Paskutinis mados deivės pirkinys

Gegužės septintąją pasaulio naujienų agentūras ir bevielį gandų telegrafą apskriejo žinia apie staigią 48 metų Isabellos Blow mirtį.

Įvardyti vienu žodžiu, kas ji, neįmanoma: mados pasaulio garsenybė, kritikė, stilistė, naujų talentų atradėja, redaktorė, kūrėjų mūza ir mecenatė, ekscentriška asmenybė...

Beprotiškų skrybėlių mėgėja

Net visiškai su mada nesusiję žmonės pažinojo šią ekscentrišką britę – mažą moteriškę juodais kirpčiais, porceliano baltumo oda ir raudonomis lūpomis, o labiausiai – jos beprotiškas skrybėles, panašias į skraidančią lėkštę, didžiulį omarą, ragus, krokodilo nasrus...

Isabella Blow turėjo net skrybėlę-orgazmą, sudarytą iš mažučių skritulėlių, tilindžiuojančių ir virpančių ant plonyčių stiebų. Ji pati sakydavo, kad tas skrybėlės virpesys jai primena orgazmą. Turėjo ji ir skrybėlę-pavardę: iš aštriai kirptų plunksnų sudarytą žodį „Blow“, įsirėžusį ore virš jos galvos tarsi firminis ženklas.

Ji teigė, kad skrybėlės jai – vienas erotiškiausių garderobo elementų. „Tai juslingas, erotiškas manifestas. Vyrai dievina skrybėles. Jie jas mėgsta, nes tai kažkas, ką jie privalo savo rankomis nuimti, jei nori tave išdulkinti“, – sakydavo ji.

Tačiau pati dažnai dėvėdavo skrybėlę tarsi šarvus, siekdama apsiginti nuo aplinkinių, nuo paviršutiniškų, apsimestinių mados pasaulio pažinčių ir žmonių, kuriuos vadindavo „mados vampyrais“.

„Jie lenda susipažinti, sveikintis, bučiuotis į abu žandus. Aš jiems sakau: „Ačiū, geriau nereikia. Aš tam ir užsidėjau skrybėlę, kad jūs nelįstumėt manęs bučiuoti. Viso gero“. Aš noriu būti bučiuojama žmonių, kuriuos myliu“, – yra prisipažinusi viename retai duodamų interviu Isabella.

Visada knietėjo sužinoti, kas glūdi už jos skrybėlės-šarvo. Vogčiomis stebint ją Londono mados savaitės ar vakarėlių metu susidarė įspūdis, kad už dėmesį atkreipiančių, beprotiškų, spalvingų, didžiulių skrybėlių ir aukštosios mados drabužių iš tiesų slėpėsi labai drovi ir trapi būtybė.

Kartais atrodydavo, jog ji užsidėjo skrybėlę vien tam, kad žmonės žiūrėtų į ant jos galvos siūbuojantį kūrinį, o ne jai į akis.

Fotografams ji buvo itin parankus ir fotogeniškas grobis – mat jos egzotiškas atvaizdas neabejotinai papuošdavo net nykiausią reportažą ir akimirksniu suteikdavo jam abstraktų grožį, fantaziją, mados iliuziją.

Bet buvo matyti, kad ji sunkiai pakenčia įžūlias blykstes ir dar įžūlesnius smalsuolius, kurie lenda su ja fotografuotis nė neklausdami jos leidimo – tarsi su spalvingu daiktu ar turistine įžymybe, bet ne su gyvu žmogumi.

Kaip dažnai nutinka ypač droviems ar jautriems žmonėms, čia veikė kažkoks nepaaiškinamas sadomazochizmo dėsnis, noras pasislėpti ir tuo pat metu būti ekstravagantiškam.

