Antras dublis meilei

Abi jos gimė Šiauliuose, abi savo verslą ir gyvenimą susikūrė sostinėje, abi anksti ištekėjo, pasigimdė dukras, o vėliau nutraukė iš pažiūros sėkmingas santuokas ir nutarė antrąkart bandyti laimę meilėje. Bet kiekviena savaip.

Vilniaus vyno namų „Vintana“ direktorė 35 metų Enrika Jakumienė galėtų ne vyną rūšiuoti, o vaikus mokyti skaičiuoti, skaityti, rašyti - mat dar studijuodama Vilniaus universiteto Šiaulių fakultete ji penkerius metus dirbo mokytoja. Tačiau nesusižavėjo šia profesija.

Būdama studentė Enrika ištekėjo ir susilaukė dukrelės Gabrielės. „Iš pažiūros buvome graži jauna šeima, auginanti vaikutį, mums nieko netrūko. Vyro dažnai nebūdavo namuose, bet taip juk gyvena daug porų ir joms tai atrodo normalu. O man taip neatrodė. Buvome ambicingi, jauni, neįsiklausydavome vienas į kitą. Kai supratau, kad per daug atitolome, nusprendžiau skirtis.

Visiems - mano tėvams, sesei, draugėms ir net pačiam vyrui - šis sprendimas sukėlė šoką“, - ištaria Enrika.

- Toks sprendimas neatsiranda per vieną dieną, - atsako Enrika, o iš jos veido kuriam laikui dingsta šypsena. - Kai susituokėme, buvau dvidešimties, tada jausmai atrodė svarbiausi. Vėliau pastebėjau, kad su vyru keičiamės, augame, bet į skirtingas puses. Jaučiausi nelaiminga, todėl savęs paklausiau, ar noriu taip gyventi visą likusį gyvenimą, kankinti save, o kartu ir kitą žmogų. Paprašydama vyro skyrybų užgavau jo ambicijas, bet dabar ir jis, manau, supranta, kad būtume negalėję gyventi kartu po vienu stogu. Tik džiaugiuosi, kad, aprimus aistroms, sugebėjome likti draugai ir kartu rūpintis dukra.

- Su metais jaunesne seserimi Giedre augome labai laimingoje šeimoje, kurioje nebūdavo jokių pykčių. Abu mano tėvai buvo lyg vienas vienetas. O savo šeimoje pastebėjau, kad esame du skirtingi vienetai. Man buvo nepakeliamai sunku matyti tą skirtumą. Iki šiol siekiu tobulų santykių, nes turiu puikų tėvų pavyzdį, - atsako E.Jakumienė.

- Visada buvau drąsi, nebijojau rizikuoti. Po skyrybų atsirado laisvės poreikis, nes ta per didelė vyro globa atėmė iš manęs galimybę pačiai priimti sprendimus. Tada pamaniau, kad esu stipri, kad išsiversčiau be kitų pagalbos. Man reikėjo pačiai susidurti su naujomis aplinkybėmis, žmonėmis, pačiai sudėlioti atsakymus, ko noriu iš savęs ir iš kitų. Beveik aštuonerius metus buvau viena.

Tiesa, būdavo trumpų draugysčių, bet niekam nenorėjau įsipareigoti, - pasakojo Enrika, po skyrybų dukrą palikusi savo tėvams ir ketveriems metams išvažiavusi mokytis ir dirbti į JAV.

- Niekada nesigailėjau dėl šio savo sprendimo, nors ir palūždavau. Prisimenu savo pirmas Kalėdas Amerikoje: vairuoju automobilį, per radiją dainuoja „Coming home for Christmas“, o man nėra kur grįžti. Dukra, artimieji toli. Atrodė, kad širdis plyš, - sakė E.Jakumienė.

- Žinojau, kad tėvai rūpinasi Gabriele, ji irgi suprato, kad stengiuosi, jog mūsų abiejų ateitis būtų geresnė. Nuolat bendraudavome internetu, telefonu, tarp mūsų ryšys tikrai nenutrūko. Dabar jai keturiolika, būna visko - ir durų trankymų, ir ašarų. Bet iki šiol esame geriausios draugės.

- Ne, nesminga. Konkurencijos nebijau, jau užsiauginau šarvus. Esu lanksti, galiu prisitaikyti ir išgyventi esant įvairioms situacijoms. Tiesiog vengiu susikirtimų. Vyresnės moterys pavydi jaunesnėms jų grožio. Esu už jaunystę ir grožį, bet visada pagalvoju, kad jaunesnės merginos neturi mano patirties. O mano išorė man ir padeda, ir įpareigoja. Ypač versle, kur gražiai moteriai keliami kur kas didesni reikalavimai.

- Priešingai, iš prigimties esu kovinga ir labai emocionali. Anksčiau ypač audringai reikšdavau savo jausmus, visi juos matydavo. Dabar išoriškai esu rami, stengiuosi valdyti savo emocijas. Geriau tikslingai nukreipti savo energiją, užuot kovojus su viskuo ir visais.

- To dėmesio man tikrai pakanka, bet išmokau išlaikyti atstumą, ir vyrai tai jaučia. Dėmesys malonus, tačiau viduje esu rami, nes jau neieškau.

- Įsimylėjimas yra maloni, bet apgaulinga būsena, lydima staigių impulsų. O kai jausmai ateina iš lėto ir vis stiprėja... Supranti, kad tai - meilė. Tada apima ramybė, viskas stojasi į savo vietas. Nebesu viena ir tuo džiaugiuosi. Praėję metai mums su draugu buvo pilni išbandymų, sukrėtimų, bet po jų vis dar esame kartu. Tai rodo, kad šis ryšys ypatingas.

