Latvių laumė kalba lietuviškai

Jei ne griežtas dalykinis kostiumėlis, kuriuo tądien vilkėjo šios kompanijos generalinė direktorė Linda Matisonė, pamanyčiau, kad išvydau gerąją pasakų fėją, prabilusią mano gimtąja kalba, o ne vienos garsiausių kaimyninės šalies įmonių vadovę.Nors kai pati bendrovė pavadinta tokiu vardu...

Latvių mitologijoje Lauma (lietuviškai Laumė) vadinama fėja, burtininkė, ragana. Žodžiu, ypatingų galių turinti moteris. Tikriausiai tie, kurie prieš beveik keturiasdešimt metų galvojo pavadinimą apatinį trikotažą gaminančiai Liepojos bendrovei, tikėjosi, kad jų kūriniai moterims padės tapti tomis stebuklingų gebėjimų turinčiomis fėjomis.

Net nesvarbu, ar šiuolaikinis žmogus dar tiki mitais ir pasakomis, bet jis turi pripažinti, kad tinkamai parinktas vardas atneša realią verslo sėkmę. Pats paprasčiausias to pavyzdys – 70 kilometrų nuo Lietuvos ir Latvijos pasienio esančiame Liepojos mieste veikianti „Lauma“ bendrovė. Pernai ši viena garsiausių latvių kompanijų padalinta į tris atskiras įmones – „Lauma“, „Lauma Fabrics“ ir „Lauma Lingerie“.

– Ar vis dar įmonę „Lauma Lingerie“ galima vadinti latvių nacionaliniu turtu, jei beveik 90 procentų jos gaminių iškeliauja į užsienį? – klausiu praėjusių metų pabaigoje šios įmonės generaline direktore ir valdybos pirmininke tapusios L.Matisonės.

– Pagal neseniai Latvijoje atliktą prekės ženklų tyrimą, 90 procentų apklaustų mūsų šalies gyventojų apatinis trikotažas ir „Lauma“ vardas jiems yra tapatūs dalykai. Vadinasi, esame ne tik geri, bet ir geriausi. Ir tą lygį reikia išlaikyti. Mes nestovime vietoje, keičiamės: pernai pakeitėme įmonės logotipą, sukūrėme naują apatinių liniją jaunimui „Laumelle“. Šiemet irgi bus naujienų – pirmąkart savo pirkėjams pasiūlysime mūsų įmonės dizainerių kurtus maudymosi kostiumėlius.

– Kokiose dar šalyse, be kaimynių Lietuvos ir Estijos, šis ženklas yra žinomas ir kaip skiriasi į jas eksportuojama produkcija?

– Baltijos šalių rinkoje moterų skonis yra vienodas, labai didelių skirtumų tarp kaimynių nėra. Latvės, lietuvės ir estės yra santūrios, elegantiškos, skoningos. O Rusijoje ir Ukrainoje moterims patinka, kad apatiniai būtų ryškūs, prabangūs, su įvairiomis puošmenomis. Į Didžiąją Britaniją eksportuojame itin didelių dydžių apatinius.

– Kokia kalba geriau jums kalbėti? – klausiu maloniai besišypsančios vadovės, su kuria vis pereiname nuo vienos kalbos prie kitos, kol galų gale nutariame šnekučiuotis lietuvių, anglų ir rusų kalbų mišiniu. – Iš kur išmokote lietuvių kalbos?

– Mūsų mama yra lietuvė, – sako Linda ir akimis parodo į tolimesniame pasitarimų kambario kampe stovinčią jaunėlę seserį Ievą, kuri yra bendrovės „Lauma Lingerie“ projektų vadovė. Jos abi turi vyresnę seserį Janą, tačiau ši įmonėje nedirba. – Tai labai graži istorija.

