Galvoje sukasi ne tik nauji įspūdžiai, bet ir mintis, kad mados pasaulis – velniškai panašus į Karaliaus Saulės dvarą.
Jis toks pat rafinuotas, gražus ir žiaurus, o dvariškių karjeros gali kilti arba žlugti dėl vienos neatsargios frazės ar netinkamai parinkto aksesuaro. Mados pasaulyje galioja tokia pat griežta hierarchija kaip ir Liudviko XIV rūmuose. Dar daugiau – ji, kaip ir XVII amžiuje, turi aiškią erdvinę išraišką.
Jei yra tekę lankytis Versalio rūmuose, turbūt pamenate gidų pasakojimus: baudžiauninkai ir prastuomenė – už tvoros, tarnai šmirinėja visur, bet į juos niekas nekreipia dėmesio, vidutinio kilmingumo bajorija ir rūmų interesantai – soduose ir priimamuosiuose, kur laukia bent akies krašteliu pamatyti Jo Didenybę ir galbūt įteikti jam protekcijos prašymą.
Nuolatiniai dvariškiai – Veidrodžių galerijoje ir oficialiuose apartamentuose, aukščiausio rango dvariškiai – miegamajame su teise stebėti kėlimosi ceremoniją, o tarp jų – favoritai, turintys teisę valdovui paduoti kojines ar marškinius. Ir tik karališkojo kraujo turintys princai turėjo teisę sėdėti valdovo akivaizdoje.
Po keturių šimtmečių beveik tokios pat taisyklės galioja ir mados pasaulyje. Tik tavo rangą hierarchijoje nusako ne artumas Karaliui Saulei, o Mados Podiumui.
- - -
Prieš gerą pusmetį diskusijas redakcijoje sukėlė faktas, kad vieno lietuviško mados renginio organizatoriai „Stiliaus“ mados žurnalistėms vėl skyrė vietą fotografų sektoriuje (kaip ir ankstesniais metais, kai jos turėdavo tupėti susirietusios, kad tik fotografams neužstotų vaizdo).
Tarptautinėje mados hierarchijoje tai tas pat, tarsi būti nutėkštam į giliausias pragaro gelmes, kur niekada nešviečia saulė. Galbūt kvietėjai to nežinojo, tačiau leidinys po tokio akibrokšto turėjo visišką teisę boikotuoti renginį.
Nes svarbiausių žurnalų redaktorės, garsiausi mados kritikai ir didžiausių parduotuvių pirkimų direktoriai – tai mados „karališkojo kraujo princesės“, kurių vieta, kaip ir kviestinių superžvaigždžių ar įžymių klientų, arčiausiai podiumo, pirmojoje eilėje.
Tų pačių leidinių žemesnio rango žurnalistai ir asistentai, kaip žinoma, sodinami tiesiai redaktorėms už nugarų antrojoje eilėje – kad stebint kolekciją būtų patogu persimesti pastabomis ir komentarais.
Antroji ir trečioji (ar vidurinės eilės) – žurnalistams, reporteriams, svečiams ir vidutinio svarbumo pirkėjams (juk, kaip žinoma, neįmanoma paglostyti visų savimeilės ir susodinti pirmojoje eilėje).
Na, o galinės eilės – šiaip svečiams, bulvarinių leidinių žurnalistams, dizainerių pažįstamiems, stilistams, pardavimų konsultantams, potencialiems klientams.
Stovimos vietos – mados ir dizaino studentams, kuriems svarbu pamatyti, kas vyksta ant podiumo, tačiau kurie gali ir pakentėti stovėdami.
Ir tik mados pasaulio grietinėlės grietinėlė turi teisę „paduoti karaliui kojines kėlimosi ceremonijos metu“ – tai yra gauna specialų leidimą į pristatymo užkulisius, kur rengiamos manekenės ir kur po pristatymo sveikinamas dizaineris bei geriamas šampanas.
