Ko ši moteris veržėsi į politiką, jei galėjo leisti laiką kaip ir daugelis viskuo aprūpintų ponių? Ir garbės būtų pakakę, juk ji – Seimo nario Jono Pinskaus žmona.
„Tai labai įdomus užsiėmimas“, – spindinčiomis akimis paaiškina Živilė.
Arbata prie pieninės
Praėjusi žiema Živilei buvo itin darbinga – vyko savivaldybių tarybų rinkimai. Širvintų Darbo partijos skyriaus pirmininkė Ž.Pinskuvienė taip „užkūrė“ savo štabo darbą, kad net keliasdešimties laipsnių šaltis nebuvo baisus. O pati, užsivilkusi slidininko kostiumą, vaikščiojo po kaimus ir miestelius, agitavo balsuoti už Darbo partijos kandidatus.
„Pasklindame su kolegomis po kaimą, sutariame laiką, kada prie kokios nors pieninės ar upelio susitiksime, išgeriame arbatos, aptariame, kaip kam sekėsi, ir einame dirbti toliau“, – su nostalgija prisimena Živilė.
– Bet juk galėjote paradui diriguoti iš šilto kabineto?
– Taip, bet ėjau kartu su visais kandidatais per žmones, agitavau ir dar savo kolegas tikrindavau, ar tikrai visur lankėsi, ar agitacinės medžiagos paliko.
Sakoma, kad Lietuvoje gyvenimas gerėja, bet ar taip yra iš tikrųjų, ėjau pasižiūrėti pati.
– Gyvenote laimingą aprūpintos moters gyvenimą. Dabar jus žadina žadintuvas, o ir dieną savo reikalais kada panorėjusi neištrūksite...
– Puikiai prisitaikiau prie naujo ritmo. Ryte namus palieku pirma, prieš aštuntą jau būnu darbe Širvintų savivaldybėje, – linksmai kalba Živilė. – Į darbą einu kaip į šventę – juk gavau tokį, kokio norėjau ir kokį puikiai sugebu atlikti.
– Ar jau teko darbe patirti stresą?
– O! Per vieną mėnesį nutiko tiek daug, kiek per metus gali nepatirti.
Iš prigimties esu kovinga, anksčiau tai išreikšdavau audringai, dabar išmokau valdyti emocijas, nors kiekviena diena būna labai įtempta.
Pastebiu, kad savivaldybės vyrams sunku paklusti moteriai, bet mane tai žavi ir primena, kad reikia nuolat tobulėti, mokytis – juk negaliu būti silpnesnė už vyrus.
Esu reikli savo ir kitų darbo rezultatams, turiu stiprų atsakomybės jausmą. Pagrindinis vadovavimo principas – teisingumas, pagarba kito žmogaus nuomonei.
Galbūt to pramokau dirbdama Ūkio ministerijoje, kai buvau ministro Kęstučio Daukšio padėjėja, vėliau patarėja.
– Ar nepavydi vyras išleisti 16 metų jaunesnės žmonos visai dienai į kitą miestą?
– Pavydi, bet Jonas manimi visiškai pasitiki.
Dirbo kartu su vyru
Net neabejoju, kad yra Živilę apkalbančių, jog ši moka naudotis vyro padėtimi. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad į tą padėtį savo vyrą pati Živilė ir įstūmė. „Pilkasis kardinolas“ – žmoną vadina J.Pinskus.
Prieš ketverius metus vyras darbavosi savo įmonėje „Dovydo transportas“ ir nė neketino kištis į politiką, nors kolegos iš Verslo darbdavių konfederacijos kalbino kurti Širvintose Darbo partijos skyrių. Kolegos neprikalbino, o Živilei pavyko.
Kai J.Pinskus balotiravosi į Seimą, Živilė tapo vyro rinkimų štabo vadove. Tai jos dėka miestelių salės, kuriose lankydavosi vyras dėstyti savo idėjų, būdavo pilnos rinkėjų. Tai Živilė „kalta“, kad vėlai vakare Jonas dejuodavo, į ką ji žmona įtraukusi. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad šiandien ponas Jonas – Seimo rūmuose.
„Aš visuomet buvau su Jonu. Mus partijos kolegos pabrėžtinai vadina „šeimynėle“, nes Jonas, ko gero, vienas iš nedaugelio, kurie dirba kartu su žmona.
O man smagu. Aš tuomet darbo neturėjau, tad patiko vadovauti Širvintų Darbo partijos skyriui, rengti susirinkimus, mokymus, seminarus, krepšinio varžybas“, – keista tai girdėti iš gražuolės ponios lūpų...
