Nesiryžtu atkreipti jos dėmesio. Bet pagalvoju: nejaugi ji neturi ką veikti?
Nuolatinė moters palydovė – ramybė
„Aš rytą visada pradedu ramiai“, – paaiškina Rasa, kai pradedame interviu. Sunku patikėti ta jos ramybe. Juk šiandien restoranų savininkai kaip niekada kenčia dėl padavėjų ir virėjų stygiaus.
„Nemanau, kad nervindamasis, skubėdamas, nuolat jausdamas įtampą kasdienius darbus nuveiksi greičiau ar kokybiškiau. Aš viską spėju. Manęs neerzina rutina. Juk nesunku padengti stalą, kai žinai, kad svečiui bus malonu prie jo prisėsti“, – sako R.Šnaiderienė.
Ramybės Rasai suteikia ir pirmas žvilgsnis ryte pro langą į senąjį Žvėryno tiltą ir cerkvę, ir klasikinė muzika, kurios klausydamasi ji suplanuoja savo dieną, pagalvoja apie žmones, su kuriais teks susitikti.
„Daug turiu, dar daugiau turėsiu ir patirsiu“, – tokiomis mintimis dieną pasitinka moteris, kuri sės į automobilį, važiuos į Trakus, kur vėl galės – iki pradės šurmuliuoti turistai – mėgautis ežero ramybe, pilies didybe, savo restorane įrengtos bibliotekos jaukumu.
Rasa mano, kad jos kartai labai pasisekė. „Juk atsivėrė durys, sienos, galimybės kaip žmogui, kaip moteriai, kaip asmenybei“, – sako R.Šnaiderienė.
– O kodėl pabrėžiate „moteriai“?
– Todėl, kad dabar mes laisvesnės nei mūsų mamos ar tetos. Anksčiau jos buvo priverstinai įpareigotos – visuomenei, šeimai, vienvaldžiam vyrui. Dabar mes galime įsipareigoti savo noru, prisiimti atsakomybės tiek, kiek pajėgiame jos panešti.
„Grožėtis saulėlydžiu nieko nekainuoja“
„Apvalaus stalo klubo“ padavėja atneša kavos ir arbatos. Pastarąją Rasa geria iš didelio stilingo puodelio, dekoruoto Gustavo Klimto piešiniu. „Gavau jį dovanų iš mamytės, kai pradėjau dirbti farmacijos kompanijoje – jis kaskart man primena artimus ir brangius žmones“, – sako Rasa.
Ar tarp jų yra ir vyras? „Yra dalykų, kurie kinta. Apie tai, ko savyje neišgyvenau, gerai neapmąsčiau, nenoriu kalbėti. Dabar aš kaip alpinistė: nusileidau nuo viršūnės, einu slėniu, kad pasiekčiau kitą viršūnę“, – aptakiai apie savo šeimyninę padėtį kalba Rasa.
– Jūs – stipri moteris, šalia jūsų sunku bus atsirasti kitam žmogui.
– Visada yra stipresnių už tave. Jei kalbama apie vyrą, jo stiprybei būtina išmintis. Nematau problemų, jos – tai naujos galimybės, – tiki Rasa.
– Jums rūpi, ką apie jus žmonės pamanys, pasakys?
– Ir taip, ir ne. Jei rūpėtų vien tik tai, ką žmonės pasakys, galbūt šiandien aš nebūčiau tokia laisva.
– Bepigu jums jaustis laisvai, kai jūsų nevaržo materialiniai nepritekliai. O ką daryti, pavyzdžiui, nedaug uždirbančiai jūsų padavėjai?
– Bet grožėtis saulėlydžiu juk nieko nekainuoja, – šypteli Rasa. – Tokį priekaištą aš dažnai išgirsdavau. Dirbdama farmacijos kompanijoje „GlaxoSmithKline“ iš pradžių net slėpiau, kad turiu savo verslą – nenorėjau, kad kas įtartų interesų painiojimu. Bet juk iš tikrųjų mes visi turime vienodas galimybes. Aš taip pat pradėjau nuo paskolų. Ir jūs galite sukurti verslą.