- Visada yra ko siekti. Užpildžiau esmines sritis, esu laiminga, o verslas yra tik priedas prie visko. Mėgstamas darbas - svarbu, bet man svarbiausias dalykas yra stipri šeima. Ji yra geriausias mano draugas, kuris niekada neišduos, - sako „Vintanos“ direktorė E.Jakumienė.

Kai su Loreta Šurkute susitinkame jos parduotuvėje Vilniuje „Pilies 6 Boutique“, pokalbis ima suktis apie naujus jos verslo planus. „Jų visada yra, nenoriu stovėti vietoje“, - ima pasakoti 34 metų moteris.

Trečius metus Vilniuje gyvenanti Loreta čia jaučiasi jau įleidusi šaknis, nors kadaise jai atrodė, kad visiškai save realizuoti galės savo gimtuosiuose Šiauliuose.

Vos devyniolikos ištekėjusi už savo pirmosios meilės, o dvidešimt dvejų susilaukusi pirmagimės Olivijos, Loreta neužsidarė namuose. Ji su drauge ėmėsi veiklos. Iš pradžių moterys mieste įkūrė pirmąjį soliariumą, vėliau - vestuvinių drabužių nuomos saloną.

„Iš tiesų man sekėsi viskas, ko imdavausi“, - sakė L.Šurkutė, neužmiršdama paminėti, kad pirmuosius verslo užmojus įgyvendinti padėjo jos buvęs sutuoktinis.

- Man visada diena per trumpa. Mėgstu greitai ir impulsyviai elgtis. Ir greitai važinėti. Jei ko nors užsimanau, tai man to reikia tuojau pat. Vėliau tai man bus nebeįdomu.

- Vyras tuo metu jau gyveno ir dirbo Londone, todėl su dukra Olivija, kuriai tada buvo penkeri, išvažiavau pas jį. Man patiko gyventi Didžiojoje Britanijoje. Tiek apvažinėjome, tiek daug visko pamatėme! Su dukra dažnai eidavome į prabangiose Londono parduotuvėse vykstančius naujų gaminių pristatymus. Turime nuotraukų, kuriose Oliviją nufotografavau su dizainere Donatella Versace, buvusia muzikos grupės „Spice Girls“ dainininke Victoria Beckham.

Ten praleidome dvejus gražius metus. Be to, tuo metu patikrinau savo verslo idėją - atidaryti garsių dizainerių drabužių saloną - ir supratau, kad geriausiai ją galėsiu įgyvendinti Lietuvoje“, - pasakojo moteris.

Pasak Loretos, ją namo parviliojo dar viena priežastis - dukrai Olivijai atėjo laikas eiti į mokyklą. Pora nusprendė, kad mergaitei bus geriau mokslus pradėti Lietuvoje.

Sugrįžimas į gimtinę jaunai moteriai tapo didesniu išbandymu, nei ji tikėjosi. „Po Londono Šiauliuose man buvo taip tamsu ir baisu, kad nenorėjau išvis eiti iš namų. Be to, esu žmogus, kuris negali būti vienas. Kažkada juokavau, kad manęs ilgiau nei dviem savaitėms palikti negalima, - sakė L.Šurkutė. - Šeima turi būti kartu. Nebe tie laikai, kai moterys vyrų laukdavo metų metus“.

- Mes su vyru buvome puiki, laiminga šeima, bet įsitikinome posakio, kad atstumas išskiria, teisingumu. Mūsų jausmai atšalo. Jaučiausi jam svetima, nes jis man tapo nebe vyru, o draugu. Tačiau iki šiol jį gerbiu, kad bendrauja su Olivija, nes dauguma vyrų po skyrybų pamiršta savo vaikus.

- Jei gyvenu su žmogumi, turiu jį jausti. Negaliu su kuo nors gyventi dirbtinai - dėl pinigų, dar dėl ko nors. Nesmerkiu moterų, kurios taip elgiasi, bet jų nesuprantu. Kartais moteris nori jaustis silpna, kai yra stipri, ir būti stipri, kai yra silpna. Nuostabu, kai šalia yra vyras, kuris tai jaučia ir leidžia moteriai būti tokiai, kokia ji nori. Puikus vyras ne tas, kuris įvykdo tai, ko moteris jo prašo, bet tas, kuris jaučia savo moterį ir daro viską, kad ji būtų laiminga.

- Meilė turi daug išraiškos formų. Vienokia ji jaunystėje, kitokia - žengiant prie altoriaus ir visai kitokia brandžioje šeimoje. Šiuo mano gyvenimo etapu meilė - tai galimybė būti savimi, kai galiu atvirai reikšti savo mintis, kai žinau, kad už jas nebūsiu kritikuojama ar niekinama. Meilė - tai abipusė pagarba ir vienas kito palaikymas kasdieniuose darbuose ir, aišku, aistra.

- Brangiausias mano turtas yra mano angelėliai - dvylikametė dukra Olivija ir dvejų metų sūnus Edrikas. Esu laiminga, kad juos turiu, - išberia Loreta. - Mane nuolat supa labai geri žmonės, visada jaučiu savo artimųjų - mamos, brolio, dėdės - palaikymą. Esu labai dėkinga savo draugui, kuris padėjo man įkurti savo parduotuvę, bet didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas ir variklis yra mano vaikai.