Paskambino jai į darbą ir pasakė: „Dabar neturiu laiko, bet gal galite duoti savo mobiliojo numerį – aš vėliau jums paskambinsiu“.
Šis pokalbis apvertė 24 metų Živilės Maslinskaitės gyvenimą aukštyn kojomis. Dabar ji apsiperka Paryžiuje, važinėja prabangiu automobiliu, vadovauja neseniai sostinėje atidarytam prancūziškų drabužių salonui „Mados šaltinis“. Šiame salone prekiaujama ekstravagantiškais prancūzų dizainerių dueto Marithe ir Francois Girbaud kuriamais drabužiais bei nuosaikesniais itališkais „Plein Sud“.
Vos pravėrus „Mados šaltinio“ duris linksmai nuteikia švelniai žalios spalvos interjeras. Živilė paaiškina: interjerą ji norėjo sukurti tokį, koks yra „Girbaud“ salonuose visame pasaulyje, – įvairių žalios spalvos atspalvių.
Meilė – kaip sniego gniūžtė
„Negaliu pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių jis man buvo tik simpatiškas, įdomus, kultūringas vyras. Meilė atėjo pamažu. Staiga įsiplieskusi kibirkštis anksčiau ar vėliau prigęsta. Tuomet sunku likti kartu. O mūsų santykiai rutuliojosi kaip sniego gniūžtė. Aš pirmą kartą jaučiu tokį artimą žmogų šalia. Jis man ne tik vyras, vaikinas, meilužis“, – apie savo jausmą baltarusių verslininkui Igoriui Turtsevičiui pasakoja Živilė.
Igoris Minske turi keletą bendrovių, užsiimančių prekyba mėsos gaminiais ir automobiliais. Savo verslą jis po truputį perkelia ir į Lietuvą, o netrukus prie Anykščių ketina įrengti golfo aikštyną.
– Tarp jūsų 20 metų skirtumas, be to, jis užsienietis. O jei vieną dieną ims ir paaiškės, kad savo šalyje vyras turi kitą šeimą...
– Igoris turėjo šeimą, ir aš tai žinojau nuo pat mūsų pažinties pradžios. Kai mes susipažinome, jis jau gyveno vienas. Aš bendrauju su jo dukra, o jo buvusi žmona turi kitą šeimą. Be to, jis neturi galimybės turėti kitą moterį – mes beveik 24 valandas per parą būname kartu.
Aš nejaučiu amžiaus skirtumo. Igoris labai jaunatviškas. O aš esu vienturtė, visada bendraudavau su vyresniais žmonėmis, gal todėl anksčiau subrendau.
Trečias kartas nemeluos?
– Kartu gyventi pradėjote vos po trijų mėnesių draugystės. Kam toks skubėjimas?
– Po pirmųjų atostogų drauge supratome, kad mums tikrai gera kartu. Jeigu yra galimybės ir žmonės negali vienas be kito, kodėl reikėtų laikytis kažkokių taisyklių ir pradėti kartu gyventi tik po kelerių metų ar vestuvių? Ir dėl to nė kiek nesigailiu. Turiu ilgamečių draugysčių patirties – jos nieko gero nedavė.
Živilė prasitaria, kad Igoris – trečiasis vyras jos gyvenime. Pirmoji mokyklinė meilė truko ketverius metus. „Buvome labai panašūs, niekada nesipykome, bet galiausiai pamatėme, kad visi keliai išvaikščioti. Matyt, atėjo laikas, kai reikėjo arba skirtis, arba tuoktis. Man tebuvo aštuoniolika, buvo dar per anksti“, – prisimena Živilė. Antroji meilė aplankė studijų laikais. Po trejų draugystės metų mergina suprato: „Esame per daug skirtingi“.
„Aš netapau turtinga“
Kalbėdama apie praeitį Živilė užsimena apie pasikeitusius pomėgius. Niekada nesižavėjusi ekstremaliu sportu mergina prasitaria jau nusipirkusi visą motociklininkui reikalingą garderobą. Tik motociklo dar neturi. Tačiau tai – ne bėda: Igoris jų turi net kelis.
– Buvote paprasta mergina iš Širvintų. Matyt, po pažinties su Igoriu pasikeitė ne tik pomėgiai?
– Taip, gyvenimas labai pasikeitė. Tačiau negaliu pasakyti, kad anksčiau buvo blogai, o dabar yra labai gerai. Ir tada buvo daug gerų dalykų. Žinoma, dirbdama banke aš negalėdavau sau leisti apsipirkti Paryžiuje. Tačiau to man ir nereikėjo. O kai pradedi gyventi kitokį gyvenimą, visi tie prabangūs dalykai tau tampa reikalingi. Juos dažniausiai man perka Igoris, nes aš kol kas tiek neuždirbu. Neskirstome pinigų į „tavo“ ir „mano“. Tačiau ta bendra kišenė yra tik šiandienai. Aš netapau turtinga, mano sąskaitos neišaugo. Aš padedu jam, jis man. Uždirbame kartu, kartu ir išleidžiame.
Kiek patylėjusi Živilė nusijuokia: „Turbūt esminis pasikeitimas mano gyvenime yra tai, kad pradėjau net savaitgaliais anksti keltis, nes Igoris yra „vyturys“.
