Liūdesys prabyla latviškai

Zanė Kuocinia. Nuomonę turėjo pareikšti jos penkerių metų dukra Jūrė ir trejų metų sūnus Indris!

Su ponia Zane susitinkame Vilniaus senamiestyje, jos vos prieš porą mėnesių atidarytoje vaikiškų prekių parduotuvėje „Baroca“. Moteris ją vadina gražios vaikystės krautuvėle. Puikūs rūbai, žaislai, knygos, garso įrašai - nedidelėje „Baroca“ parduotuvėlėje yra visko, kas, kaip juokauja moterys, priverčia užsimanyti turėti vaikų.

Iš pradžių tai buvo tik internetinė parduotuvė „Jiko.lt“. Tačiau pamačiusi, kiek daug žmonių nori daiktus ne tik pamatyti kompiuterio ekrane, bet ir pačiupinėti, Z.Kuocinia nusprendė atidaryti parduotuvę.

Idėja kurti šį verslą Zanei kilo laukiantis vaikų.

„Vis nerasdavau nupirkti tokių rūbų ar žaislų, kokių noriu“, - sako ji. Dabar moteris prekiauja lenkų dizainerių, prancūzų ir italų firmų drabužėliais, avalyne ir, kaip pati Zanė sako, prasmingais žaislais. Vieną rūbų kolekciją ji buvo sukūrusi ir pati. Ketina kurti ir kitas.

Z.Kuocinia užmezgė ryšius su garsaus dviratininko Raimondo Rumšo žmona Edita, taip pat užsiimančia panašiu verslu, tad moterys pardavinėja ir viena kitos prekes.

- Stiprų konkurentą galima padaryti savo bendražygiu. Mudvi tai ir padarėme, - tokie žodžiai nustebina, nes jie sklinda iš itin švelnios moters lūpų.

Parduotuvė, direktorės pareigos Latvijos įmonių rūmuose, dar viena Zanės įmonė „Verslo ambasada“, kurianti ir įgyvendinanti verslo projektus Lietuvoje ir Latvijoje. Ar ne per daug pareigų du mažylius auginančiai moteriai?

- Veiklos man reikia, bet veržtis, įrodinėti kažką - tikrai ne, - ramiai sako moteris.

Dabar jos gyvenime toks laikotarpis, kai ji stengiasi susikurti ir finansinį stabilumą, ir kuo daugiau laiko skirti vaikams. Zanė mano, kad jiems svarbu skirti ne kuo daugiau laiko, o kuo daugiau širdies šilumos.

„Vaikus aš tiesiog bandau suprasti. Jei jie elgiasi blogai, ieškau priežasties, kas juos verčia taip daryti. Jei vaikas zirzia, dažniausiai tai reiškia viena - jis pavargęs arba per mažai būname kartu“, - įsitikinusi mama.

Su kiekvienu iš vaikų ji stengiasi rasti laiko pabūti atskirai - tik taip, jos manymu, galima skirti šimtą procentų savo dėmesio.

Kai pervargsta ar užplūsta liūdesys, Zanė pagalvoja: kodėl gi jai neišvykus į Ameriką pas savo tėvus - galėtų gyventi gražiame jų name su nuostabiu sodu ir vynuogynu, net padėti tėvui spausti vyną.

„Bet aš noriu stabilumo, - sako moteris. - Jei gaučiau ten gerą darbą, tik trejiems-penkeriems metams. Po to vėl tektų keltis į kitą valstiją ar miestą. Aš net keliauti šiuo metu nenoriu - jau nemažai pasaulio esu mačiusi“.

Ji turi priežasčių trokšti stabilumo.

Zanė gimė Latvijoje, Siguldos miestelyje, menininkų šeimoje. „Turėjome namą ir didelį gražų gyvenimą, - šypsosi moteris. - Sovietizmo nepamenu, nes tėvai sugebėjo sukurti tokią erdvę, kurioje nesinorėjo prieš nieką protestuoti, niekuo bjaurėtis“.

Prasidėjus Baltijos šalių laisvės procesams, Zanės tėvai į juos aktyviai įsitraukė - tapo latvių sąjūdžio aktyvistais. Zanei buvo trylika metų, kai pirmą kartą gyvenime pasijuto nejaukiai, nes pastebėjo, kad yra sekama, kad kažkoks automobilis nuolat stovi prie jų namų. Vieną dieną tėvams buvo liepta dingti iš šalies.

