„Gyvename šia diena“
Iš tiesų ponų Vinklerių gyvenimas atrodo kaip svajonių viršūnė: graži šeima, puikus verslas (Anridas vadovauja konsorciumui „Vaivorykštės korporacija“, kurią sudaro 8 įmonės), didžiulis namas, ne tik „Ferrari“, bet ir vienintelis Lietuvoje „Rolls-Royce Phantom“ automobilis...
„Mes savo svajonių ir poreikių stengiamės nevaržyti – norime gyventi patogiai. Gyvename šia diena“, – šypsosi 40 metų Ilona.
Tiesa, kai Ilona pamilo keturiais metais vyresnį Anridą, jis dar nebuvo milijonierius. Tuomet šiaulietė dar buvo Vilniaus muzikos ir teatro akademijos fortepijono specialybės studentė. Anridas dirbo Šiaulių savivaldybės vykdomajame komitete. Atvyko į Vilnių tobulintis, o po kvalifikacijos kėlimo kursų nuėjo į „Rūdininkų“ barą.
Lauke prie durų stoviniavo eilutė norinčiųjų patekti vidun. Joje Anridas pamatė Iloną.
„Jis buvo su mergina, tačiau mane užkalbino. Pamaniau, kad jis labai keistas – stovi su mergina, o kalbina mane. Bet kai įėjome, pamačiau, kad viduje jų laukė tos merginos vaikinas“, – prisimena pirmąjį susitikimą su Anridu Ilona.
Porą mėnesių pora bendravo telefonu, o kai Ilona baigė mokslus, jiedu išvažiavo savaitei į Palangą. „Tai buvo mūsų aistringa tikros draugystės pradžia. Iš viešbučio beveik neišeidavome“, – šelmiškai šypteli ponia Ilona.
„Su juo – nors į pasaulio kraštą“
Po savaitės pora nusprendė nebesiskirti ir susituokti. Nuo pirmosios pažinties dienos iki santuokos praėjo vos 6 mėnesiai. „Susituokus dar nepažinojau jo. Pirmieji santuokos metai buvo atradimų metai“, – atvirauja I.Vinklerienė.
– Kodėl taip skubėjote?
– Jis man labai patiko: energingas, solidus, atsakingas. Norėjau už jo ištekėti ir būti jo žmona. Maniau, kad prie jo prisitaikysiu ir padarysiu viską, kad mes būtume kartu. Nebuvo jis tuo metu turtuolis. Turėjo Šiauliuose butą, mašiną, dirbo valdišką darbą. Bet mačiau, kad jis gabus žmogus, įdomus. Su juo – nors į pasaulio kraštą! – pasakoja I.Vinklerienė.
– Ar daug kampų teko nušlifuoti?
– Geriau keistis pačiam nei bandyti pakeisti kitą. Tai padaryti lengviau. Mano ženklas – Svarstyklės. Gal dėl to prisitaikyti man nebuvo sunku. Reikėjo rasti bendrus skanius patiekalus ir kitas smulkmenas. Gyvenimas iš jų juk ir susideda! Tuomet net nemokėjau gaminti valgio, bet maniau, kad tai daryti privalo kiekviena žmona, todėl ir išmokau. Pyragų nekepu, bet „rimtą“ maistą ruošti moku ir šeimai pietus visada gaminu pati.
Negaliu sakyti, kad daug kur reikėjo prisitaikyti. Jis vyriškas, mėgstantis vadovauti, o man patinka, kai man vadovauja.
Kadangi labai norėjau būti su juo, beveik sąmoningai atsisakiau draugių. Norėjau turėti vieną tikrą draugą – vyrą. Turime ir šeimos bičiulių, bet kai kyla gyvenimo gerovė, ne visada gali pasitikėti kad ir nuoširdžiais ryšiais. Draugų mažėja nežinia dėl kokių priežasčių – gal dėl pavydo. Tai – vienas turtingų žmonių gyvenimo minusų.
„Neturiu ko geriau ieškoti“
– O kokių dar yra minusų turtingų žmonių gyvenime?
– Dažnas nagrinėja mūsų turto kilmę. Vieni kalba, kad Anridas turtą gavo iš tėvo, nors pastaruosius dešimt metų tėvas dirbo Anrido įmonėse, o ne atvirkščiai. Kiti – kad vokiečiai davė, nors jis yra tikras lietuvis. Sunku žmonėms patikėti, kad darbštumu ir protu galima užsidirbti tiek pinigų.