- - -
Tad aukštosios mados pristatymai turi savo konstantą: amerikiečių ir britų „Vogue“ ir „Harper's Bazaar“ redaktores, „Vanity Fair“ mados redaktorių, „The Times“ ir „The Telegraph“ mados apžvalgininkes ir, žinoma, „International Herald Tribune“ kritikę Suzy Menkes, susodintus pirmojoje eilėje pramaišiui su žvaigždėmis.
Per dvigubą jubiliejinį (60 metų „Dior“ namams ir 10 metų Johno Galliano kūrybos šiuose namuose) pristatymą Versalyje pirmo ryškumo superžvaigždžių būta tiek daug, kad podiumą (o kartu ir pirmąją eilę), teko daryti bene kilometro ilgio, per visą garsiąją Oranžeriją.
O per „Armani Prive“ pristatymą susirinkusieji, išvydę ekscentriškąją Anną Piaggi, pasodintą ketvirtojoje eilėje (per dvi eiles nuo pirmosios, kur karaliavo aktorės Cate Blanchett ir Anne Hathaway), tai aiškino paprastai – legendinė italų „Vogue“ redaktorė dėl tam tikrų priežasčių (veikiausiai dėl išsakytos kritikos) yra patekusi į itališkai jautraus pono Armani nemalonę.
- - -
Tačiau mados kritikų ginklas – ne tik jų nuodinga plunksna, bet ir jau minėti erdviniai mados dvaro santykiai. Kai kurie dizaineriai turi mirtiną įprotį vėluoti, kartais net po dvi ar daugiau valandų. Garsieji tokį vėlavimą susirinkusiems „nuskausmina“ juos gausiai vaišindami šampanu, tad „anestetikas“ ir stebuklo pažadas padeda ištverti tradicinį „Dior“ ar „Marc Jacobs“ kolekcijos laukimą.
Bet kas leistina Jupiteriui, neleistina Jaučiui. Vienas nepadoriai vėluojantis ir dar nepakankamai išgarsėjęs britų dizaineris taip kartą išvedė iš kantrybės Suzy Menkes, kad ši neištvėrusi dar šou neprasidėjus pakilo iš savo garbingos vietos pirmojoje eilėje ir demonstratyviai paliko salę. Tai buvo baisiau nei penkių puslapių neigiama, į miltus sumalanti recenzija!
Mados žurnalistams atleidžiama ir dar viena nuodėmė – nevilkėti dizainerių, į kurių pasirodymą jie atėjo, apdarais. Mat mados profesionalai, priešingai nei kviestinės žvaigždės, per vieną dieną privalo pažiūrėti kelias ar net keliolika kolekcijų, tad arba šiek tiek rizikingai demonstruodami prioritetus jie vilki jiems svarbiausio dizainerio drabužiais, arba velkasi ką nors neutralaus.
Garsenybės tokios prabangos neturi: pakviesti į pirmąją eilę jie tiesiog privalo vilkėti to dizainerio drabužius, būti jų mūzos, jų viešųjų ryšių koziris.
Tik Victoria Beckham nuolatos čia iškrečia liapsusą – pakviesta į pirmąją eilę Donatellos Versace peržiūroje ji atvyksta pasipuošusi „Gucci“ drabužiais arba pas Karlą Lagerfeldą pasirodo vilkėdama ne „Chanel“, bet „Dolce & Gabbana“ rūbais. Pasakojama, kad pastarasis „faux pas“ gerokai pravėsino mados kaizerio šiltus jausmus šiai žvaigždei, nes tai tas pat kas atvykti pas Liudviką XIV pasipuošus ispanišku priešiškojo Karolio II ordinu...
- - -
Dar blogiau negu netaktai „mados dvare“ yra į nebūtį nustumianti užmarštis.
Prie „Palais Royale“ kartu su dizaineriu Juozu Statkevičiumi laukiant taksi, akis užkliūva už tarsi pažįstamo, tarsi matyto, tačiau labai baisaus veido. Jis lyg vaškinis, panašus į sumuštą liūtą, nudegintas cheminių jauninimo procedūrų ir ištampytas plastinių operacijų, nenatūralaus geltonumo plaukais, su giliai įsirėžusiomis kartėlio raukšlėmis ir užgesusiomis akimis. Sudribusios odinės kelnės ant glebaus vyriško kūno nė neprimena kitados buvusio sportiško gražuolio mados dievaičio.
