Taip, taip, jūsų akys neapgauna – būtent pavasarinės rudmėsės. Tiesa, šį žodį reikėtų rašyti kabutėse, nes taip juokais vadinu ne skanutėlį oranžinį grybuką, o merginas ir moteris, besipuikuojančias itin ryškiu, itin dirbtiniu, itin oranžiniu įdegiu. Prisipažįstu, terminas sugalvotas ne mano pačios, o vieno šmaikštaus internetinio anonimo – iš jo šį žodį ir nugvelbiau.
Juozas Statkevičius savo „Grožio kirtyje“ šį reiškinį vadina „pomidorų skynėjų mada“. Tačiau pomidorų (ar apelsinų, ar vynuogių) skynėja – tai dar komplimentas, galintis sukelti gana gražias asociacijas: Pietų Italija, lauko gėlės, vynuogynai ir prisirpę vaisiai, natūraliai įdegusi tamsiaplaukė gražuolė persiko spalvos skruostais su nerūpestingai plevėsuojančia kartūno suknele ir pintine tarsi iš romantiško Karlo Briulovo paveikslo.
Tuo tarpu „rudmėsės“ įvaizdyje ko nors natūralaus, nerūpestingo ar romantiško nerasi nė su žiburiu. Tik vieną didelę ir supergalingą aktyviojo chemikalo dihidroksiacetono C3H6O3 cheminę reakciją su epidermio negyvojo sluoksnio aminorūgštimis. Mat naivi gražuolė tikėjo, kad stebuklingame buteliuke glūdi uždaryta Rivjeros, Alpių ar Palangos saulė, ir negailėdama atsuko jo kamštelį, iš kurio – o, siaube! – išlėkė ne saulės zuikutis, o kažkoks baisus oranžinis džinas.
Nepagalvokite – nieko nei prieš švelnų, saikingą įdegį, nei prieš kosmetologijos laimėjimus neturiu. Tačiau dirbtinio grožio priemonės iš buteliukų turi tą pačią savybę kaip ir kita į butelius pilstoma substancija – alkoholis. Tik padaugink – ir iškart atrodai kvailai: nuo alkoholio – šlitinėjanti, nuo dirbtinio įdegio – oranžinė.
Bet kodėl apie tai rašau, juk „rudmėsės“ – tai anaiptol ne vien lietuviškas reiškinys. Jų galima pamatyti ir ūkanotajame Albione – dirbtinį įdegį, dirbtinius nagus ir pridėtines sruogas yra itin pamėgusios visoje Didžiojoje Britanijoje „savitu“ skoniu garsėjančios Esekso grafystės merginos, tikros idėjinės lietuviškųjų „rudmėsių“ seserys.
Tačiau skirtumas tas, kad „rudmėsyno“, priešingai nei Lietuvoje, čia, Anglijoje, niekas nelaiko madingu ar stilingu. „She’s been Tango’ed“, – jos pašiepiamos su užuomina į oranžinį limonadą „Tango“.
Skonį turintys britai pirmenybę teikia ne „rudmėsėms“, o „angliškoms rožėms“ – blyškiaveidėms gražuolėms vos nuraudusiais skruostais ir natūralios spalvos plaukais. „Rudmėsių“ nepamatysi nei tarp save gerbiančių puošeivų Londono mados savaitės metu, nei prestižinių mados žurnalų fotosesijose – nebent geru skoniu negarsėjančiuose paskalų žurnaluose „Hello!“ ir „OK!“.
Užtenka perversti garsių mados namų reklamų puslapius, kad įsitikintum, jog net ir karščiausią vasaros sezoną mada dabar „blykšta“ – pieno baltumo Nataša Pivovarova reklamuoja „Prada“ ir „Dior“, porcelianinė Scarlet Johanson su „Louis Vuitton“ rankinėmis, blyški kaip ledas Karen Elson – „Yves Saint Laurent“.
Net bikinių fotosesijos atogrąžų paplūdimiuose stebina manekenių odos baltumu, o kosmetikos pramonės gigantai šį sezoną reklamuoja nebe oranžinį džiną buteliukuose, neva per tris minutes padovanojantį trijų savaičių įdegį, o drėkinamuoju kūno pieneliu skiestas, keliskart silpnesnes dirbtinio įdegio priemones. Atrodo, tuoj sugrįš diena, kai vėl taps madingi skėčiai nuo saulės!
Tačiau vis dar kai kur vyraujanti dirbtinio įdegio manija paskatina susimąstyti ir apie kitką – apie beveik neribojamas nūdienos dirbtinio grožio galimybes. Jos mums leidžia pakeisti plaukų spalvą, per kelias valandas su pridėtinių sruogų pagalba prisiauginti metro ilgio kasas tarsi princesės Rapunzel iš brolių Grimmų pasakos ir per tiek pat laiko – akrilinius žiežulos nagus.
