Didysis čempionės pabėgimas

„Dėkoju Dievui, kad jis man suteikė tokį gyvenimą. Mano draugai, šeima, darbas – viskas atėjo per sportą“, – sako 39-erių rankininkė.

Pernai ji baigė 26 metus trukusią sportinę karjerą, bet negrįžo padėti vyrui, praeityje garsiam rankininkui Laisvidui Jankevičiui, valdyti jų bendrovės „Valtera“. Prieš metus ponia Jolanta tapo antrąja generaline sekretore Europoje, vadovaujančia savo šalių rankinio federacijoms.

Visi kitų 48 šalių federacijų vadovai – vyrai.

Kai susėdame kavinėje pokalbio, moteris užsisako juodos kavos. „Kaip be jos? Sunku būtų ryte treniruotę pradėti“, – seną įprotį paaiškina ponia Jolanta.

Nužvelgiu tamsiaplaukę, taisyklingų veido bruožų ir lieknos figūros pašnekovę. Kažkodėl įsivaizdavau ją esančią raumeningą, sportišką, na, nemoterišką. Juk tiek metų liejo prakaitą sporto salėje!

Tačiau prieš mane sėdi simpatiška, elegantiška ir jaunatviška (sunku patikėti, kad netrukus ji švęs 40 metų jubiliejų) moteris, per kelias sekundes sutrupinusi mano stereotipinius įsivaizdavimus.

Ponia Jolanta pasisveikindama linkteli pro mūsų stalelį praeinančiai moteriai su dviem vaikais. „Draugė, irgi sportininkė„, – paaiškina.

– Dauguma draugų yra susiję su sportu. Kaip kitaip? Tie sporto metai – mano turtas, gyvenimo džiaugsmas – sako legendinėje Lietuvos moterų rankinio komandoje „Eglė“ (dabar dar vis žaidžianti profesionalią karjerą baigusių rankininkių komandoje „Vilniaus Eglė-Erra“ ) žibėjusi sportininkė. Vėliau ji išvyko sportuoti į užsienį. Tačiau 26 metus trukusią karjerą rankininkė vis dėlto baigė Lietuvoje.

Vilnietę Jolantą Žemaitytę (tokia mergautinė J.Jankevičienės pavardė) tėvai leido į garsų mergaičių chorą „Liepaitės“. Tačiau kai šeimai teko kraustytis iš griūvančio namo į naują Viršuliškių rajoną, būsimoji sportininkė turėjo pakeisti ir mokyklą. O joje buvo populiarus rankinis.

– Esu kairiarankė, tad kažin ar tiksiu žaisti rankinį, – tada abejojo J.Jankevičienė, tačiau taip įsitraukė į šią sporto šaką, kad pamiršo muzikos mokyklą. – Tada motyvacija sportuoti buvo didelė – mat norėjosi išvažiuoti į užsienį, nes sėkmingi sportininkai Sovietų Sąjungoje daug keliaudavo.

– Mokiausi neblogai, bet kai patekau į jaunimo rinktinę, prasidėjo kelionės, varžybos, mokslai kiek nukentėjo. Tada lietuvių kalbos mokytoja man, prisimenu, pasakė: „Iš sporto duonos nevalgysi“. Jau tada buvau įsitikinusi, kad valgysiu.

Išvykusi žaisti į Vokietiją ji nutraukė studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Pernai, po beveik penkiolikos metų pertraukos, mokslus užbaigė. „Draugai liepė baigti, bet maniau, kad nepajėgsiu – ir amžius, ir šeima, ir darbas trukdo. Tačiau daugumą buvusių dėstytojų sutikau universitete, todėl nesijautė, kad tiek daug laiko praėjo“, – šypsosi Vilniaus pedagoginio universiteto bakalaurė.

Kai pirmąkart Jolanta pamatė savo būsimąjį vyrą Laisvidą Jankevičių, jiems tada tebuvo po 13 metų. Tiek pat, kiek dabar yra jų vieninteliam sūnui Benui. „Baigusi 8 klases išvažiavau į moksleivių rinktinės stovyklą. Iš matymo su Laisviu buvome pažįstami, o kada stipresnis jausmas atsirado, net nežinau“, – pasakoja vilnietė.

– Daug tų vaikinų buvo, bet Laisvis buvo gražiai nuaugęs, kairiarankis kaip ir aš, geras sportininkas (paprastai juk į lyderius kreipi dėmesį), linksmas, – vardija J.Jankevičienė. – Ir dabar su juo nėra kada liūdėti. Bet kokioje situacijoje jis randa ką šmaikštaus pasakyti.

Su Laisviu pradėjome draugauti, kai buvau pirmame Vilniaus pedagoginio universiteto kurse, o jis mokėsi Kauno kūno kultūros institute. Ta draugystė tokia keista buvo: abu užsiėmę, daug keliaudavome iš vienų varžybų į kitas, kartais tik susimojuodavome pro skirtingomis kryptimis važiuojančių traukinių langus arba susitikdavome sporto stovyklose.

Rašydavome vienas kitam laiškus, sutartu laiku skambindavome stacionariu telefonu. Tokia draugystė tęsėsi apie trejus metus, kol 21-erių nutarėme susituokti.

