Apsiginklavusi mažyte „Leica“ fotokamera ji pleškina viską iš eilės tam, kad vėliau panaudotų tarsi vaizdinį dienoraštį savo fotografuojamoms mados fotosesijoms ir portretams, kuriuos kurdama ji nesivaržo net solidžiausioms aukštuomenės damoms pasiūlyti nusirengti ir, pavyzdžiui, panirti į putų pilną vonią. Dažniausiai jos fotosesijos primena smagų vakarėlį, kurio metu groja tranki muzika, šokama, dainuojama ir kitaip einama iš proto.
Jų rezultatas – barokinės scenos, kuriose galima apčiuopti ryškiaspalvę Pietų Amerikos estetiką, kuriose apstu paradoksų tarsi iš „Alisos Stebuklų šalyje“, tačiau visiškai nėra vieno dalyko – atsitiktinumo.
Tad sveiki atvykę į beprotišką Londono mados fotografės Dianos Gomez pasaulį!
Brangus fotografijų portfelis
Temperamentingajai venesuelietei dar tik dvidešimt aštuoneri ir tik šešeri metai, kai ji Londone. Tačiau jos fotografijų portfelyje – fotosesijos populiariam „The Sunday Times“ priedui „Style“, „The Daily Mail“ šeštadieniniam „You Magazine“ ir nuolatinis bendradarbiavimas su progresyviosios mados biblija – žurnalu „Tank Magazine“.
Ji kuklinasi ir sako, kad yra mados fotografijos citadelių, kurių dar neužkariavo, – pavyzdžiui, britiškasis „Vogue“.
Tačiau prieš jos fotoobjektyvą atsiskleidžia spalvingiausios Londono mados ir meno pasaulio garsenybės – dizaineris Julienas MacDonaldas, skandalingasis keramikas Graysonas Perry, šiuo metu itin madingas retro dainininkių trio „The Puppini Sisters“, žymiausios Vest Endo miuziklų žvaigždės, ekscentrikai ir menininkai, su kuriais fotografę dažniausiai, be profesinio, sieja ir dar vienas ryšys – draugystė.
Gal todėl daugelis žymių personažų prieš Dianą Gomez atsipalaiduoja ir pailsi nuo kruopščiai kuriamo paradinio įvaizdžio.
Londone pradėjo nuo nulio
– Kaip viskas prasidėjo? Ar seniai fotografuoji?
– Fotokamerą į rankas paėmiau prieš 10 metų, vėliau Karakase, „Imago Mundi“ institute, studijavau fotografiją, o studijų metais nevengdavau savanoriškai padėti savo dėstytojams, taip siekdama perimti amato paslaptis. Vėliau dirbau keliems Venesuelos mados žurnalams.
2001-aisiais persikėliau gyventi į Londoną, nes būtent čia kyla naujausios idėjos. Todėl jei nori padaryti fotografo karjerą, važiuok į Londoną, į pačias tendencijų ir stilių ištakas, susipažink su žmonėmis, kurie jas kuria, pamatyk, kaip tai vyksta.
– Ar buvo lengva įsitvirtinti Londone?
– Žinoma, kad ne. Velniškai, velniškai sunku! Karakase visus pažinojau, man buvo lengva – jokių problemų organizuojant fotosesiją. Čia turėjau viską pradėti nuo nulio. Prireikė 2–3 metų, kol perpratau kitokius žmonių santykius, čia galiojančias nerašytas taisykles.
Netgi anglų kalbą turėjau iš naujo išmokti – atvykau čia įsitikinusi, kad fantastiškai gerai ją moku, o britės manekenės net nesuprasdavo, ką joms bandau pasakyti, man trūkdavo žodžių, negalėjau išreikšti niuansų ir bandydavau gestais parodyti, ką jos turi daryti.
Įsivaizdavau, kad sugebu kurti stilių fotosesijoms, o iš tiesų nė velnio neišmaniau ir mano supratimas buvo beviltiškai pasenęs. Bet buvau jaunutė, kupina entuziazmo ir noro mokytis. Tiesą sakant – vis dar tebesu! (Juokiasi.)