„Tėvai vėliau pasakojo, kad labai bijojo dėl mūsų - trijų savo vaikų, todėl ir ryžosi palikti tėvynę“, - sako Z.Kuocinia.

Visa šeima atsidūrė Austrijoje. Įsikūrė ankštame kambarėlyje, kuriame tilpo tik kelios lovos. „Sąlygos buvo žiaurios, valgyti ne visada turėjome sočiai“, - prisimena Zanė.

Po pusmečio šeima išvyko į Ameriką, apsigyveno gražiame kalnuotame Sietle. Viskas lyg ir stojosi į savo vėžes. Bet tėvai lyg tikri amerikiečiai ėmė kalbėti - jei reikės, jie parduos savo gražuolį namą ir kelsis į kitą vietą. „Yra namas ir yra namai... Pastarųjų, ko gero, neturėsime niekada“, - susigraudina moteris.

Per dešimt gyvenimo Amerikoje metų Zanė baigė mokyklą, studijavo pasaulio literatūrą Vašingtono universitete, kuriame mokoma ir lietuvių, latvių bei estų kalbų. Čia ji ir išmoko lietuviškai. Baigusi studijas dėstė viename Sietlo koledže. Šiek tiek dirbo su Baltijos lobizmo kompanija „Joint Baltic American National Comittee“, dariusia įtaką politikams dėl priimamų sprendimų Baltijos šalių atžvilgiu. Dirbo radijuje, rašė į įvairius žurnalus.

Į Latviją ji atvyko laimėjusi „Fullbright“ stipendiją tyrinėti Rytų Latvijos identitetą.

„Mane visada traukė akademinis pasaulis. Dirbčiau tokį darbą ir čia, Lietuvoje, jei tik galėčiau iš to pragyventi“, - neslepia Z.Kuocinia.

- Taip, nes jis man svarbus. Viską, ką turiu, uždirbau pati. Man svarbu turėti pinigų nueiti į teatrą, nusipirkti norimą rūbą, išleisti vaikus į mokslus.

Latvijoje tyrinėdama latgalių kraštą, Zanė išmoko latgalių kalbą ir sutiko latgališką gyvenimo meilę - vyrą Armandą.

Gyventi Vilniuje liko dėl to, kad Latvija kelia liūdnus prisiminimus, o Sigulda, vaikystės namai, į kuriuos pažvelgti buvo nuvykusi porą kartų - skausmą. Tai kokios tautybės atstove ji save laiko?

- Aš tiesiog baltė. Mano vaikystė - latviška. Lietuvoje jaučiuosi kaip namie, nes močiutė kilusi nuo Biržų - krašto, kuriame nuo seno gyveno daug latvių. Smagu Rygoje - ten mėgstu apsipirkti, nes randu įdomių ir labai gražių rūbų.

Latviškumo pasiilgstu - jis ypač traukia, kai pasidaro liūdna. Kai noriu pasakyti ką nors mielo, kalbu latviškai, - liūdnai šypteli moteris.

Liūdesys jos akyse įsiskverbęs ne tik dėl prarastos tėvynės, bet ir dėl iširusios santuokos. Zanė nenori pasakoti apie savo šeimą - teprasitaria, kad su vyru jau nebegyvena. Kalba apie tai aptakiai: „Žmogus turi teisę būti laimingas. Nusikaltimas ką nors daryti tik dėl įpročio“.

Gal dar yra vilties susieiti? „Jau išseko sprendimai... - sako ji. - Keista, bet kai kuriais atžvilgiais jaučiuosi keistai laiminga“.

Jei dabar Zanė ieškotų vyro, pirmiausia įvertintų jo atsakomybės jausmą ir gebėjimą rūpintis šeima. „Bet nesu gyvenime ieškojusi vyro ir neieškosiu“, - nukerta ji.

Vis dėlto Zanė mano, kad gyvenimas ją lepina. Ji visur randa bendraminčių, draugų, susikuria gerų pažįstamų ratą. Iš Vilniaus niekur išvykti nenori. Na, nebent kai ūgtelės dukra, pakeliaus po Pietų Ameriką. n