Ji - tikras optimizmo fontanas. Ji - neišsenkantis geros nuotaikos šaltinis. Ji - pasitikėjimo savimi pavyzdys. „Neslepiu savo metų. Parašykite, tegul moterys žino, kad tokio amžiaus dar ne laikas mirti“, - skardžiai nusijuokia 50-metė.
Pildosi jaunystės svajonės
Minioje jos nepastebėti beveik neįmanoma. Ši šviesiaplaukė visus tiesiog užkrečia energija. Tuo galėjo įsitikinti kiekvienas, matęs ją dainuojančią televizijos laidoje „Iššūkis žvaigždėms“.
- Dainuoti buvo jūsų sena svajonė. Ji išsipildė. Koks jausmas apima?
- Jaučiuosi lyg žuvis vandeny. Suradau savo jūrą, - pajuokauja Lidija, iš tiesų gimusi po astrologiniu Žuvų ženklu ir kovo pradžioje atšventusi 50 metų jubiliejų.
Moteris nuo jaunystės svajojo studijuoti operinį dainavimą, bet jos tėvams tokia profesija neatrodė rimta. „Turėjau tapti operos soliste, turėjau būti scenoje, nes mane visada traukė dainavimas ir vaidinimas, tik tėvelis neketino mokėti už tokius mokslus“, - kalbėjo L.Rasutis.
O dar Bostono miesto Masačusetso universiteto dėstytoja, kuri mokė pasirenkamo dalyko - džiazinio dainavimo - ir ne itin mėgo Lidiją už jos smarkų būdą, pasakė, kad ji neturi duomenų tokiai specialybei.
Bet Lidija gali dainuoti - ir tai jau įrodė televizijoje! Tik mieliau renkasi „rokerines“ dainas, labiau atitinkančias jos būdą.
Maža to, ji gali dainuoti net operoje! Tai ji darė Amerikoje, kur kartu su vietos lietuviais dainavo operoje „Pilėnai“. Su jais L.Rasutis lankėsi Vilniuje netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais.
Tačiau Lidijai teko pamatyti ir sovietų okupuotą šalį, kuri tada ją išgąsdino pilkomis niūriomis gatvėmis. „Labai džiaugiuosi, kad pamačiau ją tokią, nes dabar turiu su kuo palyginti“, - sakė Lidija.
Dukros skrenda iš Lietuvos
„Čia yra mano namai“, - ištaria L.Rasutis, turėdama galvoje ne tik erdvų šeimos butą Vilniuje, bet ir apskritai Lietuvą. Nors kai prieš aštuonerius metus iš Čikagos su dukterimis Daina ir Arija ji čia atvyko paskui vyrą Vytenį, ketino pagyventi metus.
„Jūs mus apgavote“, - pusiau juokais, pusiau rimtai tėvams dukterų žodžius pakartoja ponia Lidija. Vyresnė Rasučių duktė Daina šį pavasarį baigia vidurinę mokyklą Vilniuje ir išskrenda studijuoti į Ameriką. Paskui ją po pusantrų metų iškeliaus ir jaunėlė Arija. Merginos Lietuvoje susirado draugų, bet jas vis tiek traukia į JAV.
- O jūs čia liksite? - klausiu staiga kiek nusiminusios Lidijos.
- Paskui vaikus juk nelėksi, jiems mamytės nebereikės, - su liūdnoka šypsena veide tarsteli ponia Lidija. - Kol kas esu čia, Lietuvoje. Bet niekada nežinai, kaip bus... Žmona turi būti su vyru. Man Vytenis ir taip daug leidžia: galiu nedirbti, sportuoti, dainuoti.
Mane jis skatino Lietuvoje ieškoti veiklos. Norėjau kurti meno galeriją, bet atsisakiau tos idėjos. Vėliau įstojau į Vilniaus dailės akademijos UNESCO programos meno ir kultūros politikos bei vadybos specialybę, dabar liko tik magistrinį darbą parašyti. Tikiuosi, kad televizijos laida taip pat padės „užsikabinti“ Lietuvoje. Tikiu, kad manęs čia laukia kažkas įdomaus.