Siautulinga menininkų kasdienybė
– Kada patyrei karjeros lūžį?
– Tai turbūt įvyko pamažu. Gavau darbą fotografų agentūroje. Nuomojausi butą Šoredičo (madingas Rytų Londono rajonas, garsėjantis avangardiniu meniniu gyvenimu. – Aut.) ir susipažinau su vietos „chebra“ – meno, mados, muzikos pasaulio žmonėmis. Pradėjau fotografuoti muzikos įrašų studijoms, daryti nuotraukas atlikėjų diskų viršeliams, fotosesijas mados dizaineriams, mados namams „The House of Jazz“.
Šoredičas – nepaprasta Londono vieta. Ji – beprotiška, trykštanti kūrybine energija, klubų, progresyviosios mados, YBA („Young British Artists“ meninio judėjimo. – Aut.) kalvė. Dekadentiškas ir kartu industrinis rajonas, kažkada pigus ir laisvamaniškas, o dabar – supermadingas ir superbrangus.
Tačiau dar prieš kelerius metus visi kartu siausdavome kelias dienas trunkančiuose vakarėliuose, kartu eidavome į klubus ir visi ką nors kūrėme. Naują muziką, naują madą, naują fotografiją, naujas tendencijas. Visi šie kūrėjai virė viename katile, dūko beprotiškose situacijose ir dalinosi naujomis idėjomis – menininkai ir dizaineriai, fotografai ir didžėjai.
– Kiek žinau, su vienu didžėjumi savo idėjomis tebesikeiti iki šiol?
– Taip, su juo ten ir susipažinau, – juokiasi paklausta apie savo vaikiną, garsų didžėjų, klubinės muzikos mėgėjams žinomą pseudonimu Mister K. – Tiesą sakant, jis buvo garsus praeityje, o dabar dirba grafinio dizaino srityje ir didžėjauja daugiausia savo malonumui.
Susipažinau su juo per savo bičiulį Timą „Love“ Lee, įrašų kompanijos „Tummy Touch“ įkūrėją (be kitų, atradusį ir prodiusuojantį tokias muzikos žvaigždes kaip „Groove Armada“. – Aut.), vieną reikšmingiausių Šoredičo muzikinės scenos žmonių. Būtent per draugus, kurie padėjo susipažinti su mados leidybos srities žmonėmis ir pristatyti jiems mano darbus, ir atėjo pirmoji sėkmė.
Dar yra neįveiktų tvirtovių
– Tokia kaip mados fotografavimas garsiajam „The Sunday Times“ priedui „Style“?
– Taip, dirbti prestižiniam „Style“ žurnalui buvo labai svarbu – esu sukūrusi nemažai portretų, daugybę mados pasaulio atstovų atvaizdų. „Style“ personažai visuomet buvo nepaprastai įdomūs, turintys ką pasakyti, eksperimentuoti nesibaiminantys žmonės.
Mano pirmosios „Style“ fotosesijos herojė buvo garsioji Brix Smith – buvusi grupės „The Fall“ gitaristė, dabar vadovaujanti kultinei Šoredičo mados parduotuvei „Start Boutique“, kylantys britų dizaineriai.
Vėliau buvo užsakymai „The Observer“ mados puslapiams, „The Daily Mail“ priedui „You Magazine“, „Conde Nast“ leidyklai.
Vis dėlto į garsųjį „Vogue“ mano fotografijos dar nėra pakliuvusios... Dar neįveikiau visos tenykštės protekcionizmo, prestižo, garsių vardų ir pažinčių sistemos.
– Tačiau į jo puslapius esi pakliuvusi pati.
– Na, ne aš, o mano surengtas gimtadienio vakarėlis tema „Mis Venesuela“, kurį „Vogue“ pristatė kaip vieną stilingiausių ir ironiškiausių. Siekiau pasišaipyti iš grožio konkursų industrijos ir visokių „misių“! (Griausmingai juokiasi.)
Bausmė – nespausdinti fotografijų
– Didelė tavo fotografijų dalis – ne tik mados fotosesijos, bet ir portretai, kuriuose personažai pavaizduoti netikėtu kampu, dažnai net psichologiškai intymiai. Kaip juos „prisijaukini“, o gal priešingai – tenka iškęsti jų kaprizus?
