Tyliai meldžiuosi ne kad lėktuvas nenukristų ir saugiai nusileistų. Ir net neprašau, kad skrydžio metu nepasitaikytų oro duobių. Meldžiuosi tik dėl vieno – kad tik
nekliūtų vieta lėktuvo salone šalia... vaikučio.
Žinau, ką dabar parašysiu – baisu. Tačiau aš ne viena tokia pabaisa. Yra ir daugiau mano bendraminčių, su kuriais kartais pajuokaujame, kad, jei būtų mūsų valia, lėktuvuose būtų įrengta atskira atitverta zona specialiai keliaujantiems vaikams. Ne tik „verslo klasė“, bet ir „vaikų klasė“.
Vienas žiaurus pažįstamas kartą net pasakė, kad, jei būtų jo valia, vaikai keliautų bagažo skyriuje. Kiek pamąstęs pridūrė: „O dar geriau, jei jie keliautų kaip nors pritvirtinti lėktuvo išorėje. Nes jei keliautų bagažo skyriuje, garantuoju – mūsų lagaminai būtų visiškai suniokoti“.
Nežinau kas – ar deguonies stygius, ar ausytes užgulantis slėgis, ar įsitikinimas, kad, pakilus į orą, žemiškosios taisyklės negalioja – lemia, jog lėktuvuose vaikučiai virsta mažaisiais monstrais. Tarsi per egzorcizmo seansą besiraitančiais ir besispardančiais apsėstaisiais. Tris valandas be paliovos žviegiančiais isterikais, prikimstančiais tik atsiimant bagažą. Jogurto fontanus atpilančiais žiaukčiojančiais siaubūnais, kurių viduje apsigyvenęs „Svetimas“.
Tačiau nuobodžiauti tikrai neteks. Trys valandos skrydžio neprailgs, nes būsite nuolatos užsiėmę – akylai žiūrėsite, kad jūsų kuo nors neapipiltų ir neatpiltų, saugosite skysčius ant savo atlenkiamo stalelio nuo ūmaus išsiliejimo, o blauzdas ir šlaunis – nuo pasalūniškų, mažomis kojytėmis smogiamų, tačiau didelėmis mėlynėmis išmarginančių spyrių.
Skųstis yra absoliučiai beprasmiška. Lėktuvo stiuardesės jums persėsti nepadės net labai norėdamos: tokių nelaimingųjų kaip jūs lėktuve – dar bent septyni aplink kiekvieną vaiką.
Kartą naiviai pabandžiau pasiskųsti pusvalandį mano kėdę iš nugaros įnirtingai spardančio keturmečio mamai. Nutaisiusi maloniausią, mandagiausią balsą atsisukau ir pasakiau: „Būčiau labai dėkinga, jei jūsų vaikutis nustotų spardyti mano kėdės atlošą. Gal galėtumėt?“
Mama dėl akių puolė raminti mažąjį monstrą: „Ššššš, nustok spardyti, matai, teta labai nervinga, pyksta“. Tačiau už mano neapdairų išsišokimą netrukus buvo atkeršyta. Niekada nemaniau, kad būna keturmečių, dar dėvinčių sauskelnes. Tačiau galėjau tuo įsitikinti, kai pridirbtos sauskelnės, jas keičiant kitomis, su visu jų turiniu buvo įgrūstos į mano kėdės tarpą prie ranktūrio...
Tačiau vis dažniau ir nusileidus ant žemės reikalai ne ką gerėja. Mat tarp Lietuvos tėvelių dabar išpopuliarėjęs kažkoks, regis, „japonišku“ vadinamas vaikelių auklėjimo būdas. Neva formuojantis vaiko asmenybei iki šešerių metų šiam nieko negalima drausti, bausti ir reguliuoti, nes viskas, ką daro vaikas, – tai natūrali jo asmenybės išraiška, kurios šiukštu negalima slopinti.
Nežinau, ką tai bendra turi su japonais ir Japonija, – patikėkite, šios tautos atstovus gana gerai pažįstu ir tarp jų turiu daugybę draugų. Klausiau jų, tačiau niekas apie tokį auklėjimo ar, tiksliau, neauklėjimo būdą nėra girdėjęs.
Priešingai, visi pasakojo, kaip tėvai rūpinasi vaikams kuo anksčiau išugdyti dienotvarkės, pareigos ir užimtumo suvokimą, ir daro viską, kad šie nė minutės nedykinėtų, o lipdytų, pieštų, dainuotų ar žaistų lavinamuosius žaidimus. Kitaip tariant – pradeda muštruoti, vos šie atsistoja ant kojų.
Mano pažįstama, anksčiau ėjusi svarbias pareigas garsioje kompanijoje, priversdavusi drebėti visą valdybą jos akivaizdoje, o konkurentus pargriaudavusi ištisu žodžių ir argumentų srautu, negali pasakyti trumpučio „ne“, kai jos trimetė, nuėjusi į svečius, tušinuku išmargina visą baltą šeimininkų staltiesę.