- Jau pajutote televizijos galią? Kai laukiau jūsų prie kavinės, mačiau, kad žmonės gatvėje atsisuka - jus jau atpažįsta...
- Su šimtais naujų žmonių susitinku ir susipažįstu - tik jų visų vardų neprisimenu. Man nesunku bendrauti. O dabar ir gatvėje, ir parduotuvėje mane kalbina. Visi man labai draugiški. Gal todėl, kad pamato, jog aš taip pat esu draugiška. Tik kai išeinu dainuoti įsivaizduoju, kad dainuoju tik draugams studijoje, o ne šimtams tūkstančių televizijos žiūrovų. Taip save psichologiškai apgaudinėju, nes baisu. Bet be adrenalino akys nežiba!
- O kiek adrenalino jums reikia? Ir taip, atrodo, turite pakankamai parako.
- Negalima to pasverti. Dar turiu pakankamai tos vidinės energijos, užtenka man adrenalino, - atsako nesvarstydama L.Rasutis.
Geros permainos - į gera
- Pasikeitimai jums, regis, tik į gera - tik pusė jūsų beliko, - pajuokauju žvelgdama į pastaruoju metu sulieknėjusią moterį.
- Et, tikrai ne pusė, gal tik porą kilogramų svorio numečiau, - kuklinasi Lidija.
Anksčiau itin mėgusi „banguotus“ dizainerės Aistės Baranauskienės sijonus, sulieknėjusi Lidija ėmė rinktis figūrą išryškinančius drabužius. Štai ir į mūsų susitikimą ji ateina mūvėdama tamsius džinsus ir vilkėdama baltus lininius dizainerio Giedriaus Šarkausko marškinius. Jos kaklą puošia porcelianiniai vengrų kilmės Lietuvos menininkės Evos Tomaš karoliai.
- Ar labai pasikeitė jūsų rengimosi stilius apsigyvenus Lietuvoje?
- Mano draugė Eglė Juozapaitienė sako, kad skiriuosi kaip diena ir naktis nuo tos, kokia atvažiavau ir kokia esu dabar. Amerikoje mano seserys juokdavosi iš manęs ir mamos, kad mes kaip iš gėlių darželio išlipusios atrodome - nes anksčiau labai mėgau spalvingus gėlėto audinio drabužius. Ir dabar mėgstu ryškias spalvas (žalią, salotinę, oranžinę), bet renkuosi vienspalvius audinius.
Apsiaunu ir aukštakulnius batelius. Amerikoje draugai labai juokiasi iš mano smailianosių batų. Net dukros, kai būname Amerikoje, klausia: „Ko taip išsipuošei?“ Ten žmonės labiau atsipalaidavę nei Europoje. Kartais net per daug: į parduotuvę ateina su dėmėtais, suplyšusiais sportiniais kostiumais ir suktukais plaukuose. Laisvumui irgi turi būti ribos. Tai jau nebe atsipalaidavimas, o nepagarba sau ir aplinkiniams.
O aš Amerikoje dabar rengiuosi lygiai taip pat kaip Lietuvoje. Man neatrodo, kad išsipuošiu, bet amerikiečiams, matyt, ir to per daug.
Galbūt dabar labiau prisižiūriu, sportuoju, einu pas kosmetologę odos palepinti, pas masažistą. Nesu sveika kaip uogytė, turiu sveikatos problemų, todėl privalau žinoti savo silpnąsias vietas ir kantriai dirbti, kad galėčiau jas apsaugoti, sustiprinti.
Mano vyro mama man vis spirdavo po stalu į koją, kad nesakyčiau savo amžiaus, bet mano giminėje nė viena moteris to neslepia. Gal kai žmogus gerai atrodo, nėra ko slėpti savo metų.
Šiuo metu esu labai laiminga, tiesiog „kaifuoju“, kad galiu dainuoti. Ir neskaitau komentarų internete apie savo pasirodymus televizijoje, nes jie neteisingi ir užgaulūs. Dabar esu kaip pilnas balionas, bet jis subliūkš, o aš vėl grįšiu į savo „fainą“ gyvenimą.