„Meilė mane išmokė verkti“

„Aš mėgstu viską išryškinti, pabrėžti. Juk esu moteris“, - nusišypso 46 metų ponia Svetlana. Todėl nieko keista, kad šią ekstravagantišką asmenybę, kuri visai neseniai pradėjo lankytis vakarėliuose, žmonės greitai įsidėmėjo.

Beveik dvidešimt metų tykiai gyveno santuokoje, tačiau prieš dvejus metus išsiskyrė. Ir sušvito visuomenėje. Iškart po skyrybų Svetlana pirmą kartą gyvenime pažino meilę. Ir parašė apie ją knygą lenkų kalba „Myliu tave už tai, kad esi“.

„Pamačiau jį - ir viskas. Tuo metu ilsėjausi Egipte. Su tuo vyru, lenku, laimėjau viešbučio surengtą dvidešimties šokių konkursą, nors nesu jokia šokėja! Gerai derėjome ne tik šokių aikštelėje, bet ir visur kitur. Tačiau... Jis gyvena Lenkijoje, aš - Lietuvoje. Mūsų meilės istorija truko beveik dvejus metus: elektroniniai laiškai, nenutrūkstamas srautas žinučių mobiliuoju telefonu, bet... Prieš kelis mėnesius nusprendžiau ryšį nutraukti. Tas žmogus labai pavydus. Tačiau galiu tvirtinti - jį mylėjau“, - sako Svetlana.

- O, taip, - šypteli ji. - Jei kur nors einu, dukra mane perspėja: „Mamyte, apsirenk prasčiau, kukliau nei atrodys jubiliatė“. O aš jai atsakau: „Evute, taigi aš nežinau, kaip prasčiau! Vis tiek ten būsiu gražiausia“.

- Ne. Meilė mane aplankė pirmą kartą. O šiaip... Bendrauju ir susitinku su man simpatizuojančiais vyrais, nes nenoriu jų įskaudinti. Niekada negaliu pasakyti: „Ai, atstok nuo manęs, aš su tavim nedraugausiu“. Juk kai vyras mums pasako - „Tarp mūsų viskas baigta“ - širdyje lieka skausmas, ar ne? Todėl aš stengiuosi nieko neįžeisti. Draugauju, kol vyras pats pastebi, jog santykiai atšalo.

- Taip. Po truputį savo elgesiu parodau, kaip į tą žmogų žiūriu. Geriau pasakysiu: „Negaliu su tavim papietauti - turiu daug darbo“, bet niekuomet šiurkščiai nepavarysiu - „Dink iš akių, nebeskambink“.

- Laisva, - po ilgos pauzės pasigirsta atsakymas.

- Taip, viena būti negaliu. Ir nesu. Bet meilė... Aš jos laukiu. Jau dabar žinau, kaip ji turi atrodyti. Po istorijos su lenku vienas žmogus man pasakė, jog tai, ką išgyvenau, tebuvo mažytė meilės mokyklėlė. Manau, jog dar atsiras vyras, kurį mylėsiu pačia stipriausia ir tikriausia meile.

Jei būčiau vyras ir norėčiau suprasti šią moterį, turbūt net nesistengčiau - tam neužtektų viso gyvenimo.

Ji apdovanota nuostabiu humoro jausmu, sąmojingumu ir nežabota energija. Tiesmuka, drąsi, išmintinga, savarankiška, pasitikinti savimi, labai emocinga bei moteriška. Bet labiausiai užburia tas per kraštus besiliejantis jos optimizmas, nesuvaidintas gyvenimo džiaugsmas.

Iš pradžių net keista priimti jos nenusaldintus atsakymus, atvirą žvilgsnį ir sveiką požiūrį su lengva ironijos gaidele. Ši moteris - tikras viesulas, tačiau ne nusiaubiantis, o paliekantis neišdildomą įspūdį.