Mama yra kilusi iš Palangos. Kadaise ji atvažiavo atostogauti į Liepoją ir susipažino su mūsų tėčiu. Jis parsivežė mamą pas save. Dabar ji yra Latvijos pilietė, labai gerai kalba latviškai. Jos seserys kartais sako: „Kaip čia kalbi, lietuviškai nebemoki?“ Palangoje gyvena mūsų seneliai ir tetos, antros mamos, kaip jas vadiname, jos yra tikra mūsų palaikymo komanda. Visas vasaras praleisdavome su seserimis Palangoje, tai – mūsų antrieji namai.

– Sako, kad vaikai iš mišrių šeimų gabesni. Pažiūrėjus į jūsų gyvenimo aprašymą, atrodo, kad tai panašu į tiesą.

– Jau vaikystėje žinojau, kad labai daug mokysiuosi. Sakydavau: „Mokysiuos iki 27-erių, o tada ištekėsiu ir susilauksiu vaikų“. Taip ir atsitiko, – nusijuokia L.Matisonė. – Mokykloje gerai mokiausi, ją baigiau su pagyrimu, studijavau trijose aukštosiose mokyklose. Kai gyniausi antrąjį universiteto diplomą, vieną dieną nuėjau į egzaminą, o kitą – gimdyti. Mano dukrai Martai – jau beveik treji.

– Trisdešimtmetei patikėta vadovauti tokiai įmonei – ar ne per anksti imtis šitokios atsakomybės?

– Sutinku, toks postas trisdešimties metų vadovei – labai aukštas. Matyt, tik mano amžius yra pats didžiausias mano trūkumas, – nusišypso ponia Linda, ką tik atšventusi 31-ąjį gimtadienį.

„Lauma“ kompanijoje ji dirba septintus metus. Tik atėjusi ten dirbti jauna specialistė kasmet kilo karjeros laiptais, o sugrįžusios iš motinystės atostogų jos laukė naujas pasiūlymas – dalyvauti konkurse „Lauma Lingerie“ kompanijos generalinio direktoriaus ir valdybos pirmininko vietai užimti.

„Jau vien tai, kad šias pareigas ėjęs žmogus mane pasiūlė į savo vietą, man buvo didelis įvertinimas. Konkursas buvo slaptas, kiek kandidatų buvo į šią vietą – paslaptis, bet žinau, kad buvo už mane vyresnių ir didesnę patirtį turinčių žmonių“, – prisimena moteris.

– Tačiau įmonės vadovai ir akcininkai pasirinko jus.

– Man tai buvo didelė staigmena. Visas gyvenimas pasisuko 360 laipsnių kampu. Iš pradžių bijojau, bet įmonės kolektyvas, specialistai – geri, yra kuo pasikliauti, reikia tik dirbti. Viską apgalvojau ir nusprendžiau: „Galiu tai daryti“. Be to, visada jaučiu savo vadovų ir akcininkų palaikymą bei pasitikėjimą. Todėl nusiraminau ir stengiuosi padaryti geriausia, ką galiu.

– Jūsų visi darbuotojai kone dvigubai už jus vyresni. Kaip pavyko užkariauti jų pasitikėjimą?

– Ne pirmąkart tokioje aplinkoje dirbu. Kai man buvo šešiolika, įsidarbinau maisto prekių parduotuvėje, o po dviejų mėnesių man pasiūlė jai vadovauti. Buvau tokia jauna, tokia ambicinga, – šypsosi prisiminusi L.Matisonė. – Dabar žinau daug dalykų, kurių tada nežinojau. Turiu didelę teorijos ir praktikos bazę, todėl jaučiuosi pakankamai tvirtai, kad pasitikėčiau savimi, galėčiau priimti sprendimus ir susitvarkyti su man tekusiomis užduotimis.

– Kaip reagavo jūsų vyras, artimieji, kai sužinojo apie jūsų sėkmę, ir ką jie mano apie tai dabar?