Mados rate niekam nebuvo paslaptis, kad Isabella Blow kenčia nuo įsisenėjusios depresijos, o dar labiau nuo stiprių šiai ligai gydyti išrašytų raminamųjų vaistų, kurie, neapdairiai juos sumaišius su atsitiktine taure šampano vakarėlyje, galėdavo jai sukelti sunkų apsvaigimą. Daugelis žinojo ir tai, kad keliskart ji bandė žudytis raminamaisiais vaistais ir net nušokdama nuo greitkelio viaduko.

Ir kalbama, kad tikroji jos mirties priežastis – savižudybė raminamaisiais. Esą jos namuose viešintiems svečiams ji pasakiusi, jog eina apsipirkti, ir pradingusi savo kambaryje, kur ją rado susmukusią.

Atrodo, kad paskutiniu šios mados deivės pirkiniu tapo mirtis...

Vis dėlto Isabella Blow (arba „Izzy“, kaip ją vadino mados pasaulio žmonės) buvo kur kas daugiau nei savižudė, dėmesio ieškanti neurastenikė su beprotiškomis skrybėlėmis.

Galbūt daugelis jūsų pasiginčys, kad nieko tikrai reikšmingo, išskyrus savo įsimenantį įvaizdį ir ambicingas, gigantomaniškas, provokuojančias fotosesijas mados žurnalų puslapiuose, ji nesukūrė.

Kad jos veiklos sritis buvo paviršutiniškas, snobiškas ir veidmainiškas mados pasaulis.

Bet jame Isabella Blow buvo mados deivė, nors ir nelabai graži. Ji buvo mūza, nors ir nepriverčianti jos įsimylėti, bet priverčianti kurti ir daryti tai atleidžiant bet kokias fantazijos vadžias.

Ji buvo neprilygstama mados mecenatė, nors anaiptol nebuvo turtuolė ir visą gyvenimą kovojo su finansinėmis problemomis, bet rėmė dizainerius savo ryšiais – įžvelgdavo talentą ir netradicinį mąstymą ten, kur mados komercija nė nesiteikdavo pažvelgti. Ir įkalbėdavo mados koncernus investuoti į naujus talentus.

Galybė jos mecenavimo istorijų jau apipinta legendomis.

Tarkim, kaip pradedantis skrybėlininkas Philipas Treacy, Karališkojo meno koledžo studentų ir dėstytojų laikytas beviltišku nevykėliu, atsiuntė vieną savo sukurtą skrybėlę, imituojančią krokodilo nasrus, į „Vogue“ redakciją.

Isabella Blow ne tik išdrįso ją pasimatuoti, bet ir užsispyrė žūtbūt surasti jos autorių – „nevykėlį“ studentą, provincijos kepėjo sūnų. Pamačiusi, kad šis ne tik velkasi mokslų uodegoje, bet ir ne juokais skursta, leido jam gyventi savo Londono namų priestate.

Šiandien Ph.Treacy – neabejotinai garsiausias skrybėlių kūrėjas visame pasaulyje. Kai prieš kelerius metus Londono dizaino muziejus surengė jo kūrybos retrospektyvą, parodą pavadino „Kai Philipas sutiko Isabellą“ – nes jei ne Isabella, dabar nieko nežinotumėte apie Philipą Treacy.

Arba kita istorija, kai niekam nežinomas koledžo studentas Alexanderis McQueenas pristatė savo diplominę kolekciją, Isabella Blow nutarė nupirkti visus iki vieno parodytus kūrinius – jai taip patiko keisti, į nieką nepanašūs drabužiai, kuriuos pelnytai įtarė kada nors tapsiant mados istorija.

Už diplominę kolekciją ji pasiūlė dizaineriui astronominę sumą – penkis tūkstančius svarų. Šiandien viena vakarinė A.McQueeno suknelė tiek kainuoja, o tada jis su džiaugsmu sutiko. Ir atvežė jai visą kolekciją, supakuotą į juodus polietileninius šiukšlių maišus – ne dėl kokio „konceptualumo“, o dėl to, kad normaliai įpakuoti neturėjo pinigų.