Charizmatiški žmonės dažniausiai pasirenka sceną. Ponia Svetlana pasuko teisininkės keliu, nors svajojo tapti aktore. „Oho, kokią žvaigždę turėtume! Imtų šturmu ir kiną, ir teatrą“, - pagalvoju.

- Savo išvaizda bei temperamentu esate panaši į pietietę. Vos ne Sophia Loren! - jau ištariu garsiai.

- Tamsų gymį paveldėjau iš tėvo azerbaidžaniečio. Motina lenkė. Sakote, Sophia Loren? Mane vyrai taip ir vadina. Kai nusiunčiu draugams į užsienį kokią nors savo nuotrauką, jie parašo: „Claudia Cardinale šalia tavęs yra niekas“ arba „Tu gražesnė net už S.Loren“.

Iš tiesų esu karšto, nesuvaldomo būdo. Man reikia viską pamatyti, visur dalyvauti. Atsimenu, buvau išėjusi motinystės atostogų. Gyvenome tada su vyru Rusijoje. Išgirdusi apie radijo ir televizijos diktorių konkursą, nusprendžiau jame dalyvauti. Pasakojau biografiją, skaičiau programą, žiūrėjau į kameras. Kai viską baigiau, komisija ištarė: „Sveikinam - jūs laimėjote konkursą“. O aš: „Ačiū. Aš tik atėjau pasitikrinti savo galimybių“. Kaip jie pradėjo ant manęs rėkti!

Arba kita istorija, nutikusi prieš kelerius metus. Kai „Hilton“ viešbutyje laimėjau grožio konkursą, viena 18-metė mergaitė net verkė. Aš titulą jai nušvilpiau iš panosės per jos gimimo dieną! Bet negi aš kalta? Tiesiog tokia esu - noriu visur pasirodyti.

- O kodėl turėčiau? Savo gyvenimo nuo nieko neslepiu. Net ir klientams galiu papasakoti, kaip praėjo vakarykštis renginys, ar gerai miegojau. Aš neturiu paslapčių, nes nieko nedoro, ką turėčiau slėpti, nedarau.

- Taip, tiesa. Bet man į akis dar nekrito nė vienas vyras. Gal aš jų nematau? Pirmiausia vyras turi mane sudominti. Aš galiu susipažinti visur: kavinėje, gatvėje, klube. Gal esu senamadiška, tačiau nesuprantu, kodėl turėčiau priimti vyrų pasiūlymus iš karto eiti į lovą. Ant mano veido gal ir parašyta, jog esu lengvabūdiška, tačiau viduje esu itin griežta.

- Mes, moterys, turime būti gudrios, - vėl ta pati šelmiška šypsena žaidžia advokatės veide. - Jei iš karto viską parodysime, ką galime, ką mokame, ko norime, jau būsime nebe moterys. Kiekviena moteris turi būti paslaptinga, o vyras turi pajusti, ar ji iš tikrųjų nori būti su juo. Man atrodo, jog vyrai manęs bijo. Turbūt įsivaizduoja, jog esu labai griežto charakterio. Gal ir tiesa - šeimoje laikausi labai griežtų taisyklių. Mėgstu teisingą gyvenimą - tokį, kokį apibrėžia įstatymai.

- Skyrybos nebuvo joks įvykis mano gyvenime. Nieko nepajutau. Turėjau labai gerą vyrą, niekada nebuvau įsprausta į jokius rėmus. Jis buvo visai nepavydus. Gal tai netgi šiek tiek pakenkė mūsų santykiams - galėjo nors menką kruopelytę pavydo parodyti, - nusišypso Svetlana. - Po skyrybų vyras pasakė: „Koks buvau kvailas, kad tau viską leidau“.

- Taip. Su juo gyvenau beveik 20 metų, tačiau atgal nebenorėčiau sugrįžti - nėra meilės. Gyventi dėl to, kad senatvėje tau kas nors vandens stiklinę paduotų, tikrai neverta. Aš to nenoriu. Niekam nepatarčiau gyventi su vyru be meilės. O džiaugtis turiu kuo - mūsų dukromis. Evanželina yra Vilniaus universiteto trečio kurso teisės studentė, o Simona - vienuoliktosios klasės moksleivė.