Blogos nuotaikos namo neneša
– O kaip namai, vaikai, šilti pietūs be jūsų?!
– Manęs daug kas to klausia. Darbus pasidalijome su vyru. Vaikais pasirūpina ir valgį paruošia auklė, mokanti pareikalauti iš vaikų drausmės, pareigingumo, – man tai nedažnai pavyksta.
Tvarka rūpinasi kita nuostabi moteris, kuri dirba pas mus jau šešerius metus.
– Dirbančios moterys nedaug dėmesio gali skirti vaikams.
– Grįžus po darbų vaikai sulipa ant kelių. Jaunėlis septynmetis Dovydas – pas mamą, vienuolikametė Daniela – dažniau pas tėtį. Tokia miela akimirka, kai visi apsikabiname...
Smagu, kad Daniela jau primena, ko nėra šaldytuve, kad šunys neturi ėdalo, kad vartų užraktas sugedęs.
Ji matematikė, viską suskaičiuoja, net kiek mamos pavasario kolekcijos kainavo, – juokiasi Živilė. – Dovydas – atlapaširdis, bet užsispyręs, turi žemaičio tėvo charakterį. Gabus, lanko Š.Marčiulionio krepšinio mokyklą.
Aišku, norėtųsi vaikams skirti daug daugiau laiko, nes tiek jo buvo pavogta, kai Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavau inžineriją, organizavau rinkimus, namo statybą...
– O kur bloga nuotaika ir erzulys, su kuriuo moterys grįžta iš darbo?
– Kodėl mylimas vyras ir vaikai turi kentėti dėl mano blogos nuotaikos? Jie juk niekuo nenusikalto!
Įvažiuoju pro savo namų vartus ir viską palieku už jų. Namiškiams – tik teigiamos emocijos. Kaip to išmokau? Mano tėveliai labai gražiai sugyveno, jie man pavyzdys.
Tik, skirtingai negu šiuolaikinės moterys, aš gyventi viena nenorėčiau ir negalėčiau, iš viso viena galiu būti tik labai trumpai. Nekenčiu ir bijau vienatvės.
„Živile, tik į priekį!“
– Iš kur semiatės optimizmo?
– Iš vyro. Jis visada sako: „Živile, tik į priekį, tik į priekį! Nežiūrim atgal“. Tai jis man sakydavo ir tuomet, kai vadovavau saldainių fabrikui „Edroma“. Apie tai man netgi dabar dar sunku kalbėti.
Jonas šią įmonę kūrė nuo nulio. Per septynerius metus ji tapo žinoma ir pelninga.
Akcininkų nuomonės išsiskyrė, Jonas pasitraukė kurti kito verslo, o fabriką dar bandžiau gelbėti aš. Porą metų myniau teismų slenksčius, kad įrodyčiau, jog akcininkų veiksmai buvo neteisėti. Mums tai pavyko.
Su saldainiais susijęs nebent vienas malonus dalykas – liekna moteris juos tiesiog dievina. O „Vilniaus pergalės“ saldainių „Auksinis fazanas“ gali suvalgyti iškart net kilogramą. Taip nutikdavo vyro rinkimų kampanijos metu, kai lakstė lyg išprotėjusi, o vietoj pietų automobilyje mėtėsi „Auksinis fazanas“.
„Ką čia mano vyras daro?“
Živilė net neabejoja, kad jie su Jonu tikrai turėjo gyvenime susitikti. O pasimatė jie prieš dvylika metų atsitiktinai, pas draugus šventėje.
„Įėjo į kambarį Jonas ir aš pagalvojau – ką čia mano vyras daro?“ – tokia netikėta mintis jai švystelėjo. Tuo metu ir Jonas, ir Živilė turėjo šeimas. Bet, kaip abu šiandien pasakoja, ne su tais žmonėmis buvo susieję savo likimus.
O Jonas po pirmo susitikimo pagalvojo, kad tik maloniai pabendravo su gražia jauna moterimi. Šešiolikos metų skirtumas, manė, – pakankama priežastis ilgam neprikaustyti gražuolės dėmesio. Bet jie susitiko. „O paskui viskas vyko reaktyviniu greičiu“, – juokiasi Živilė.
Po metų susituokė, tačiau dar iki tol buvo prisikūrę daugybę planų. Jie jau žinojo, kur bus jų sklypas, koks namas, kaip jie gyvens, ką veiks. „Mūsų mintys, tikslai ir siekiai buvo vienodi“, – sako paprastą šeimos laimės receptą Živilė.