– Galima neminėti vardų? Ne? Na, gerai, tikiuosi, jis neperskaitys...
Teko fotografuoti Johną Barrowmaną, Holivudo aktorių, žiūrovams geriausiai pažįstamą iš filmo „Prodiuseriai“ ir serialo „Central Park West“, jo namuose „Style“ žurnalui. Saulėta, graži diena, ruošiamės darbui, padarome keletą nuotraukų kieme, po to keliaujame į vidų.
Ir staiga prasideda: „Čia šito nelieskit, tik neprisilieskit, apskritai nekvėpuokit, subraižysit man parketą, aš jį ką tik paklojau, jis labai brangus, taip nesifotografuosiu, šito nedarysiu, ano nevilkėsiu, to nenoriu“. Pamaniau: velnias, rengiame tau fotosesiją, darome tau reklamą keturių milijonų egzempliorių tiražą turinčiame žurnale, visi čia esame rimti, savo sugebėjimus įrodę profesionalai, tad kam vaidinti žvaigždę ir apsunkinti visiems gyvenimą?
Juolab kad kruopščiai žiniasklaidoje kuriamas viešas šio aktoriaus įvaizdis – meilutis, simpatingas, amžinai besišypsantis, saldutis. O asmeniškai su juo susidūręs staiga pamatai įnoringą, veidmainį monstrą!
Maža to: fotografavimui pasibaigus jis paskambino į „The Sunday Times“ redakciją ir ėmė reikalauti kompensacijos už tai, kad dėl fotografavimo jo sode nuvyto neva ištryptos gėlės! Nereikia nė sakyti, kad po tokio bjauraus elgesio ta jo fotosesija niekada nebuvo publikuota! Tai buvo bene sunkiausias atvejis mano praktikoje.
Dažniausiai herojai būna tikrai geranoriški, pasirengę eksperimentuoti, ir kai elgiesi su jais maloniai bei pagarbiai, tau atsako tuo pačiu. Supranta, jog dedi visas pastangas, kad juos nufotografuotum palankiai, gražiai, įdomiai.
Nuoširdumas ištirpdo ledus
– Londono mados pasaulyje sklando dar vienas anekdotas iš tavo praktikos – kaip vieno portreto herojus reikalavo naujų kelnių.
– Ak, taip, grafo Aleksandro kelnės! (Juokiasi.) Tai buvo dar vienas sunkus atvejis.
Yra toks be galo spalvingas personažas, vienas didžiausių Londono ekscentrikų, gyvenantis savo susikurtame fantazijų pasaulyje, labai inteligentiškas dviejų metrų ūgio keistuolis, save tituluojantis grafu ir užsispyrusiai besielgiantis tarsi būtų XVIII amžiuje. Fotografavau jį jo namuose, kurie atrodo kaip mažytis kičinis Versalis. Namų šeimininkas teigia, kad visi daiktai namuose – antikvariniai arba muziejinių daiktų replikos, tačiau mano akiai jie – tiesiog mažytė pigaus kičo karalystė, kurioje, beje, irgi nieko negalima buvo liesti.
Ir dar reikėjo paklusti reikalavimui be paliovos plauti rankas, nes pasirodė, kad grafas Aleksandras yra absoliučiai viskam alergiškas. Nepaisant to, mums pavyko sukurti didžiulę dekadentišką užstalę jo portretui – su vaisiais, vyno taurėmis, ir dar paryškinti jo namų perteklių ir keistumą.
Nufotografavome jį apsikabinusį savo „versališką“ katiną. Nelaimei, tas jo katinas, patupdytas jam ant kelių, fotografuojant įbrėžė ar įdrėskė blizgias vinilines šeimininko kelnes. Grafas Aleksandras įsiuto ir pradėjo aiškinti, kad laikraščiui pateiks tūkstančius svarų siekiančią sąskaitą, nes fotosesijos pasekmė – „sunaikintas jo nepakartojamas kostiumas“. Prireikė tikrų diplomatinių ir psichologinių pastangų jį apraminti. Laimė, mes susidraugavome, ir „grafas“ maloningai atleido...