Tai šiandien beveik užmirštas garsusis dizaineris Claude'as Montana, kitados nė žingsnio nežengdavęs be asmeninio vairuotojo, asistento ir liokajaus. Šiandien jis – taksi laukianti vieniša graudi figūra, lyg gyva iliustracija lotyniškam posakiui „Sic transit gloria mundi“ („Taip praeina pasaulio šlovė“).
Tačiau po šios niūrios akistatos gatvėje pralinksmina lietuviška nata paryžietiškoje „haute couture“ savaitėje.
Be Juozo Statkevičiaus, kuriam tai jau dvidešimt ketvirtasis sezonas, nes čia jis važiuoja jau dvylikti metai, sutinku ištikimus Giorgio Armani klientus vilniečius Kęstutį Verslovą ir Ramunę Piekautaitę, specialiai atvykusius į „Armani Prive“ pristatymą Trocadero „Palais de Chaillot“, ir „Fashion Gates“ valdybos pirmininkę Astą Valentaitę – pas Jeaną Paulį Gaultier.
Nė viename „haute couture“ pristatyme nematyti jaunučių, į mados pasaulį pretenduojančių lietuvaičių, labai garsiai Vilniuje iš anksto apsiskelbusių, kad vyks stebėti aukštosios mados kolekcijų.
- - -
Užtat po nepaprastai įspūdingo, kvapą gniaužiančios meistrystės Jeano Paulio Gaultier kolekcijos pristatymo prie mūsų su Juozu Statkevičiumi prisėda miela mergaitė saulės geltonumo plaukais ir dirbtinai nurudinta oda, pasipuošusi mini suknute su blizgučiais.
„Jėzau, išgirdau lietuvišką žodį, – apsidžiaugia ji. – Jūs ten, tipo, dizaineris, ane?“ Ji – lietuvio apsaugininko, kuris šiandien saugo pristatymą, draugė, dar tik keturios dienos Paryžiuje, ką tik atsikrausčiusi iš Lietuvos.
Klausiame, kaip jai patiko mados – juk ką tik matė pribloškiantį „haute couture“ reginį, šimtmečių tradicijų, virtuoziškumo, brangenybių ir kailių, gražiausių pasaulio manekenių ir įžymybių, pavergiančios muzikos ir mados kulminaciją, vienintelę tokią pasaulyje.
Pamanau, kad truputį pavydžiu jai to pirmojo neprilygstamo aukštosios mados įspūdžio, to buvimo „haute couture virgin“, kuris mados profesionalų sluoksniuose prilyginamas nekaltybės praradimui.
„Nu, įdomu, visai įdomu. Bet bendrai tai nežinau. Man tai Lietuvoj visi sakė, kad va važiuoji į Paryžių, į madų sostinę, bet bendrai tai nematau aš čia tų madų per daug, o čia ir pas draugą namie pro langą pasižiūriu, kas kaip, ir gatvėj pasižiūriu, bet niekas čia kažkaip nepasipuošęs per daug.
Aš tai galvojau, kad va atvažiuosiu, būsiu čia pilka pelė, bet aš dar žiūriu, kad esu ohoho!“ – energingai kresteli ji savo skardinius auskarus.
„Štai tau ir tema straipsniui“, – jau mums išėjus sako Juozas. „Galėjome padovanoti jai tavo veidrodėlį“, – pajuokauju prisiminusi Juozo Statkevičiaus mados namų suvenyrą – mažutį, juodu veliūru aptrauktą kišeninį veidrodėlį, ant kurio parašyta: „Žiūrėti ir matyti – du skirtingi dalykai“.
O grįždama prie čia aprašytos hierarchijos pamanau, kad kartais gali būti pačiame dvaro centre, per ištiestą ranką nuo paties mados karaliaus, tačiau tuo pat metu iš tiesų būti anapus mados Versalio tvoros, toli toli laukuose, kur ganosi karvutės ir danguje linksmai čirpauja vieversėliai...