Jos nebaugino netgi du Jono vaikai iš pirmosios santuokos: 26 metų Justina dabar gyvena Airijoje, 21 metų Kristijonas mokosi Tarptautinėje verslo mokykloje.
„Dabar, po dešimties vedybinio gyvenimo metų, galiu drąsiai teigti, kad mudu su vyru jaučiame vienas kitą, pasitikime. Nuostabu, kai šalia vyro galiu būti savimi, išpasakoti, pasitarti, prisipažinti klydusi ir žinoti, kad už tai nebūsiu kritikuojama“, – sako moteris.
Kai myli – turi jėgų
– Gal žinote receptą, kaip išlaikyti gražius santykius?
– Reikia kalbėtis. Man keista, kai moterys sako, kad neturi apie ką su savo vyru kalbėtis. Manau, tuomet krizė būna jau labai rimta. Mums su Jonu dar taip nėra buvę. Mūsų ryšys laikui bėgant tik tvirtėja. Regis, net nebuvo nei mano, nei Jono ankstesnių santuokų. Bet reikia tą ugnelę ir pakurstyti – kitaip nieko nebus.
– Kaip ją kurstote?
– Vakarienė žvakių šviesoje ar tiesiog išvažiuoti dviese – bet kur, šiaip sau. Jei kiekvieną vakarą vyras tik laikraščius skaitytų ir televizorių žiūrėtų, o aš vaikščiočiau įsisupusi į chalatą – būtų nuobodu. Man pirmoje vietoje – meilė.
– Jei viskas taip paprasta, kodėl kiti to nedaro?
– Tai turi eiti iš širdies. Dirbtinai padaryti nepavyks. Būna, be abejo, kad ir moteris pavargusi, ir vyras, bet reikia stengtis. Kai myli žmogų – turi jėgų.
Pavyzdžiui, kartą per Valentino dieną padėjau mamai tvarkyti naują namą – norėjome iššluostyti paskutines dulkeles, kad ji jau galėtų jaukiai įsikurti. Grįžau kone paryčiais murzina, pervargusi, maniau – po dušu ir patyliukais į lovą. Ateinu, o Jonas manęs laukia su gėlėmis ir vynu! Visas nuovargis išgaruoja, kai žmogus toks dėmesingas.
„Aš labai laiminga“
– Jūsų šeima itin pasiturinti, bet ar nebijote, kad, pavyzdžiui, skyrybų atveju galite likti be nieko?
– Apie tai net negalvoju. Net jei mums kas ir nutiktų, žinau, kad Jonas nepaliks vaikų gatvėje ir nenugrūs mūsų į dviejų kambarių butą. Palikdamas pirmą šeimą Jonas išėjo iš prabangių namų, nešinas tik savo medžiokliniu šautuvu.
– Jūsų pavyzdys perša mintį, kad ir antrą kartą galima susikurti laimingą ir gražų gyvenimą.
– Aš labai laiminga. Kartais galvoju, už ką man visa tai ir kodėl taip gerai? Ar visą laiką taip bus? Kodėl mes laimingi, kodėl mylime? Turbūt reikia labai to norėti. O kai nori, viską galima susikurti, – nė neabejoja Živilė.
– Esate iš tų moterų, kurios tikrai į save atkreipia dėmesį. Kaip rūpinatės savo grožiu?
– Menkai aš juo rūpinuosi. Po grožio salonus tikrai nevaikštau. Veido odą pagražinu kiaušinio, varškės ar avokadų kaukėmis. Turiu tokią seną knygelę su grožio receptais, kartais ją pasklaidau.
Kol nedirbau – sportavau. O ypač daug prakaito liedavau po gimdymo. Ir su Daniela, ir su Dovydu priaugdavau per šimtą kilogramų – dvigubai daugiau, nei sveriu dabar. O, siaube!
Nėštumo metu taip norėdavau valgyti, kad net naktį Jonas į parduotuvę lėkdavo.
Pagimdžiau sūnų ir užsispyriau antsvorį numesti. Vanduo, salotų lapai ir sportas. Po poros savaičių gyvenimas tapo nemielas – buvau tokia pikta! Net Jonas ramino, sakė: „Būk tokia, kokia esi“.
Vis tiek numečiau tuos kilogramus. Dietų iki šiol nesilaikau, bet visuomet galvoju, ką, kada ir kiek valgau.