Grožio karalienė laukia meilės

Grožio karalienė gali puikuotis ne tik išskirtine išvaizda, bet ir itin aukštu intelekto koeficientu. Tačiau prieš septynetą metų išsiskyrusi su pirmąja savo meile, antrosios iki šiol taip ir nesurado...

„Aš nesu vieniša – turiu vaikus“, – tarsi nuspėdama mano klausimą, kodėl graži ir protinga moteris yra vieniša, už akių užbėga Rūta.

Su vyru ji gyveno 14 metų. Kaip pati sako, tai buvo tradicinė tų laikų meilės istorija: susipažino mokykloje, ją baigę susituokė ir iškart susilaukė vaikų. Pirmas bučinys, pirma meilė, pirmas prisilietimas – visa tai teko vienam vieninteliam, deja, jau nebe jos vyrui.

„Vyras buvo įsitikinęs, kad aš be jo neišgyvensiu nė vienos dienos. Aš norėjau įrodyti, kad taip nebus“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako Rūta.

– Po skyrybų dar 5 metus gyvenote kartu. Kodėl skyrėtės, jei dar nebuvote apsisprendę gyventi atskirai?

– Nebuvome vienas kitam taip įgrisę, kad negalėtume vienas į kitą žiūrėti. Buvome jau ir susitaikę, vėl galvojome likti kartu, bet... Supratome, kad nieko nauja vienas kitam duoti nebegalime.

Galbūt atskirai mums net geriau. Abu dabar klestime. Ne tiek finansiškai, kiek dvasiškai. Kartais susitinkame, šventes kartu švenčiame. Jis puikiai atrodo, o ir man žmonės sako, kad aš tampu vis jaunesnė ir gražesnė. Juk yra įrodyta, kad santuokoje vyro gyvenimas ilgėja, jis jaunėja, o moteris priešingai – sensta“, – šypsosi Rūta.

– Ar dėl to šalia ir nėra kito vyro?

– Su vyru galbūt tik prieš pusantrų metų išsiskyrėme galutinai. O gal ir negalutinai – niekada negali žinoti, kaip bus. Pakviesdavo kiti vyrai išgerti kavos, bet po pirmo susitikimo suprasdavau, kad man jie neįdomūs. Savo buvusiam vyrui sakiau, kad jis yra toje pačioje eilėje, kaip ir visi kiti. Jis turi privalumų ir daugiau kozirių, nes mane pažįsta, tačiau jis jais nesinaudoja.

– Ar ilga ta eilė?

– Yra dėmesį rodančių vyriškių. Bet gyvenimo draugo neturiu. Neieškojau dar, bet tikiu, kad atsiras. Juk žmonės susipažįsta atsitiktinai. Todėl moterys visada turi spinduliuoti džiaugsmą, seksualumą. Jeigu būsi paskendusi rūpesčiuose, vyras neprieis prie tavęs. Po skyrybų aš labai ilgai gulėjau ant sofos, buvo savęs gailėjimosi periodas. Dabar džiaugiuosi kiekviena gyvenimo diena. Esu pasiruošusi sutikti naują meilę.

– Kokį pėdsaką jumyse paliko skyrybos?

– Kai gyveni su vyru, gali sau leisti būti silpnesnė. Kai jo šalia nebėra, taip sustiprėji, kad neberandi stipresnio už save. Galbūt dėl to vyro mano gyvenime ir nėra?

Rūta prisipažįsta, kad kartais ją apima panika, jog šalia nėra vyro.

„Kartais susimąstau, kad man kažkas negerai. Juk yra ir daug vyrų, kurie nesutiko savo antrosios pusės. Pasižiūriu, kaip įžymybės keičia partnerius... Kaip žmonės taip sugeba? – svarsto ji. Tačiau iškart save ramina: – Nieko čia tragiško. Vyras laimės negarantuoja. Jis gali tik prisidėti prie jos“.

Rūtos buvęs vyras antrosios pusės taip pat dar nesurado.

„Kai pastarąjį kartą buvau pas jį, moters kvapo neužuodžiau“, – šelmiškai šypsosi Rūta. O jei turėtų? Moteris prisipažįsta: matyt, pavydėtų. „Lyg ir negali pats turėti, bet nenori ir kitam atiduoti“, – paaiškina ji.

– Minėjote, kad dabar klestite. Tai kam jums vyras reikalingas?

– Žmogaus prigimtis yra ne tik gauti, bet ir duoti. Neturiu kam atiduoti savo meilės, gerumo, švelnumo. Neturiu ką glamonėti, glostyti.

– Kokiam vyrui atiduotumėte savo meilę?

– Neturiu idealo. Tiesiog jis turi kristi į širdį. O kaip jis turi atrodyti ir koks būti, tikrai nežinau. Žinau tik viena – jis neturi būti pavargęs nuo gyvenimo. Tokie vyrai dažniausiai būna po skyrybų. Manau, kad jos vyrams dažnai būna skausmingesnės nei moterims, nes po jų vyrai lieka be namų, pinigų, vaikų. Pirmiausia, ką turėčiau padaryti, – vyrą atgaivinti, parodyti gyvenimo spalvas. Atiduočiau daug savo energijos. Bet nežinia, ar už tai man bent padėkotų.