Vos už keliolika litų įsigijusios dažų pakuotę galime iš brunetės virsti blondine ir iš blondinės – raudonplauke. Pasitelkusios kontaktinius lęšius mainyti akių spalvą ir netgi įsidėti šėtoniškus raudonus ar katiniškus geltonus vyzdžius.
Įdegti per penkiolika minučių ir botokso injekcijomis išsilyginti raukšles beveik per tiek pat laiko. Per kelias savaites pasididinti krūtinę ir susimažinti užpakaliuką. Ir moterys aistringai visomis šiomis galimybėmis naudojasi. Daugelis jų – labai radikaliai. Garbanės išsitiesina plaukus, tiesiaplaukės susigarbanoja tarsi ėriukai, o baltaveidės linakasės lietuvaitės virsta oranžinėmis baltaplaukėmis ar mulatėmis varno juodumo plaukais.
Kartais pasikeitimai būna tokie neatpažįstami, tokie ryškūs, kad nejučiomis atveja į galvą mintį – ar tikrai mes tokios nepatenkintos Kūrėjo mums padovanotu kūnu, kad norime jį visiškai perdaryti? Užuot kosmetologijos teikiamomis galimybėmis pabrėžusios, subtiliai išryškinusios tai, ką turime gražaus, ūmai užsimojame perkurti tai, kas mums duota, ir iš savo esybės pavirsti savo (veikiau – reklamos suformuota ir mums į galvas įkalta) svajone.
Galbūt tai paaiškina begalinį virtualios „Second Life“ bendruomenės populiarumą.
Tai naujausias interneto projektas-žaidimas, virtualus pasaulis su savo visuomene, virtualiais (tiesa, į dolerius konvertuojamais) pinigais, verslu, klubais, restoranais, kalėjimais, universalinėmis parduotuvėmis ir neribojama jų gyventojų fantazija.
Žaisdamas (nors peršasi įtarimas, kad daugeliui užsiregistravusių internautų „Second Life“ tapo jau nebe žaidimu, o tikru antruoju gyvenimu, suvalgančiu visą jų laisvalaikį) tu turi galimybę susikurti virtualų tave reprezentuojantį antrininką – „avatarą“.
Neseniai, pakviesta vienos aistringos žaidėjos, svečio stebėtojo teisėmis viešėjau „Second Life“. Patirtis tikrai įdomi, skatinanti susimąstyti ir ypač glaudžiai besisiejanti su nūdienos grožio etalonais.
Krito į akį, kokios vienodos moterų „avatarės“ – iš esmės tarsi didžiulė baltaplaukių, raudonplaukių ir juodaplaukių klonų armija, 90x60x90 centimetrų figūromis, ilgomis kojomis, stačiomis krūtimis ir styrančiais supervešliais plaukais. Atskirti jas galima tik pagal aprangos stilių, tatuiruotes ir šukuosenas.
Nė vienos smarkiai strazdanotos, nė vienos su tarpdančiu, nė vienos, turinčios antsvorio, nė vienos liesos – visos tokios taisyklingos ir neįdomios, kad nors vilku kauk. Štai jums ir svajonių įgyvendinimo rezultatas – visi norėjo būti gražūs, visi norėjo būti kažkuo kitu, bet niekas nenorėjo būti tiesiog savimi.
Dar paradoksalu, bet kartais tiesiog tai, kas esame ir ko nevertiname, pasirodo, yra kitų svajonės objektas. Neseniai kalbėjau su pažįstama brazile – tamsios, įdegusios odos, su kupeta juodų tarsi kamščiatraukis susisukusių garbanų, tikra kraują kaitinančia „čikita-banana-mamasita“ tipo gražuole.
Ir ką gi jūs manote? Jos grožio idealas – skandinavės ir Baltijos šalių moterys. Gerą pusvalandį ji pasakojo man, kaip jai gražu blyški oda, liauna figūra, pilkos ar mėlynos akys, lininiai tiesūs pilkšvi plaukai, kaip tai neįprasta, egzotiška, nuostabu, gamtos puikiai suderinta.
Linksėjau galva ir nenorėdama sklaidyti jos iliuzijų nieko nepasakojau apie vis populiarėjantį šių linakasių virsmą oranžinėmis juodaplaukėmis, nes viliuosi, kad šis reiškinys – tik laikinas eksperimentavimas su naujai atrandamomis kosmetikos priemonėmis, kuriam pabodus moterys pastebės tai, kuo jos iš tikrųjų yra gražios, ir ras būdų nepastebimai, bet efektingai tai pabrėžti.