– Kai jūs susipažinote, Igoris dar gyveno Minske. Dėl jūsų jis persikraustė į Vilnių?
– Ne dėl manęs, o dėl mūsų. Dabar čia jo namai.
Kuria šeimą širdyje
– Draugaujate dar tik dvejus metus, nesate susituokę, tačiau jūs jį vadinate vyru...
– Lietuvoje sutuoktiniais tampama, kai įdedamas spaudas pase. Jo šalyje gyvendama kartu pora vienas kitą vadina vyru ir žmona. Igoris mane visur pristato kaip žmoną. Iš pradžių man tai rėždavo ausį, po to pripratau ir dabar man nesiverčia liežuvis jį vadinti draugu.
– Oficialiai vadinti jį savo vyru dar neketinate?
– Aš turiu sužadėtuvių žiedą su gražiais deimantais. Taip pat gavau pasiūlymą tuoktis Paryžiuje. Ta kalba buvo pusiau rimta, pusiau juokais. Kartais grįžtame prie šios temos, bet viskam yra savas laikas. Jei mums to prireiks, taip ir bus. Kol kas mums gerai taip, kaip yra. Svarbiausia dabar sukurti šeimą širdyse. Man reikia šeimos, bet ne vestuvių. Jos nieko nekeičia, o gal tik apsunkina santykius.
– Ir kaipgi vyko tas žiedo užmovimas ant piršto?
– Atostogavome Ispanijoje. Nuvažiavome į miestelį, kuriame visada perkame papuošalus. Pirkome daug papuošalų ir vienas jų buvo žiedas su deimantais. Grįžę namo nuėjome vakarieniauti. Igoris paprašė duoti apžiūrėti žiedą. Daviau. Užmovė jį man ant piršto ir pasakė, kad tai – sužadėtuvių žiedas.
Tarp mūsų romantikos mažai. Mano vyras pragmatikas, tad romantikos būna tik iš mano pusės.
– Kitas etapas – santuoka – jums leistų jaustis saugiau finansiškai.
– Myliu žmogų, kuris yra labai daug pasiekęs. Aš visą tą kelią tik pradedu. Jokiu būdu neketinu kėsintis į tai, ką jis jau turi. Esu dėkinga už galimybę, kurią jis man suteikė. Jeigu man užteks proto ir noro, užsidirbsiu pati. Aš per daug tą vyrą myliu, kad galėčiau jo sąskaita pasipelnyti.
Neįkainojama dovana – patirtis
Živilė įsitikinusi: jeigu būsi geras specialistas, anksčiau ar vėliau tapsi vadovu. „Reikia užlipti visais laiptukais, kad galėtum toks būti. Aš jais užlipau“, – pasakoja Živilė ir priduria, kad tai jau penktasis jos darbas per penkerius metus.
Kol kas Živilė „tik“ parduotuvės direktorė. Jos savininkas – Igoris. Tačiau moteris ketina perimti parduotuvę ir tvarkytis joje viena.
– Turtingas vyras savo draugei padovanoja parduotuvę. Tai gana įprasta šių laikų situacija.
– Prieš atidarymą žmonės man sakė: kaip tau gerai, tu turėsi savo parduotuvę. Bet taip sakydami jie, matyt, nesuvokė, kad tam reikia labai daug pastangų. Versle nesu vien papuošaliukas. Jeigu taip būtų, verslas greitai žlugtų.
Vyras man davė tik galimybę pasižiūrėti, ar man patinka, ar aš sugebu, ar man to reikia. Nuo tos minutės, kai radome patalpas, iki parduotuvės ir įmonės įkūrimo aš viską dariau pati. Net dėl mažiausių smulkmenų sprendimus reikėjo priimti pačiai. Bet gavau neįkainojamą dovaną – patirtį.
– Ar dėl tokios galimybės nesijaučiate įsipareigojusi?
– Aš jam esu pasakiusi: jeigu nepatinka, kaip aš dirbu, – galiu nebedirbti.
„Tavo tik tai, ką pats užsidirbai“
– Pasaulyje „Girbaud“ labiausiai vertina turtingi menininkai. Ar tikitės, kad ir Lietuvoje bus pakankamai tokių prekių pirkėjų?
– Mintis atidaryti parduotuvę kilo mano vyrui – Minske yra „Girbaud“ parduotuvė, mes patys rengiamės tais drabužiais. Pamenu: kai pirmą kartą apsiaviau „Girbaud“ batus, pamaniau – aš jų niekada neavėsiu. Visada avėdavau dailius batelius plona aukšta pakulne. O tai buvo sportinio tipo batai, ryškiai žali, su gumbais ant padų. Ir visą vasarą jų nenusiaviau! Sakoma, kad tai, kas tau patinka, parduoti yra kur kas lengviau.
– Kokią brangiausią dovaną Igoris jums padovanojo?
– Kol negyvenome kartu, jis nedovanodavo labai brangių dovanų. Ir dabar jis man nedovanoja mašinų ar namų. Brangiausios dovanos – papuošalai. Net nežinau, kiek tie daiktai kainuoja. Galbūt brangiausia dovana – laikrodis su briliantais.
Tačiau aš lengvai tas dovanas gavau ir lygiai taip pat lengvai jas galėčiau atiduoti, jei išsiskirtume. Esu įsitikinusi, kad tavo yra tik tai, ką pats užsidirbai.