Isabella Blow už kolekciją A.McQueenui sumokėjo dalimis – po šimtą svarų. Dėl tos priežasties, kad pati tuo metu jautė nepriteklių. Bet jautė ir norą padėti talentui, todėl, kaip ir prieš kelerius metus Philipui Treacy, leido jam nemokamai apsigyventi savo namuose. Tad vėliau primygtinai zyzė dizaineriui Tomui Fordui ir „Gucci Group“ vadovybei, kad šie investuotų nupirkdami A.McQueeno mados namus ir sudarydami šiam galimybę kurti.

Kai A.McQueenas prieš kelerius metus karalienės buvo apdovanotas ordinu už nuopelnus Didžiajai Britanijai, iškart po ceremonijos jis nuvažiavo aplankyti sergančios Isabellos, kuri į globotinio sėkmę reagavo su nepakartojamu britišku humoru: „Visa laimė, kad tau pavyko, nes jei nebūtum tapęs toks garsus, mano reputacija būtų nukentėjusi – taip ir likčiau visų atmintyje kaip kvaila skrybėlėta ekscentrikė“.

Kai Isabella sutiko gatvėje žliumbiančią, iš namų pabėgusią ir su tėvais susipykusią rubuilę paauglę, gimė viena didžiausių mūsų laikų gražuolių.

Tą akimirką tik Isabella sugebėjo įžvelgti manekenės Sophie Dahl grožį ir individualybę, kurią, tiesa, apibūdino savotiškai: „Įsivaizduokite pripučiamą sekso lėlę, bet turinčią neeilines smegenis“.

Jos organizuota fotosesija amerikietiškajam „Vogue“, pavadinta „Babes in London“, žvaigždėmis padarė daugybę netradicinio grožio, charakteriu ir kilmingumu išsiskiriančių bričių manekenių, tokių kaip Stella Tennant ir Honor Fraser.

Fotografas Juergenas Telleris, dizaineriai Husseinas Chalayanas ir Christopheris Kane’as – tai tik dar keli jos atrasti talentai.

Tad nenuostabu, kad, jai pasirodžius jauno pradedančio dizainerio kolekcijos demonstravime, kūrėjas pasijusdavo tarsi gladiatorius arenoje, kuriam Isabella galėjo (perkeltine prasme, žinoma) parodyti nykštį aukštyn ar žemyn.

Pati ji apie savo pigmalioniškuosius sugebėjimus atsiliepdavo kukliau: „Esu kaip kiaulė, miške knisanti trumus.

Tiesiog juos užuodžiu. Bet nesakyčiau, kad aš „atrandu“ žmones – tai skamba pernelyg pretenzingai. Manau, kad madoje greičiausiai karjerą padaro žmonės, kurie moka sukirpti drabužius. Ir kurie yra seksualūs“.

Atsainus savęs nesureikšminimas, saviironija buvo skiriamasis šios ypatingos moters bruožas, galbūt paveldėtas iš protėvių – britų aristokratų šeimos, Delves-Broughtonų, kurių šaknys siekė XIV amžių.

Isabellos senelis, aistringas lošėjas, vėjais paleido šeimos turtus, pabėgo į Keniją, kur buvo įsivėlęs į neaiškią lordo Errolo nužudymo istoriją, apkaltintas kaip pagrindinis įtariamasis, išteisintas, o vėliau nusižudė.

Šeimoje netrūksta makabriškų istorijų. Pasak vienos, kurią pati Isabella labai mėgo visiems pasakoti, jos senelė buvo kanibalė. Tiesa, netyčiomis ir ne savo noru. Esą jai keliaujant po Papua Naująją Gvinėją, tenykštės genties vadukas baltuosius svečius pavaišino skania mėsyte, kuri, kaip paaiškėjo vaišėms pasibaigus, iš tiesų buvo vienas iš prasikaltusių gentainių...

