„Esu sukurta mylėti“

„Finansiniu požiūriu man nieko netrūko. Milijonai moterų būtų susitaikiusios su tokia situacija, tačiau mano vertybės man to neleido“, - po skyrybų atviravo 31 metų kaunietė Marija Dubickienė.

Su Rusijos verslininku Džamiliu Fatekovu Marija susipažino prieš trejus metus. Lietuvoje jis stato logistikos centrą netoli Kauno, yra bendrovių Generalinės prekybos agentūros, „Lordina ir Ko“ bei dar kelių Lietuvoje veikiančių įmonių savininkas.

Vieno prekybos centro, kurio akcininkas buvo Džamilis, atidaryme jie ir susipažino. Džamilis Marijai yra pasitaręs, kad tą patį vakarą kolegoms jis pasakė: „Ji - mano svajonių moteris“.

Ne iš karto, tačiau į verslininko jausmus atsiliepė ir Marija. Netrukus ji tapo jo verslo patikėtine Lietuvoje - Marija vadovauja čia veikiančioms Džamilio įmonėms. Dalinimasis verslu, vis dažnesni Džamilio apsilankymai Lietuvoje, kartu leidžiamos atostogos... Po trejų metų idilę sugriovė kita moteris.

„Džamilis per daug vertino materialines vertybes. Manęs pinigais nenupirksi“, - sako Marija.

- Jo finansinės galimybės leido man pajusti didesnį polėkį nei gyvenant paprastą gyvenimą. Bet tai neužgožė melo, - nenoriai apie išsiskyrimą kalba Marija.

- Nenoriu apie tai kalbėti, - nukerta ji.

- Nepakenčiu melo. Žmogus, kuris yra šalia manęs, turi būti vertas mano ir mano vaikų meilės. Aš noriu būti šalia vyro karalienė ir niekada nesidalinsiu juo su kuo nors kitu.

Mūsų istorija buvo graži, bet laikina. Su ja nesibaigia mano gyvenimas, ir aš gyvensiu tik dar geriau, - staiga pasikeičia Marijos tonas. - Aš tikrai turėsiu mylimą vyrą, kuris mane vertins, su kuriuo sukursiu šeimą ir leisiu išsvajotus vakarus prie židinio. Esu sukurta mylėti ir aš tikrai ką nors mylėsiu. Šeima - pagrindinė mano gyvenimo vertybė.

Tas vyras nenorėjo šeimos. Aš nuoširdžiai galiu pasakyti, kad tas tarpsnis su juo man labai svarbus, bet jis baigėsi. Neklijuosiu sudužusio puodo. Bet mes ir toliau esame verslo partneriai. Aš likau vadovauti toms pačioms kompanijoms, tik kiek kitomis sąlygomis. Anksčiau prižiūrėjau šeimos verslą, o dabar esu tiesiog samdomas žmogus.

Dar prieš išsiskyrimą Marija kalbėjo apie ją supančią vienatvę.

„Visą buitį ir verslą prižiūriu viena. Nors turiu daug žmonių, kurie mane myli ir priima tokią, kokia esu, norisi vyro peties, išsvajotų ramių vakarų su šeima prie televizoriaus ar židinio... O to nėra“, - tuomet mintimis dalinosi Marija.

„Po šios netekties supratau, kad tikrai noriu tų tylių, ramių vakarų prie židinio ir sau mielos veiklos“, - dabar pakartoja Marija.

- Tam reikia stipraus vyro, kuris sugebėtų mane suvaldyti. Žinoma, kodėl nebūti tiesiog ponia, jei gali tokia būti.

Marija prieš pažintį su Džamiliu vienuolika metų gyveno santuokoje su dešimtmečio Aivaro ir penkiametės Vaidilės tėvu.

„Tai buvo gyvenimo dovana. Aš turėjau nuostabų vaikų tėvą, šaunų vaikiną, kuris leido man suprasti šeimos vertybes. Ir skirdamiesi, manau, mes vienas kitą dar mylėjome. Tai buvo žmogus, kurį mylėjau besąlygiškai. Aš turiu tokią savybę: jeigu jau myliu žmogų, myliu jį nematydama jo blogų savybių. Sunku žmogui atsidurti šalia manęs, bet jeigu taip atsitinka - jis blogų savybių nebeturi“, - prisimena Marija.

- Aš esu maksimalistė, jis - minimalistas. Kai tau dvidešimt, dar stengiesi derinti interesus, tačiau bėgant metams supranti, kad stovi skirtingose bedugnės pusėse.

- Abiejų.

- Taip, labai draugiškai. Aš norėjau būti aktyvi, dirbti, mokytis, o jis norėjo ramaus šeimyninio gyvenimo. Tai ir buvo pagrindinė skyrybų priežastis.

Marija prisipažįsta iš prigimties esanti meno žmogus. Ji baigė muzikos ir dailės mokyklas, mėgsta tapyti, piešti. Ir tapti verslininke visai nesitikėjo. Svajojo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete menotyrą, tačiau neįstojo. Todėl nusprendė Vilniaus universitete studijuoti informacinį aprūpinimą. „Verslas yra kaip kūryba - kuo kūrybiškesnis žmogus, tuo jis geriau sugeba valdyti verslą“, - įsitikinusi Marija.

- Tie žmonės, kurie sukūrė didžiulius verslo koncernus, kurie yra didelių įmonių vadovai, to kūrybiškumo turi daug daugiau negu menininkai. Jeigu vadovausiesi vien racionalumu, lipsi laiptais pagal tam tikrą modelį, o norint ko nors pasiekti versle, reikia unikalių detalių.

- Manau, turiu sėkmę sutikti reikiamą žmogų reikiamu laiku. Studijuojant verslo organizavimo magistrantūroje kartu su manimi mokėsi vienas turtingas verslininkas. Jis pasiūlė pas jį dirbti. Tuomet atsisakiau, bet po metų jo logistikos kompanijoje jau tvarkiau tam tikras verslo dalis.

- Aš niekur ilgai neužsisėdėdavau. Šis žmogus išvažiavo gyventi į Ameriką, aš irgi išėjau. Tapau vienos parduotuvės vyriausiąja vadybininke. Atsirado partneriai iš Vokietijos. Tapau vokiečių verslo atstove, vėliau dirbau Ispanijoje. Įmonės, kuriose dirbau, išaugdavo ir aš pereidavau į kitus padalinius. Kai buvau „Mažosios Indijos“ direktorė, kolega mane įkalbėjo pereiti į kitą kompaniją, kurioje dirbu ir dabar. Man verslas yra viskas - ir pomėgis, ir gyvenimo būdas. Lošėjui įėjus į kazino, išnyksta pasaulis, o man - dirbant.

Marijai užsiminus apie vadovavimą indiškų prekių parduotuvei „Mažoji Indija“ ant jos kaklo pastebiu (lyg prieš tai jo nebūtų buvę) indišką sendinto sidabro pakabutį su saulute.

- „Mažosios Indijos“ savininkė mane supažindino su sendintu sidabru. Nuo tos dienos, kai ji man padovanojo pirmąją sendinto sidabro koljė, šis metalas iš mano papuošalų dėžutės išstūmė kitus. O Indija mane traukia paslaptimi, didesniu žmogaus pažinimu, mistika, kuri man labai artima. Man patinka indiški papuošalai, sariai, simbolika, kuri neša laimę, džiaugsmą ir saugo nuo dvasių.