„Taigi vaikas, jis dar nieko nesupranta...“ – kaltai šypsodamasi atsako ji į priekaištingus šeimininkų žvilgsnius, tarsi ne jos pareiga būtų jau po truputėlį tą supratimą pradėti ugdyti.
Kitas angeliškas baltapūkis penkiametis kviestinių pietų metu įsitvėręs šakutę ir mitriai paropojęs po stalu kelioms viešnioms tyčiomis ir piktybiškai suplėšė kojines. „Nuostoliai įvairavo nuo 25 („Veneziana“) iki 100 („Wolford“) litų“, – vėliau skundėsi viena iš nukentėjusių viešnių.
„Kitą kartą į svečius teks eiti apsivilkus darbinį kombinezoną. Arba išvis nebeiti. Pikčiausia, kad motušė puolė mūsų atsiprašinėti, tačiau nė žodžiu nesubarė savo „angelėlio“ ir net nepaaiškino jam, kad šis blogai pasielgė“, – baisėjosi ji.
Paišymą ant staltiesių ir sienų bei pėdkelnių plėšymą galbūt dar galima priskirti prie nevaržomų vaikiško pažinimo džiaugsmų. Tačiau kai „japoniškojo metodo“ šalininkai nė nemirkteli ir neburbteli, kai vos nuo žemės atsiplėšusios, dar nė skaityti nemokančios jų atžalos piktybiškai skriaudžia silpnesnį, tyčiojasi iš neįgalaus ar pradeda nedraudžiami lipti ant galvos silpnos sveikatos pagyvenusiam žmogui, man visuomet kyla negeras įtarimas.
Įtarimas, kad auklėjant tokiu „japoniškuoju metodu“ užaugs ne koks narsus japonų samurajus ar rafinuota geiša, bet tikra... lietuviška kiaulė.
Bet Lietuvoje mažieji, netgi ir kiauliškai besielgdami, vis tiek išlieka tikromis „šventosiomis karvėmis“ – apie juos šiukštu (!) negalima pareikšti neigiamos nuomonės, jų elgesio negalima kritikuoti ir net nebandykite jų sudrausti be tėvų leidimo. Jų gimdytojai jums paskelbs tikrą vendetą!
„Japoniškai“ auklėjamus mažuosius lietuviukus savo aikštingumu ir lepumu pranoksta tik mažieji italiūkščiai. Jie, kaip ir dera opera pagarsėjusios tautos atstovams, dar ir velniškai spiegia, yra be galo melodramatiški, nevengia isteriškai pargriūti mataruodami kojomis net vidury gatvės, jei tučtuojau negauna, ko užsigeidę.
Anglai su savo vaikais elgiasi žiaurokai. Nepamirškime, kad tai tauta, kurios klasikinės literatūros perlas – „Oliveris Tvistas“. Todėl anglės mamos paprastai kietaširdiškai nereaguoja į mažųjų nikius, ožius ir kaprizus, jei šie, du kartus jiems ramiai paaiškinus, vis tiek daro savo.
Didžiausia bausmė – mama apskritai su tokiu subjektu nustoja kalbėtis ir konflikto metu pradeda jį ignoruoti. Šiam pribėgus taikytis ir glaustytis – pabrėžtinai šaltai jį atstumia, kol jos kukulis pats įsitikina pasielgęs netinkamai ir suvokia už tai gresiančią nemeilę.
Visos simpatijos atitenka prancūziukams – nežinau, kaip jų mamos to pasiekia, bet tai bene geriausiai išauklėti vaikai, kiek man teko matyti. Vos pradėjus veblenti jiems įkalama „ačiū“, „prašau“ bei pagrindinės civilizuoto elgesio taisyklės. Vadinkite tai vaiko asmenybės slopinimu ar nesąmoningų refleksų ugdymu, bet patikėkite: visiems aplinkiniams nuo to tik geriau. Arba bent jau ne taip baisu skraidyti „Air France“ kompanijos lėktuvais.
Dar nebaigus rašyti šio „Laiško iš užsienio“ vėl teko skristi lėktuvu. Ir vėl vieta teko – žinoma! – šalia ką tik išmokusio atsisėsti mažylio. „Likimo kerštas už straipsnį“, – tyliai pamaniau.
Tačiau mažasis keleivis elgėsi pavyzdingai: smalsiai žvalgėsi pro iliuminatorių, šypsojosi, žaidė su savo kelioniniu žaislų arsenalu, o tuos kelis kartus, kai buvo bepravirkstąs, kaipmat savo simpatiškos mamos būdavo „neutralizuotas“ – sudraudžiant ir užčiaupiant jį pieno buteliuko čiulptuku. Negalėjau patikėti savo akimis.
Galbūt visas šis straipsnis apie mažuosius lėktuvuose ir ant žemės – gryni paistalai? O gal išimtis tik patvirtina taisyklę?