- Greičiausiai tiek laiko reikėjo, kad suvokčiau, jog meilės nėra. Gal jis mane stipriai mylėjo, o aš nenorėjau jo įskaudinti, atstumti. Gal buvo gaila išsiskirti. Nežinau. Tik po daugelio metų pradėjau savęs klausinėti: kodėl esu su tuo vyru? Jis yra labai geras, bet jo nemyliu. Kol gyvenome kartu, nebuvo nė vieno ryto, kad jis dukroms nepagamintų karštų pusryčių. Abejoju, ar kada surasiu tokį vyrą, kuris mano vaikams virs valgį.

- Ne, aš esu labai moteriška ir niekuomet neužimsiu vyro vietos. Gal dėl to mano griežtumo jums taip atrodo.

- Kai įstojau į Vilniaus universitetą, turėjau ilgus garbanotus plaukus. Visiems buvau tikra egzotika. Mano nuotrauka Teisės fakultete kabėjo visus penkerius metus. Nes buvau ne tokia kaip visos studentės.

Ir puoštis patikdavo. Sovietiniais laikais, jeigu nusipirkdavai kokį drabužį, neišvengiamai sutikdavai tiek antrininkių, kiek buvo parduota suknelių. Todėl niekuomet vakarinių drabužių neieškodavau parduotuvėse - siūdindavausi pas siuvėją.

Panašiai elgiuosi ir dabar. Kasdienius drabužius perkuosi, o išeiginius - siūdinuosi. Aš pati sugalvoju, kaip turi atrodyti drabužis, ir nenusileidžiu. Siuvėja sako: „Tą parodom, tą pridengiam“. O aš: „Ne, ne, ne! Man ir priekyje, ir nugaroje po iškirptę. Ir kuo gilesnę! Pažiūrėk į mano amžių - kada aš dar galėsiu ką nors parodyti?“

Neslėpsiu - tikrai esu labai drąsi. Mano Zodiako ženklas pats moteriškiausias - Mergelė. Visada turėjau savo stilių. Man gėda ateiti į vakarėlį ir atrodyti prastai.

Kai buvau jauna, mane dažnai nepažįstami žmonės fotografuodavo - ar Gedimino prospektu einančią, ar Valakampiuose besideginančią. Visi gėrėdavosi: „Kokia moteris!“ Ilgi garbanoti plaukai, daili figūra.... Nesikuklinu - tikrai buvau graži.

Kartais moterys naudojasi savo grožiu, o aš - ne. Kai kas nors mesteli - „Turbūt ir bylas savo grožiu išloši“, visuomet turiu parengusi atsakymą: „Taip atsitiktų, jei visi teisėjai būtų vyrai“.

Ponia Svetlana advokate dirba devintus metus. „Kartais per dieną priimame net 25 klientus. Tada už konsultaciją net neimu pinigų - kad tik greičiau išeitų, - šypteli Svetlana. - Pinigai nėra svarbiausias dalykas. Susipažinusi su klientu visada save įsivaizduoju jo vietoje. Tarkim, ar būdama močiutė, kuri vargiai suduria galą su galu, norėčiau, kad advokatė iš manęs paimtų tokią sumą pinigų? Pirmiausia paisau kliento galimybių“, - pasakoja S.Pronina.

Ji imasi visų bylų - ir baudžiamųjų, ir civilinių. „Jei advokatas teisme nepacitavo nė vienos civilinės normos, vadinasi, jis atėjo paprasčiausiai paplepėti. O aš kiekvienai bylai kruopščiai ir atsakingai ruošiuosi. Gal todėl turiu labai mažai pralaimėtų bylų“, - sako ji.

- Aš manau, kad geras įstatymų išmanymas.