Esu įsitikinusi, kad mano darbe nuoširdumas, buvimas savimi, sąžiningumas ir yra tie dalykai, kurie stebuklingai sugriauna visus barjerus tarp tavęs ir fotografuojamo personažo, leidžia jam atsiskleisti. Tai ir lėmė, kad po makabriška, baisinga, piktybine grafo Aleksandro uoliai kuriama išore pamačiau jautrų ir visai mielą žmogų.
Man regis, čia ir glūdi portretų fotografavimo žavesys – pamatai žmogų visai kitokį. Žvelgiant pro objektyvą atsiskleidžia net mažiausias dirbtinumas, tirpsta ledai, žmogus atgyja. Man patinka matyti, kaip personažas pradeda gerai jaustis savo kailyje, būti tuo, kas yra iš tiesų, supranta, kad jo nenuskriausiu. Tai mane nuoširdžiai džiugina.
Fotosesija – smagus vakarėlis
– Bet mados fotosesijos – visiškai suvaidintos, nerealios fotoistorijos. Kas tau svarbu fotografuojant madą?
– Man patinka stiprios, galingos moterys, gražūs, seksualūs modeliai. Iš tiesų mano portretai ir mados fotosesijos susipina – portretui stengiuosi suteikti stiliaus, mados pojūtį, išryškinti personažo grožį, o mados kadre atskleisti individualybę, charakterį. Ir mano portretai, ir fotosesijos – visiškai surežisuoti, juose nėra vietos atsitiktinumui.
Manau, geriausiai moterų stiprybę, jų juslingumą, jėgą yra atskleidęs velionis Helmutas Newtonas – tai, ką jis darė anuomet, kaip ėjo dviem žingsniais pralenkdamas laiką, taip viskas išliko ir dabar. O paslaptis – mintis, nebijojimas rizikuoti.
Tad visuomet nuosekliai apgalvoju apmatus, idėją ir „kaifuoju“ nuo paties mados fotografavimo proceso – man tai tikra šventė, smagumas, momento džiaugsmas. Kai dirbu – plepu neužsikimšdama, pati rodau manekenėms, kaip pozuoti, darau viską, kad jos atsipalaiduotų. Ypač jei studijoje šalta, fotosesijos drabužiai nepatogūs ar reikia keistų pozų, tarsi pasiskolintų iš jogos pratimų. Nuolatos jas kalbinu, jaukinu, stengiuosi pažinti, klausiu: „Kaip praėjo tavo vakaras? Kaip sekasi draugauti su vaikinu?“
Man fotografavimas turi būti kaip vakarėlis – kad grotų muzika, visiems būtų smagu. Kaip matai, nesu labai tylus ar ramus žmogus, man reikia siausmo, kontakto su savo personažais, man reikia juos pažinti, reikia, kad jiems būtų smagu. Ir aš smaginuosi padarydama juos įspūdingus ir gražius. Duokite man bet kurį žmogų, ir aš jį nufotografuosiu taip, kad jis atrodytų gražus ir stiprus!
– Kaip atrodytų tavo ideali, bet dar nesukurta fotosesija?
– Ideali? Didžiulė fotosesija, kurioje susipintų madingų rūbų pristatymas ir tikri mados pasaulio personažai – visokie spalvingi ekscentrikai. Man nebūtini supermodeliai Kate ar Giselle, man reikėtų manekenės, kuri suvokia mados fotografijos esmę – kaip parodyti drabužius, kaip rizikuoti, džiaugtis. Juk mados fotografijos tikslas – priversti žmones smagintis, patirti džiaugsmą, geisti.
Galbūt surengčiau fotosesiją kokioje nors pilyje, tarkime, Škotijoje, su didžiule fotografavimo komanda, manekenėmis, vilkinčiomis antikvarinius „Christian Dior“ drabužius, ir paversčiau visą fotografavimą didžiuliu vakarėliu. Tiesą sakant, taip nutinka kaskart man fotografuojant, tad manau, kad man kiekviena fotosesija – svajonių.