– Treneris žinodavo, kad Laisvis pas mane iš Kauno važinėja, ir dėl to pykdavo. Nusprendėme susituokti, nes norėjome, kad visi nuo mūsų atsikabintų. „Ot linksmos buvo vestuvės“, – juokiamės jas prisiminę su vyru. Atvažiavome kaip ne į savo šventę, sudalyvavome joje ir išvažiavome. Tėvai dideles mums vestuves iškėlė, o mes tuomet sporto stovyklose buvome. Tai taip linksmai ir toliau kartu gyvename. Netrukus jau 20 metų bus.

– Neatsibosti vienas kitam, – net negalvodama atsako J.Jankevičienė. – Bendras darbas mūsų bendrovėje „Valtera“ buvo tikras santykių išbandymas.

Jolantai ir Laisvidui Jankevičiams, vos pradėjus sėkmingą sportinę karjerą, subyrėjo Lietuvos politinė, o kartu ir rankinio organizacinė sistema. „Buvome 23-ejų, sporte tai – pats žydėjimas, o tapome nebereikalingi, nes pasibaigė čempionatai, nutrūko finansavimas. Rankinis merdėjo“, – su liūdesiu tą laiką prisimena J.Jankevičienė.

Tačiau jai pasisekė. L.Jankevičius 1990 metais pasirašė sutartį su Vokietijos Melsungeno miesto klubu, ir jie kartu išvyko ten dirbti.

„Buvome pirmosios kregždės, išlėkusios į užsienį. Galėjo visaip nutikti, bet mums pasisekė – gyvenome kaip karaliai, – sakė ponia Jolanta, kuri irgi netrukus ėmė žaisti to paties miesto moterų rankinio klube. Jiems buvo pasiūlyta ir Vokietijos pilietybė. – Atsisakiau, nes mano širdis yra Lietuvoje. Visada žinojau, kad čia grįšiu, nors Laisvis sakė, kad būtų susigundęs“.

– Būdavo momentų, kai pagalvodavau: „Už ką, Dieve, mane taip skriaudi?“ Bet dabar nesigailiu. Į tėvynę sportininkai sugrįžo po septynerių metų kartu su ten gimusiu sūnumi Benu.

Vokiško rankinio klubo komandos rėmėjas Joachimas Wulfas nutarė atidaryti santechnikos ir šildymo įrangos filialą Lietuvoje ir pasirinko sportininkus savo patikėtiniais. Verslininkas buvo toks įtakingas, kad žaidėjus išsiuntė namo sportinio sezono viduryje. Jie sezoną baigė skraidydami į varžybas. 1998 metais Jankevičiai nusipirko žemės Pasvalyje ir įkūrė bendrovę „Valtera“, kuri vertėsi didmenine santechnikos ir šildymo įrenginių prekyba.

– Nežinia. Kai nežinai, ar tinkamai elgiesi, nes viskas nauja. Lengviau tapo po trejų metų, kai pakeitėme darbo kryptį – tapome mažmenininkais ir persikėlėme gyventi į Vilnių. Dabar pajuokaujame, kad su savo verslu dar spėjome į paskutinį traukinio vagoną.

– Sudėtinga kartu dirbti – visas problemas parsineši į namus. Kai reikėtų ilsėtis, pradedi kalbėtis apie darbą. Šeimoje nelieka ramybės.

– Turbūt sportas. Išvažiuoju į varžybas ir viską užmirštu. Sugrįždavau ten, kur žinau, ką daryti, kur jaučiuosi saugi.

– Mėgstu megzti – iš savo krikšto mamos išmokau. Po varžybų arba kai būdavau pervargusi ir negalėdavau užmigti, megzdavau.

– Ne, megzdavau tik sau, – nusijuokia ponia Jolanta. – Dar mėgdavau pasivaikščioti Senamiesčio gatvėmis ir stebėti žmones, kaip jie apsirengę, kaip juda, kaip kalba, koks jų balso tembras.

– Gal tuo metu Vilniuje nemažai skoningai apsirengusių žmonių sutikdavote ir perėmėte jų stilių? – pajuokauju, tačiau tik noriu pagirti ponios Jolantos saikingą ir skoningą rengimosi stilių.

– Ačiū. Iš tiesų man patinka stebėti, bet nekopijuoti. Mėgstu improvizacijas. Bet parduotuvėse ilgai neužtrunku – įbėgu ir išbėgu, – kiek nurausta pašnekovė.

– Versle sekėsi, sporte – taip pat, tad kodėl susigundėte valdininko kėde? – teiraujuosi J.Jankevičienės, prieš metus tapusios generaline Lietuvos rankinio federacijos sekretore.

„Kiek čia gali sportuoti?“ – moteris prisiminė juokingą Lietuvos rankinio federacijos vadovų kvietimą tapti generaline sekretore.

– Be to, ir vyras mane labai palaikė – viena būčiau nesiryžusi to imtis.

– Ne visi Lietuvoje galime būti krepšininkai. Šio sporto varžybas žiūriu ir palaikau mūsų krepšinio komandas, bet manau, kad reikia suteikti galimybę ir kitiems sportininkams. Tikiu, kad rankinio, kuriuo anksčiau Lietuva taip didžiavosi, lygį galima vėl pakelti, – sako Jolanta Jankevičienė ir priduria: – Jei įsodino mane Dievas į tas roges, tai ir važiuoju vienu keliu niekur nesiblaškydama.