– Negaliu!
– Jei būtumėte atsakiusi ne spontaniškai, o pagalvojusi, pažvelgusi į save iš šalies kaip į kūrybingą moterį, suprastumėt, kad galite. Svarbiausia pasijusti laisvam mintyse ir širdyje, tada ateis ir techninė laisvė – ta, kurios reikia norint ką nors konkretaus nuveikti.
Farmacija atvėrė duris į pasaulį
– Kodėl nenorėjote dirbti gydytoja – tuo, kuo nusprendėte tapti baigusi mokyklą ir ko siekėte brūžindama auditorijų suolus ilgus metus?
– Dar prieš tai aš ketinau pasinerti į meną – dešimt metų grojau fortepijonu, dalyvaudavau koncertuose. Bet prieš lemtingą žingsnį prašiau kompozitoriaus Roko Radzevičiaus patarimo. Jis išklausė mano grojimą, ilgai su manimi kalbėjosi. Tai man buvo keista – maniau, kad užteks jam išgirsti, kaip aš skambinu. Muzikas pasakė, kad man reikia eiti į žmones, bendravimo su jais tik per muziką man neužteks.
Norėjau tapti plastikos chirurge, bet, baigusi Vilniaus universitete bendrosios medicinos studijas, pasukau į farmaciją.
– Na, ironiškai galėčiau pasakyti, kad tai – pelninga sritis: daug medikų į šią sritį pasuko...
– Tai viena, tačiau toje srityje aš galėjau susipažinti su visu medicinos elitu. Juk dirbdama viename ligoninės skyriuje tiek skirtingų specialybių ir aukštos kompetencijos žmonių nebūčiau sutikusi. Dirbdama farmacijos kompanijose apkeliavau pusę pasaulio, pažinau daugybę žmonių, su kuriais bendrauju iki šiol.
Be to, dirbdama farmacijoje, baigiau daugybę kursų (darbuotojų vertinimo ir motyvavimo, finansų, rinkodaros, lyderystės), vėliau – verslo administravimo magistrantūros studijas Baltijos vadybos institute (BMI).
Susipažinau su tarptautinių kompanijų verslo kultūra, tradicijomis, naujausiomis vadybos tendencijomis. Ir naujausiais gydymo metodais! Aš labai daug išmokau, o įgytas žinias ir patirtį galiu pritaikyti šeimos versle.
Aimanuojama, kad žmonės išvažiuoja iš Lietuvos. Dėl to, kad draugai ir kolegos išvyksta, nejaučiu ilgesio, nes pasikeičia tik geografija, o nuoširdžiai puoselėti žmonių ryšiai išlieka. Be to, juk pas juos galiu nuvykti. Tą ir darau – jie pasidalija tuo, ką atrado ten, aš patiriu naujų įspūdžių, gaunu naujos patirties ir taip tampu pasaulio moterimi.
– O pati neturėjote noro išvykti?
– Ne. Gal todėl, kad aš labai daug keliauju. Mėgstu atokesnes, turistų mažai lankomas vietas, jaukius viešbutėlius. Jose sutinku panašių į save. Pavyzdžiui, į Pietų Afrikos Respubliką vykau tik pasižiūrėti gamtos. Tačiau įgijau naujų puikių pažįstamų – susipažinau su daktaru iš Kanados, dailininku iš Australijos.
Svečiuojasi prezidentai ir karaliai
– Posūkį į farmaciją suprantu. Tačiau kaip jūs iš viso mediciną iškeitėte į restoranų ir viešbučių verslą?