Mano vyras yra išvaizdus ir gana jaunas. Tad bandė mus ir skirti, ir nesantuokinių vaikų surado. Pažįstami pasakojo, kad mano vyras turi vaiką su moterimi, kuri gyvena Amerikoje. O tas merginų dėmesys... Tarkim, važiuojame Palangoje bestogiu „Ferrari“, o merginos jam mojuoja!
Aš stengiuosi į tokias situacijas žiūrėti pozityviai: mes tiek metų kartu, jis myli vaikus ir mane, visada miega namuose. Vyras sako, kad su manimi sunku susipykti, nes esu taikaus būdo.
Susimąstyčiau, jeigu jis nenorėtų važiuoti su manimi atostogauti. Dabar visos kelionės, net ir darbo reikalais, būna bendros, vakarai praleidžiami kartu. Kartais jis išeina su draugais, bet aš nestoviu prie lango ir nelaukiu su žvake, kada grįš. Esu tolerantiška. Tokiai kartais reikia būti.
Net nenoriu blogų dalykų žinoti. Jeigu jau kas nors nutiktų, manau, jis pats man pasakytų. Kam man iš anksto nervintis? Kol kas nebuvo tokių įtarimų. Jeigu jis turėtų meilužę, argi įmanoma būtų apie ją nežinoti? Pajusčiau iš karto, nes esame artimi.
– Ar atleistumėte jam neištikimybę?
– Atleisčiau, jeigu prašytų ir jei vis dar mylėčiau. Nors sunku dabar tokią situaciją įsivaizduoti. Neturiu ko geriau ieškoti ir norėti. Gali būti laiminga būdama laisva kaip vėjas, bet man Dievas suteikė laimę būti laimingai šeimoje su vaikais ir vyru.
„Kada verkiau – net neprisimenu“
„Gyvenimas iš pradžių buvo ne rožėmis klotas, – prisimena Ilona. – Mūsų pirmagimė mirė. Bet nelaimės užgrūdina ir suartina žmones. Kai gimė antroji dukra, mes visą naktį prasėdėjome prie lovytės žiūrėdami, ar dar kvėpuoja. Po to labai lepinome, auginome ant rankų“.
Dabar Monai jau 15 metų. „Ji nenori būti tėčio dukrelė, nori siekti savo tikslų, yra labai savarankiška, stropi mokinė. Nenori tėčio prabangiomis mašinomis važinėti, prašo į repeticiją paprastesnėmis nuvežti“, – sako I.Vinklerienė.
Ilona su pasididžiavimu parodo Monos nuotraukas. „Graži mergina ir labai gražiai šoka“, – giria ją mama. Šokėjos talentą liudija ir gausybė taurių, kurias Mona laimėjo Lietuvos ir pasaulio sportinių šokių konkursuose.
„Mona laisvalaikį jau su draugais, o ne mumis leidžia“, – šypteli ponia Ilona. Tad pramogauti Vinkleriai dažniausiai važiuoja su devynmečiu sūnumi Liudu, kuris labai nori lygiuotis į tėvą.
– Kaip atrodo Vinklerių šeimos laisvalaikis?
– Du kartus per metus būtinai keliaujame visa šeima pailsėti į užsienio kurortus. Lankėmės JAV, Dominikoje, Šri Lankoje, Tailande, Meksikoje, Singapūre, Malaizijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Esame išmaišę beveik visą Europą. Vasarą leidžiame Lietuvos pajūryje Palangoje. Visada deriname darbą ir pramogas, kai būname Vilniuje, pažiūrime spektaklių premjeras, parodas, koncertus. Šiauliuose keletą kartų per savaitę kartu su vaikais treniruojamės sporto salėje, daromės masažus, einame į pirtį, baseiną.
– Jums pasakojant istoriją apie pirmąją dukrą, prisiminiau muilo operą „Turtuoliai irgi verkia“. Ar tikrai verkia?
– Niekas neapsaugo nuo visokių griūčių. Šiandien tikrai neverkiu. Kada verkiau – net neprisimenu. Nebent kartais per kokį kino filmą apsiverkiu.
„Didžiausia dovana – jausmai“
Ilona buvo fortepijono mokytoja, bet, išėjusi motinystės atostogų, į mokyklą nebesugrįžo. „Pedagogas turi visą save atiduoti mokiniams. O man buvo galimybė nedirbti taip sunkiai“, – paaiškina ponia Ilona.
Gerėjant šeimos gyvenimui atsirado asmeniniai vairuotojai, namų šeimininkės, auklės, apsaugos darbuotojai, kurie saugojo ir vaikus, ir vyrą. „Gyvenimas gerėjo, bet buvo jaučiama įtampa. Visoje Lietuvoje tuomet neramūs laikai buvo, – prisimena I.Vinklerienė. – Svetimų žmonių nuolatinis buvimas šalia apsunkino gyvenimą, bet žinojau, kad taip reikia. Tik prieš kelerius metus apsaugininkų atsisakėme“.
