Svaiginantis Dievo kūrinys

Baigiantis prasmingai gavėniai ir pasninko laikui, jei jis dar ką nors reiškia vartotojiškoje visuomenėje, ir artėjant Velykoms verta pažvelgti į Kristaus kraujo simbolį ir jo atsiradimo istoriją. Vyną, kurį mišių metu kunigas kelia prie lūpų.

Nei alus, nei sultys, nei vanduo ar kitas gėrimas neįgavo tokio sakralinio ir simbolinio statuso krikščionybėje kaip vynas. Nesiruošiu mistifikuoti vyno kaip alkoholio. To niekada nepateisintų krikščioniška moralė ar etika, protingai pabrėžianti sveiką saikingumą.

Priešingai: noriu pažvelgti į teigiamą ir neigiamą vyno vertinimą krikščionybėje ir jos ištakose, nes retai kada pasaulyje būna vienpusiškai vertinamų dalykų. Kuo daugiau žinosime, tuo lengviau apsispręsime. Nepateisinčiau nei vyno aukštinimo, nei jo draudimo. Reikalingas racionalus požiūris.

Per beveik 2000 metų vyno vartojimas per Eucharistiją tapo neatsiejama krikščionybės dalimi. Krikščionybės priešaušriu vynas užėmė svarbią vietą judaizme ir su juo susijusiose kultūrose.

Žydai vertino vyną kaip Dievo sukurto pasaulio dalį, tačiau girtavimas buvo smerkiamas. Vynas buvo vartojamas visų klasių žmonių įvairiose šventėse, jam buvo priskiriamos maistinės ir medicininės savybės. Tačiau žydai labiau pabrėžė džiaugsmą Dievo gėrio kūriniu nei saikingumo vertybę, kurią aukštino graikai. Vyno ritualu jie pradėdavo šabą, švęsdavo vestuves, apipjaustymą ir Velykas.

Į vyną būdavo įdedama prieskonių, bet retai jį skiesdavo vandeniu – ši metafora Senajame Testamente reiškė pagedimą, nors graikams vyno skiedimas būdavo įprastas. Kai Aleksandro Makedoniečio vedami graikai užkariavo Palestiną, helenistinė vyno skiedimo vandeniu praktika įsigalėjo tarp žydų ir Naujojo Testamento laikais.

Romos laikais vyras per dieną išgerdavo apie litrą skiesto vyno. Ankstyvoje krikščionybėje vynas buvo naudojamas Eucharistijos metu ir buvo skiedžiamas vandeniu, kaip tai daroma iki šiol.

Pirmajame amžiuje krikščionys siūlė duoti vyno savo pranašui, o jei jo nebūdavo apylinkėje, atiduoti vargšams. Klemensas Aleksandrietis III amžiuje rašė, kad jis žavisi susilaikančiais nuo vyno ir skatino jaunimą nevartoti jo bei nekurstyti „laukinių impulsų“, bet pritarė tam, kad vyno vartojimas medicininiais tikslais ir malonumui po sunkios darbo dienos yra priimtinas.

Jis teigė, kad vynas yra tinkamas Kristaus kraujo simbolis. Kiti Bažnyčios tėvai, nors ir pritarė vyno skiedimui vandeniu, kad nebūtų girtaujama, atmetė III amžiaus gnostikų praktiką naudoti vien vandenį vietoj vyno per Eucharistiją kaip prieštaraujančią evangelinei ir apaštalinei tvarkai.

Saikingumo dorybė, perėjusi iš graikų filosofijos į krikščionių etiką, tapo viena pagrindinių vertybių šv.Ambraziejui ir šv.Augustinui. O pasigėrimas buvo priskiriamas apsirijimui, vienai didžiųjų septynių nuodėmių.

Romos imperijos saulėlydis sumažino vyno vartojimą Vakarų ir Vidurio Europoje, tačiau Bažnyčia išlaikė vyno gamybą.

Viduramžių vienuoliai pagrįstai buvo laikomi geriausio vyno ir alaus gamintojais. Sakoma, kad vienuoliams buvo duodama iki penkių litrų alaus per dieną, kurį kai kur buvo galima vartoti net ir pasninko metu. Vienuoliai perdavė civilizacijos patyrimą, neaplenkiant ir vyno.

Plintant krikščionybei ir vienuolynams, kartu plėtėsi ir vynuogynai – net iki Pietų Anglijos. Jau XII amžiuje cistersai gamino vyną Burgundijoje. Kas nežino bene garsiausio vienuolio Domo Perignono, kuris vienas pirmųjų atrado, kaip gaminti šampaną.