- Todėl ir reikia pirmiausia tuos įstatymus išmanyti, kad mokėtum juos apeiti! Advokatas gali laimėti bylą tepasakęs vieną ar du sakinius.

- Stengiuosi niekada nemeluoti. Tačiau yra išimtis, kuri galioja tik profesinėje veikloje: advokatas nebus geras, jei šiek tiek nesumeluos. Juk dirbame kliento naudai!

Dar laikausi principo: aš ŠIANDIEN noriu atrodyti gražiai, aš ŠIANDIEN noriu pavažinėti po pasaulį, nes sunkiai dirbau. Kas iš to, jei kišiu pinigus į kojinę? Turiu nekilnojamojo turto, kurį paliksiu dukroms, todėl viską, ką uždirbu, stengiuosi išleisti. Juk gyvenimas duotas vieną kartą. Na, nepasisekė sykį meilėje, pasiseks kitą. Bus tų vyrų! - optimizmu trykšta S.Pronina.

- Kiekviena moteris trokšta, kad šalia jos būtų aukštas žydraakis brunetas, pageidautina - einantis geras pareigas, bet apie tai galime tik pasvajoti. Atsimenu, dar mokykloje svajojau apie tris dalykus: gauti vyrą diplomatą, pagimdyti dvynukus ir tapti aktore. Aktorė nebebūsiu, dvynukams laikas išseko, o diplomatą dar galėčiau susirasti, - nusikvatoja Svetlana.

- Jei tarp manęs ir to vyro nėra artimų santykių, dovanų nepriimu. Galbūt esu senos mąstysenos, bet nenoriu būti priklausoma, nenoriu, kad dovana mane įpareigotų, pastūmėtų į santykius, nuo kurių pati tapčiau priklausoma.

Tiesa, iš savo vyro dovanų sulaukdavau, bet jos man neįtiko: tai striukės oda nekokybiška, tai sportinio kostiumo spalva nedera prie veido, - šypteli moteris. - Vyras galiausiai nusprendė dovanoti tik rožes. Dėl jų nesusipratimų nebuvo - žinojo, jog dievinu baltas ir geltonas.

- Meilė mane išmokė verkti. Per tėvelio laidotuves neišspaudžiau nė vienos ašaros, tačiau kai nutraukiau ryšį su lenku, pirmą kartą gyvenime pravirkau. Ir taip verkiau, kad, regis, atverkiau už visus metus, nugyventus be ašarų.

Bet... Ašaros nudžiūvo, ir aš laukiu kitos meilės. O ji tikrai ateis ir bus geresnė, karštesnė, įdomesnė! - įsitikinusi S.Pronina.

- Tikrai ne sėdėdama ir tikėdamasi, kol kas nors kur nors pakvies. Eisiu pasižmonėti. Ir, aišku, geriau ten, kur groja muzika. Mėgstu šokti ir šoku taip, jog į mane visi atkreipia dėmesį. Net moterys negaili komplimentų. Kartą viena priėjo ir sako: „Žinote, jūs esate pati gražiausia šitame bare“. Aš pridūriau: „Ne tik bare, bet ir Lietuvoj“. Paskui draugams ir sakau: „Žiūrėkite, tos panelės tokie gražūs plaukai, šypsena, o ji man sako komplimentus“. Draugai atšovė: „Tu vis tiek esi gražiausia. Nes neaišku, kaip ji atrodys, kai sulauks tavo metų“.

- Teisingai pasakė! Nes kartais ir aš pagalvoju: jei šiandien prieitų prie manęs koks vyras ir aš panorėčiau, kad jis liktų su manim, tai tikrai žinočiau, ką reikia daryti. Tik gaila, kad tokių vyrų nematau. Aš net nežinau, kokio vyro norėčiau. Štai sėdi vienas priešais. Pažiūrėkite, argi tai vyras? Ar atkreiptumėte į tokį dėmesį?

- Būtent! O turėtų būti išsiskiriantis. Kad pamačius tokį vyrą žemė slystų iš po kojų!