Ne mažiau spalvingas buvo ir Isabellos gyvenimas.

Baigusi prestižinę privačią mokyklą ji kurį laiką dirbo dviejuose darbuose – sekretore ir valytoja, vėliau išvyko į Ameriką, kur Kolumbijos universitete studijavo senovės Kinijos meno istoriją. Amerikoje ji buvo pristatyta „Vogue“ redaktorei Annai Wintour, kuri ją priėmė dirbti asistente.

Grįžusi į Didžiąją Britaniją ji toliau darbavosi mados srityje – žurnalo „Tatler“, „The Sunday Times“ priedo „Style“ redakcijoje, vėliau tapo „Tatler“ mados redaktore bei konsultavo „Swarovski“ ir „DuPont“ kompanijas. Tiesa, net konsultuodama „Swarovski“, ji privertė kompanijos vadovus finansiškai paremti pradedančius dizainerius ir tiekti jų kolekcijoms garsiuosius kristalus.

Ištekėjusi už šiuolaikinio meno prekeivio Detmaro Blow (pora nusprendė susituokti vos po 16 dienų pažinties, o nuotaka vilkėjo juodai ir – žinoma – buvo pasipuošusi Philipo Treacy kurta skrybėle), ji nebuvo laiminga santuokoje. Potraukiu prie abiejų lyčių garsėjęs vyras paliko ją 2004-aisiais dėl kitos moters.

Nors pora vėliau bendravo draugiškai, daugelis neabejoja, kad vienatvė sustiprino jos depresiją, o prieš metus jai buvo diagnozuotas vėžys.

Pastaraisiais mados savaitės sezonais ji atrodė ypač trapi ir netgi atsisakė savo mėgstamo įpročio – pasirodymų metu atvykti vis kitais apdarais ir spėti persirengti šešiskart per dieną vienas už kitą įdomesniais ansambliais – bet vis taip pat akylai stebėdavo kylančius talentus ir vis taip pat primygtinai pašnibždėdavo mados verslo galingiesiems į ausį savo nuomonę.

Ne tik mados pasaulis, bet ir Londonas nebebus toks spalvingas nelikus Isabellos Blow – vienos didžiausių ir spalvingiausių šimtmečio ekscentrikių, prilygstančių Peggy Guggenheim, Salvadorui Dali, Andy Warholui, Dianai Vreeland ar Annai Piaggi.

Ji iš savo gyvenimo padarė didžiulį estetinį spektaklį, kurio žiūrovai buvo visas pasaulis. O šio spektaklio užkulisiuose slypėjo neafišuojamas šios moters gebėjimas duoti, atiduoti, padėti, puoselėti talentus, matyti grožį ten, kur niekas kitas jo net nepastebėdavo, ir kitus priversti jį išvysti.

Galima drąsiai pasakyti: jeigu ne spalvingoji Isabella Blow ir jos atrasti talentai, mūsų visų mados, stiliaus, estetikos suvokimas šiandien būtų kitoks – daug skurdesnis, komerciškesnis, įprastesnis ir nuobodesnis.

Todėl į galvą ateina replika, kuria atšovė garsus mados kritikas Colinas McDowellas jaunutei mados asistentei, pasakiusiai: „Štai, žiūrėkit, atėjo Izzy!“. „Jums, panele, ji ne Izzy, o ponia Isabella Blow, didi mados asmenybė“.

Sakoma, kad prieš kelerius metus, rengiant Dizaino muziejaus parodą „Kai Philipas sutiko Isabellą“, Isabella Blow parodė į vieną savo skrybėlių „Fazanas“ ir pasakė, jog su ja nori būti palaidota.

Juk niekas net neįsivaizduoja šios moters, kuri visą gyvenimą aistringai nekentė tik dviejų dalykų – įprastumo ir vidutinybės, – be skrybėlės.