Atsisakė ponia Ilona ir namų šeimininkės įvaizdžio – paaugus vaikams ji įsitraukė į vyro verslą. Dabar ji – kompanijos „Tikroji vaivorykštė“, kuri verčiasi nekilnojamuoju turtu bei antrinių įmonių valdymu, direktoriaus pavaduotoja bei dar kelių įmonių projektų vadovė.
„Vyras kartais pavadina mane išlaidų direktore, nes esu išlaidi. Mano tikslas – išleisti mažiau pinigų, nei jis spėja uždirbti“, – juokiasi ponia Ilona.
– Kam daugiausia išleidžiate pinigų?
– Gyvenu laisvai. Pinigus leidžiu brangioms kūno priežiūros priemonėms, procedūroms, masažams, kosmetikai. Kartais pataikauju vaikams ir juos palepinu jiems maloniais pirkiniais.
– Galbūt turite aistrą, kuriai negalite atsispirti?
– Visas savo aistras valdau ir, manau, viskam galiu atsispirti. Pinigų negailiu kokybiškiems ir gražiems daiktams. Mane ypač žavi gražios rankinės ir akiniai.
– Ar daug rūbų jūsų spintoje? O batų? Papuošalų?
– Neskaičiavau, bet jų pakanka, nors visada norisi ko nors naujo. Neatsimenu, kada sakiau, kad neturiu kuo apsirengti. Naują avalynę ir rūbus perku kiekvieną sezoną. Man labiau patinka pirkti užsienyje, nes ten, savaime suprantama, didesnis pasirinkimas ir originalesnės prekės.
– Ar jums labai svarbu, kad ant daikto puikuotųsi garsios firmos vardas?
– Beveik visi mano daiktai yra garsių firmų, bet juos renkuosi tik todėl, kad jie kokybiški ir ilgiau išlieka madingi. Be to, juos lengviau tarpusavyje derinti. Man patinka apsipirkti prabangių prekių parduotuvėse, nes ten ypač malonus aptarnavimas, išskirtinis dėmesys, prekės ir aplinka. Būtent toks apsipirkimas teikia malonumą.
– Kiek jūsų šeima turi automobilių?
– Kadangi dažnai važinėju darbo reikalais, naudojuosi mūsų įmonių mašinomis. Vasarą važinėju BMW Z3. Žiemą ar kai reikia vežti kokį nors krovinį – „Mitsubishi Pajero“. Kai važiuojame su vyru, renkamės vairuotojo vairuojamą „Rolls-Royce Phantom“. Jei norime pasivažinėti tik dviese – „Ferrari Modena Spider“.
– Jūsų namuose daug meno kūrinių. Esate neabejinga menui?
– Manau, esu profesionali meno mėgėja. Menas man yra visur: darbe, namie, mano aplinkoje. Mėgstame su vyru padiskutuoti apie meną, grožį, knygas. Be to, esu baigusi meno studijas. Taigi geriausia pramoga man – geras koncertas, gera knyga, prikaustantis dėmesį spektaklis. Manau, esu labai jautri menui.
– Sakoma, kad turtuoliai turi problemą – nebežino, kur išleisti pinigus. O jūs?
– Man pinigų nebūna per daug. Juos galima išleisti ir poilsiui, ir pramogoms, ir norint suteikti malonumą artimiems žmonėms.
– Ar jūsų šeimoje kiekvienas turi savo piniginę ar yra bendra?
– Niekada neturėjome atskirų piniginių. Kasdienes išlaidas tvarkau aš. Kiek reikia pinigų, tiek ir pasiimu. O didelius pirkinius perkame kartu. Savo atlyginimą išleidžiu savo nuožiūra maloniems pirkiniams.
– Ak, geras tas turtuolių gyvenimas...
– Kai yra pinigų, nėra ginčų dėl buitinių dalykų. Vyras perka man viską, ko noriu. Kai lankomės užsienyje, vaikštau po parduotuves, bet man sunku išsirinkti – vyrui tenka mane net įkalbinėti ką nors nusipirkti.
– Tad kokia dovana jus dar įmanoma nudžiuginti?
– Didžiausia dovana – jausmai, kuriuos vienas kitam skiriame. Pavyzdžiui, išvažiuojame dviese pasivažinėti arba laisvadienio rytą pradedame šampanu lovoje. Stengiamės išsaugoti santykių intymumą, žaismingumą. Vyras ir sveiki, gabūs vaikai man suteikia didžiausią laimę. Džiaugiuosi, kad esame darni šeima.