Festivalis lagamine

Tačiau vien su šia atributika Kanuose 12 dienų neišgyvensi. Visai Kanų kino festivalio dalyvės ginkluotei būtinas ir bent 20 kilogramų sveriantis lagaminas su puikiai apgalvotu turiniu.

Klaipėdos dramos teatro aktorė Nelė Savičenko lagaminą į Kanus šiais metais krovėsi pirmą kartą. Atvykusi į Prancūzijos pietų kurortą moteris įsitikino, kad pirmasis blynas jai neprisvilo. Ji pasiėmė viską, ko čia reikia.

„Tikrai pataikiau. Vaikštau kaip su Kanų uniforma“, – džiaugėsi aktorė, dienai atsivežusi pakankamai lengvų ir patogių drabužių.

O šiais metais jau tryliktą kartą Kanuose dalyvaujanti festivalio „Kino pavasaris“ direktorė Vida Ramaškienė savąjį lagaminą sugeba susikrauti beveik užsimerkusi. Patyrusiai festivalio vilkei šis darbas niekada netrunka ilgiau negu dvi valandas.

„Pirmais metais į Kanus atsivežiau krūvą megztinių ir kitokių šiltų drabužių. Jie taip ir liko lagamine nė nepajudinti. Tačiau kiekvienais metais tampi vis protingesnis“, – su šypsena debiuto klaidas prisiminė V.Ramaškienė.

Ilgiau prieš festivalį ji užtrunka lankydamasi pas kirpėją ir kosmetologes. „Šiais metais prieš išvykstant ir masažą pavyko pasidaryti“, – sakė lietuvė.

„Kokios kirpyklos?! Neturėjau joms laiko“, – nustemba N.Savičenko.

Viena žinoma kosmetikos firma, svarbi Kanų festivalio rėmėja, kurios vardo festivalio žurnalistai vis dėlto niekada necituoja, aktorę Nelę Savičenko šiais metais pripažino Lietuvos kino žvaigžde ir padovanojo jai akreditaciją bei savaitės kelionę į Viduržemio jūros kurortą.

„Naujieną apie šį prizą išgirdau per televizijos kultūros naujienas. Savo ausimis nepatikėjau – pamaniau, kad susirgau didybės manija“, – malonią staigmeną juokdamasi prisiminė Nelė.

Labai maloniai N.Savičenko nustebino ir Klaipėdos dizainerių pagalba.

„Prieš festivalį atsiliepė jaunas dizaineris Raimondas Petreikis. Iš savo kolekcijos jis man leido pasirinkti, ką norėčiau vežtis į Kanus. Atsivežiau jo labai gražų juodą kostiumą, kurio sijonas su ilgu šleifu. Visus darbus metė ir Aina Zinčiukaitė, nors šiuo metu yra labai užsiėmusi. Ji man pasiuvo įdomų žalią kostiumą. Jis visiškai nesiglamžo. Labai patogu, nes Kanuose ne visada yra laiko lyginti drabužius ar apskritai skirti sau daug dėmesio. Netikėtai gauni kvietimą į vakarėlį ir leki“, – aiškino aktorė.

„Trys vakarinės suknelės, prie visų drabužių tinkantys perliukai, dvi poros proginių ir tiek pat patogių kasdienių batų, 10 kasdienių marškinėlių, kelios poros kelnių, du maudymosi kostiumėliai ir lietuviški suvenyrai draugams“, – savo lagamino turinį vardijo festivalyje ne tik filmus žiūrinti, bet ir daugybę reprezentacinių žygių atliekanti V.Ramaškienė.

Šįmečiam festivaliui ji nusipirko ir vakarinę „Alain Manoukian“ suknelę. Ponia Vida išdavė ir vieną moterišką paslaptį: „Kanuose labai svarbu turėti šalių. Jie labai gelbėja vakare atvėsus orams, taip pat kino salėse, kuriose visada būna daug šalčiau nei lauke“. Ponia Vida į festivalį šiais metais atsivežė du proginius ir vieną kasdienį šalį.

Kita paslaptis – patogūs batai. „Dabar jau žinau, kad net ir vakarui avalynę reikia pasiimti tik patogią. Negali sau leisti tai, ko norėtum. Turi taikytis prie aplinkybių. Kanuose labiausiai kenčia kojos. Kartą su kolege iš Rygos su vakariniais drabužiais į filmo pristatymą ėjome gal 7 kilometrus. Po to sau griežtai pasakiau – jokių smailiakulnių batelių ar kitų įmantrybių“, – prisiminė V.Ramaškienė.

„Taksi mūsų čia niekas nevežioja ir jo lengvai neišsikviesi. Kojos labai pavargsta. Eini, eini kaip kupranugaris, o kai atsisėdi salėje, po seanso sunku pakilti, nes kojos būna ištinusios kaip spurgos. Dabar jų į batelius niekaip neįkiščiau“, – pritarė N.Savičenko.

Abi lietuvės pastebėjo, kad prašmatnieji Kanų laiptai moterims vis dėlto yra gana demokratiški.

„Pagrindinį foną sudaro vyrai, pasipuošę juodais kostiumais arba smokingais ir varlytėmis. O moteriška publika labai įvairi. Tam tikri reikalavimai yra, bet labai daug moterų vilki ne ilgas vakarines, o trumpas kokteilines sukneles, ypač šiais metais“, – sakė V.Ramaškienė, pastebėjusi, kad dalis nežinomų moterų būna apsirengusios ne blogiau nei žvaigždės, kurioms garsiausi mados namai ir juvelyrai brukte bruka savo drabužius, avalynę ir papuošalus.

Niekam nėra paslaptis, kad Kanai per kino festivalį tampa ne tiek saulėtu kurortu, kiek išbandymu kūnui ir sielai. Pirmieji kino seansai čia prasideda pusę devynių ryto, o paskutiniai baigiasi apie 2 valandą nakties. O kur dar įvairios šventės ir vakarėliai? Mažai miego ir daug vyno – taip galima apibūdinti Kanus. Be maisto papildų, vitaminų ir vaistų nuo galvos skausmo 12 festivalio dienų sunkiai išgyventum.

„Kanuose vis dėlto daug saulės ir labai kokybiškas maistas: žuvis, vaisiai, daržovės. Tai padeda atsilaikyti. Jeigu Lietuvoje turėčiau atlaikyti tokį krūvį ir taip mažai miegočiau, būčiau visiškai neveikli. O čia kažkaip stebuklingai pakanka keturių valandų poilsio“, – aiškino V.Ramaškienė, per festivalį kasmet numetanti po 3–4 kilogramus svorio.

Savo vaistinėlėje, be įvairiausių pleistrų kojoms, festivalio „Kino pavasaris“ direktorė turi tik aspirino. O savaitę festivalyje viešėjusi N.Savičenko atsivežė ir vitaminų.

Abi lietuvės sakė, kad jų lagamine kur kas daugiau vietos nei vaistinėlė užima kosmetika ir higienos priemonės. „Šampūnai, kremai ir visa kita daug sveria, bet be jų neišsiversi“, – šypsojosi N.Savičenko, į Kanus taip pat atsivežusi storoką šiuo metu jos repetuojamos pjesės tekstą.

„Bėgant metams kosmetikos reikia vis daugiau“, – koketiškai sakė V.Ramaškienė.

Anksčiau namo iš festivalio tempusi kilogramus įvairiausių brošiūrų, dabar moteris sako: „Jeigu galėčiau, viską trenkčiau lauk iš lagamino ir į Vilnių iš Kanų parsivežčiau tik saulę“.