pabaigoje tapote dar ir pasaulio profesionalų čempione. O ką jau kalbėti apie Lietuvos, Europos apdovanojimus...

– Bet juk aš ne pirmoji, kuri tampa pasaulio čempione ir vis tiek dar nori varžytis. Juk ir lentynininkas Michaelis Schumacheris yra daugkartinis pasaulio čempionas. Man paprasčiausiai patinka šis sportas. Nenusiminčiau, jei neužimčiau pirmosios vietos. Jau seniai praėjo tas laikas, kai norėdavau būti tik pirma. Antroji vieta tuomet man reiškė ne laimėjimą, o pralaimėjimą. O dabar noriu ruoštis varžyboms ir lipti į sceną, kad patikčiau žiūrovui, o ne užimčiau kokią nors vietą. Noriu patikti sau ir kitiems.