Yra ne vienas šventasis, globojantis žmones, susijusius su alkoholiu. Šv.Adrianas yra alaus patronas, šv.Amandas – aludarių, barmenų, vyno pirklių globėjas, šv.Martynas – vyno, o šv.Vincentas – vynininkų šventasis. Stačiatikių Bažnyčioje šv.Trifonas yra vynmedžių, vynuogyno darbininkų patronas.

Plintant protestantizmui reformacijos tėvai, pradedant Lutheriu, Calvinu ir baigiant Zwingli, pritarė džiaugsmingam vyno vartojimui. Calvino metinis atlyginimas Ženevoje sudarė septynias vyno statines. Vynas rado savo vietą pas anglų puritonus, kurie vyną ir alų vadino Dievo gėrio dovanomis, ir net pas aršiuosius anabaptistus, kurie stengėsi išrauti visus katalikybės požymius.

Vyno religinis vaidmuo nusistovėjo, tačiau galima išskirti keletą krypčių vyno ir krikščionybės sąsajoje: nuosaikieji, susilaikantys ir prohibicionistai. Nuosaikieji (katalikai, stačiatikiai, liuteronai, anglikonai, Jehovos liudininkai) mano, kad saikingas vyno vartojimas atitinka Biblijos nuostatas ir yra džiaugsmingas dalykas vengiant girtavimo.

Susilaikantieji (seimininkai, baptistai, metodistai) teigia, kad verta susilaikyti nuo vyno, nes tai yra racionalus sprendimas, neduodantis žalos, o prohibicionistai (septintos dienos adventistai, mormonai) mano, kad alkoholio vartojimas turi būti draudžiamas įstatymu.

Vynas dažnai būdavo kaip simbolis ar metafora Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, žmonės ir Dievo karalystė lyginami su prižiūrimu vynuogynu, o naujas Jėzaus skelbiamas tikėjimas – su rūgstančiu nauju vynu, kuris gali prakiurdyti senus vynmaišius.

Tie, kaip rašo Biblija, kurie yra išglebę vykdant Viešpaties darbus, lyginami su vynu su nuosėdomis, kuris ilgainiui praranda gerą skonį ir tampa bevertis. Vynas buvo ir palaiminimo, ir nuosprendžio simbolis: Melchizedekas palaimino ir atgaivino Abraomo kariauną duona ir vynu, o Izaokas palaimino Jokūbą tardamas: „Lai Dievas suteikia tau rojaus rasos ir žemės derlingumo – grūdų ir vyno gausos“.

Izraelio tautai Dievas pažadėjo gausybę vyno ir kitų gėrybių, tokių kaip grūdai, aliejus, jei tauta laikysis Dievo priesakų – priešingu atveju vynas bus atimtas. Karčios vyno taurės su nuosėdomis ištuštinimas siejamas su Dievo nuosprendžiu ir rūstybe. Jėzus ne kartą mini savo taurę – kančią, kuri jo laukia. Galiausiai paskutinėje vakarienėje vynas tampa Jėzaus kraujo simboliu per Eucharistiją.

Vynas yra dažnai minimas krikščionybėje ir jos šaltiniuose, pradedant Nojumi, kuris pasodino vynuogyną, ir baigiant Jėzumi, stebuklu pavertusiu vandenį vynu vestuvėse Kanoje. Senajame Testamente vynas minimas 155 kartus, o Naujajame – 10.

Tačiau Biblija dviprasmiškai vertina vyną kaip alkoholį: ir kaip Dievo palaimą, kuri atneša linksmybę, ir kaip pavojingą substanciją, kuria galima piktnaudžiauti. Štai patarlė Biblijoje sako, kad „vynas yra pajuoka, o alus – triukšmadarys; tuos, kuriuos šiedu veda iš kelio, nėra išmintingi“. Nojaus ir Loto pasigėrimas buvo pateikiami kaip blogi pavyzdžiai.

Kita vertus, Ekleziastas Biblijoje teigia: „Eik ir linksmai valgyk savo maistą ir gerk savo vyną džiugia širdimi, nes dabar Dievas yra palankus tam, ką darai“ arba „Puota yra sutverta juokui, o vynas daro gyvenimą linksmu“. Pasirinkimas – kiekvieno iš mūsų rankose.

Pabaigoje siūlau prisiminti pirmuosius dabartinio popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kuriais jis kreipėsi į tikinčiuosius jo išrinkimo proga: „Brangieji broliai ir seserys. Po didžio popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolai išrinko mane – paprastą, kuklų Viešpaties vynuogyno darbininką“.

Artėjančių Velykų proga norisi palinkėti gerų darbų palaiminimo ir, remiantis popiežiaus žodžiais, tikėtis tik gero vyno iš Viešpaties vynuogyno.