– Iš pradžių jie labai džiaugėsi, bet dabar vis švelniai priekaištauja, kad manęs beveik nemato namuose. Darbe kiekviena diena būna labai įtempta, greitai tenka priimti nestandartinius sprendimus. Bet man patinka iššūkiai. Labai mėgstu sunkumus, kuriuos reikia įveikti.

Negalėčiau dirbti ramaus darbo, noriu mąstyti, sugebėti atrasti tinkamiausius problemų sprendimus. Gerai yra tai, kad vyras Janis dirba panašioje gamybinėje įmonėje, tik jis vadovauja dvidešimčiai, o aš – beveik 500 darbuotojų. Tačiau problemos visur tos pačios. Man jis padeda ramiau, be emocijų įvertinti susidariusią situaciją.

– Kokias opiausias problemas tenka spręsti?

– Sunku dirbti su žmonėmis, kurie ruošiasi išeiti iš įmonės. Problema ne dėl eilinių darbuotojų, o dėl specialistų. Žmonės yra pagrindinis mūsų įmonės resursas. O dabar tokių specialistų, kokių reikia mums, nerengia jokia Latvijos mokykla – mums tenka patiems juos išsiugdyti. Todėl su kiekvienu specialistu, kuris nori išeiti, stengiuosi kalbėtis ir jį perkalbėti. Labai džiaugiuosi, jei pavyksta tai padaryti.

– Sakėte, kad jūsų vyras taip pat dirba vadovaujamą darbą. O kuris jūsų šeimoje esate bosas?

– Aš manau, kad aš, vyras mano, kad jis. Bet iš tiesų abu einame į kompromisus, – nusijuokia ponia Linda.

– Šiandien penktadienis, darbo savaitės pabaiga. Ar vadovė tai jaučia, ar čia tik pavaldinių privilegija?

– Penktadieniais administracija dirba pora valandų trumpiau – žmonės mieliau per savaitę daugiau padirba, kad savaitgaliai būtų laisvesni. Aš irgi penktadieniais stengiuosi neskirti svarbių susitikimų. Man patinka, kai savaitgaliais mūsų dideliuose namuose renkasi mano artimieji, dažnai atvažiuoja mamos seserys iš Palangos. Su vyru mėgstame ruošti jiems vaišes.

Mano vyras yra labai aktyvus – vadovauja Liepojos burlentininkų klubui, šiuo sportu suviliojo ir mane. Vyras tapo mano asmeniniu treneriu.

– Net ir laisvalaikio nemėgstate leisti pasyviai?

– Kai šviečia saulė, galiu pasivartyti saulutėje – Liepojoje turime gražų paplūdimį, tačiau burlentės man patinka todėl, kad jomis galima plaukti, kai blogas oras. Ramiai skaitau tik knygas – mėgstu E.M.Remarque’ą, turiu sesers dovanotą jo romanų kolekciją. Vežuosi knygas į komandiruotes, skaitau jas lėktuve, viešbučio kambaryje, kai tik randu laisvą minutę.

– Esate jauna, išsilavinusi didelės kompanijos vadovė. Gal, kai pabos verslas, pasuksite į politiką?

– Mūsų prezidentė Vaira Vykė-Freiberga man yra pats didžiausias autoritetas. Labai ją gerbiu, todėl gaila, kad baigiasi jos antroji kadencija. O savęs kol kas nematau politikoje. Dar net nežiūriu į tą pusę. Bet niekada nesakau „ne“, nes nežinia, į kurią pusę gali pasisukti gyvenimas. Ambicijų turiu, bet šiuo metu labai mėgstu šį darbą, – sako „Lauma Lingerie“ generalinė direktorė L.Matisonė. Kai baigėme pokalbį ir išsiskyrėme Liepojos senamiestyje, ji prasitarė laukianti vakaro, nes tada su abiem seserimis išsiruoš smagiai paplepėti kokioje jaukioje ramaus miesto kavinukėje.