– Šis verslas – tai galimybė sutikti dar daugiau žmonių. Kažin ar užsukusi į reanimacijos skyrių galėčiau ramiai pabendrauti su brangiais kolegomis. O kai jie būna pas mane, mes pasišnekame iki valiai. Kur aš daugiau, jei ne čia, galiu sutikti ir pasišnekučiuoti su Europos Komisijos pirmininku Jose Manueliu Barroso, vicepirmininku Gunteriu Verheugenu, kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, Airijos prezidente Mary McAleese, Kroatijos prezidentu Stjepanu Mesicu ar Belgijos karaliene Paola?
– Priimant tokius aukštus svečius restorane, ko gero, prieš tai būna tikra sumaištis? Tenka ir balsą pakelti prieš savo 65 darbuotojus?
– Ne, aš bendrauju ramiai. Noriu, kad svetingumo kultūrą perimtų ir mano darbuotojai. Juk to nesurežisuosi, nesuvaidinsi. Tie vaikai, – taip Rasa pavadina savo darbuotojus, – nuolat turi būti draugiškoje aplinkoje, kad galėtų patys taip su svečiais bendrauti.
– Na, o kaip tenka suktis susidūrus su itin kaprizingu klientu?
– Bet kokį kaprizą nuginkluoja svetingumas, – įsitikinusi Rasa.
– Jūs dažnai būnate tarp savo svečių, tad turite visada gerai atrodyti.
– Aš stengiuosi, kad mano rūbai ir nuotaika pirmiausia atitiktų svečių lūkesčius. Geriau pažinę mane žmonės pamato, kad moteriški žaisliukai lieka antrame plane. Jie yra, bet skirti ne tam, kad patrauktų dėmesį.
Dabar, jei kreipiuosi į profesionalą – dizainerį, stilistą, kirpėją – prašau, kad išoriniai blizgučiai neužgožtų mano asmenybės. Juk jums atmintin įstringa ne vyras, vilkėjęs geru kostiumu, o vyras, pasakęs gerą mintį.
Noriu bendrauti su asmenybėmis ir noriu, kad su manimi bendrautų kaip su asmenybe.
Prisimena tik gerus dalykus
– Ką darote, kai būna itin sunku?
– Mano labai gera atmintis – aš prisimenu tik gerus dalykus! – šmaikštauja Rasa. – Žinoma, visko būna. Bet aš noriu pažinti gyvenimo skonį. Tik skausme labiau suvoki tikrąsias žmogiškas vertybes. Kai būna sunku, užsidarau, klausausi klasikos, nueinu pasiklausyti vargonų. Siela nurimsta, mintys gražiai sugula ir vėl pamatau, kaip gražiai teka upė, šviečia saulė. Matau, kaip skuba žmonės, ir pagalvoju – nuskubėti su jais ar šią dieną praleisti savo tempu.
– Norite pasakyti, kad taip paprastai galite patirti gyvenimo pilnatvę ir laimę?
– Moteriška laimė – tai galimybė užaugti laisvai, pažinti pasaulį, žmones, save. Tai galimybė laisvai rinktis išsilavinimą, gyvenimo būdą, draugus. Man tai dar galimybė skleisti vaišingumo kultūrą ir puoselėti žmonių ryšius. Juk ir pavadinimą „Apvalaus stalo klubas“ pasirinkau dėl to, kad trokštu, jog žmonės bendrautų be kampų, – sako Rasa Šnaiderienė.
Moteris dar parodo naujausią savo sumanymą – prie restorano netrukus duris atvers septyniolika jaukių viešbučio kambarių. Kai kuriuose jų pro langus matyti stulbinantis Trakų pilies vaizdas.
– Ar jūs pati čia jau nakvojote?
– Ketinu praleisti naktį kiekviename iš kambarių, kad suprasčiau, kokios detalės jame dar trūksta, – sako verslininkė, pati grožėdamasi savo kūriniu. – Manau, šiuose romantiškuose kambariuose nemažai kas bus dar labiau sutvirtinta...