Rūta įsitikinusi – moteris privalo 10 metų skirti šeimai. Ir pagimdyti du vaikus: vieną sau, kitą tėvynei. Savo pareigą ji atliko – pagimdė du berniukus.

Kai susilaukė pirmo vaiko, ji dar buvo medicinos studentė. Tad motinystės džiaugsmai ir vargai tarsi prabėgo pro šalį. Pagimdžiusi antrąjį, nusprendė jį auginti pati. Bet po dviejų mėnesių veikliai mamai namie pasidarė ankšta. Lyg tyčia tais metais buvo šaltas ruduo, tad Rūta pasiėmė abu vaikus ir išvažiavo pas seserį į Ameriką.

Išvažiavo peržiemoti, o grįžo tik po pusmečio.

„Amerikoje pajutau kitokį gyvenimą. Nusprendžiau ir savąjį gyvenimą pakeisti. Grįžusi į Lietuvą pusę metų lankiau anglų kalbos kursus, sportavau, nes po gimdymo sustambėjau. Po pusmečio jau mokėjau anglų kalbą, gerai atrodžiau ir turėjau stiprų motyvą pasiekti ką nors daugiau nei turėjau iki tol“, – prisimena Rūta.

Netrukus diplomuota medikė įsidarbino farmacijos kompanijoje. Viskas sekėsi puikiai, tad nusprendė priimti dar vieną iššūkį – dalyvauti gražiausios Lietuvos moters rinkimuose.

„Pamačiusi pirmąjį grožio konkursą pasakiau: aš tai padarysiu. Tiesiog dėl savęs“, – Rūta paaiškina savo sprendimą dalyvauti „Misis Lietuva ‘96“ konkurse.

Apie ketinimus dalyvauti konkurse niekam nesakė. Prasitarė tik kaimynei, kuri tapti gražiausia Lietuvos moterimi bandė trejus metus iš eilės. Šioji, sužinojusi apie Rūtos ketinimus, ją atkalbinėjo sakydama, kad Rūta neturi jokių galimybių. Bet Rūtos užsispyrimas nugalėjo.

„Pasakiau vyrui, kad einu į darbą. Atėjau į atranką apsivilkusi darbinį kostiumėlį, beveik nepasidažiusi. Pamaniau, kad tikrai neturiu jokių galimybių“, – prisimena grožio karalienė.

– Sakoma, kad grožis ir protas – nesuderinami.

– Kvailų merginų tame konkurse, kuriame aš dalyvavau, nebuvo.

Kai stojau į universitetą, reikėjo nusistatyti intelekto koeficientą. Su mažesniu nei 100 į mediciną nepriėmė. Mano buvo 168, tad aktorė Sharon Stone, visam pasauliui apsiskelbusi, kad jos koeficientas 151, galėtų patylėti“, – juokiasi Rūta.

– Ar pasikeitė gyvenimas po konkurso?

– Ne. Draugai liko tie patys, vyras – tas pats. Konkursas man nei padėjo ko nors pasiekti, nei pakenkė.

Iki antro sūnaus gimimo Rūta dirbo vienoje Vilniaus poliklinikų pediatre. Po motinystės atostogų nusprendė išbandyti save farmacijos srityje. Kiek vėliau „Worwag Pharma GmbH & Co. KG“ prašymu Rūta Lietuvoje įkūrė šios bendrovės atstovybę Lietuvoje.

„Negaliu teigti, kad pasiekiau karjeros viršūnę. Farmacijos versle Lietuvoje daugiau nėra kur kilti, bet galima būti Europos ar Azijos regiono vadove“, – sako R.Samuolienė.

O kol kas Rūta svajoja apie ilgesnę parą.

– Ką gi veiktumėte, jei turėtumėte daugiau laiko?

– Tobulinčiau save. Vaikščiočiau į teatrą, kino filmus. Daugiau keliaučiau. Kartais susimąstau, kad gyvenimas eina pro šalį. Turiu dar planų 10–20 metų į priekį. Norėčiau vaidinti spektaklyje, nors tam ir neturiu talento. Noriu pagaliau perskaityti Goethe’s „Faustą“, nes skaičiau tik jo dalį. Ir šiaip dar daug knygų neperskaityta.

Dabar dar negaliu kas vakarą palikti trylikamečio sūnaus vieno. Vyresnėlis, devyniolikos metų, jau savarankiškas, o mažylis – mano didžiausias draugas. Su juo leidžiame visą laisvalaikį, nes dar pora metų, ir jis niekur su manimi nebeis. Savaitgaliais einame žaisti boulingą ar biliardą, o vakarais žiūrime visus realybės šou iš eilės.

– Tačiau minėjote, kad esate ne visai šeimos žmogus.

– Nė viena moteris nemėgsta sėdėti namuose, bet galbūt kitos turi daugiau charakterio savybių, leidžiančių joms su malonumu tvarkytis namuose, auginti vaikus. Galbūt, jei mano namai būtų rūmai, galėčiau juose būti, nors manau, kad ir rūmuose uždusčiau.