Likimo ironija: jį ir žmoną Viktoriją išskyręs teismo posėdis įvyko vasario 14-ąją – įsimylėjėlių dieną. Žodžio „meilė“ per ilgą pokalbį su šiuo vyriškiu neišgirdau nė karto. Jis dar gydosi dvejus metus trukusių skyrybų žaizdas. Bet ar vyrai kenčia?
Skyrybos sužeidžia ir vyrus
„Vyrams taip pat sunku išgyventi skyrybas, tik mes mažiau apie tai kalbame, mes manome, kad tai – išbandymai, kuriuos turime įveikti aukštai iškėlę galvą“, – sako ponas Vytautas.
– Tačiau vyrams gyvenimas visada klostosi palankiau – jie nesensta, metai jiems tik suteikia žavesio, ypač jei jie nors šiek tiek rūpinasi savo išvaizda, – provokuoju savo pašnekovą.
– Nesutinku. Vyrams kaip tik daug sunkiau gyvenime.
– Negali būti!
– Vyrui reikia išlaikyti šeimą, kurti, ko nors siekti. Žinau, kad yra šeimų, kur atsakomybės už šeimos gerovę naštą neša moteris. Bet aš ne iš tų vyrų. Manau, teisinga, kai didžiąją atsakomybę prisiima vyras. Bet... Jeigu šeimoje, vyro ir moters santykiuose nebus palaikymo, supratimo... Juk visi klystame, ne visada priimame tinkamus sprendimus... Ir verslas gali nepasisekti, tad be palaikymo ir pagalbos tampa labai sunku gyventi.
O jeigu manote, kad prie laisvo vyro stovi moterų eilė, labai klystate.
– Kaip nestovi? Ir prie laisvų, ir nelaisvų nusidriekusi eilutė – pati mačiau, – bandau juokauti.
– Bent jau aš savęs negaliu priskirti prie tokių vyrų. Iš tiesų taip mano daugelis moterų. Kaip tik neseniai su viena bičiule smagiai diskutavome, kaip vienišiams susirasti moterį. Negi vienišam vyrui bėgti į gatvę ir šaukti: štai – aš, visas toks šaunus, imkite mane ir skaitykite! – juokiasi pats Vytautas. – Kai jaunuoliui dvidešimt metų, jis turi didelį pažinčių ratą, keliauja per naktinius klubus, o vyresnių žmonių gyvenimas juk susiaurėjęs.
„Nemanykite, kad vyrai beširdžiai“
– Argi jūsų su žmona Viktorija skyrybų priežastis nebuvo kita moteris?
– Ne. Tai būtų pati paprasčiausia priežastis, labiausiai visiems patinkanti. Gal nuskambės savotiškai, bet aš labai norėjau, kad užaugtų sūnus Vytis. Laukiau. Maniau, kad jei tai įvyks anksčiau, vaikui bus trauma. Juk jau kartą skyriausi, su pirmąja žmona Audrone liko gyventi sūnus Justinas – visą laiką dėl to jaučiau kaltę.
– Argi vyrai jaučia kaltę?
– Be abejonės. Nemanykite, kad vyrai beširdžiai. Dabar Justinui – 21-eri. Prieš kelerius metus jis pasakė man kai ką labai svarbaus. Jis kalbėjo, kad niekada nejuto neturintis tėvo. Juk dažnai būna, kad išsiskyrę tėvai pamiršta savo vaikus.
Aš visada stengiausi, kad mano vaikai būtų drauge – abu sūnūs ir Viktorijos dukra iš jos pirmosios santuokos Vaiva. Pamenu, pirmo šokio per savo vestuves Vaiva pakvietė mane...
Taigi daviau sau žodį, kad nebus jokių skyrybų, kol neužaugs sūnus. Jis užaugo...
– Kas buvo skyrybų iniciatorius?
– Niekada nebūna skyrybų iš vienos pusės. Kas parašo teismui prašymą – jau ne taip svarbu. Tik laiko klausimas, kuris jį parašys pirmas.
Pradeda gyvenimą nuo nulio
– Gal jus ištiko kokia nors krizė? Dar gerokai prieš skyrybas numetėte svorio, atjaunėjote...
– Ilgą laiką šokau, su pirmąja žmona buvome tarp stipriausių Lietuvos sportinių šokių porų. Po to daug metų nebešokau – išplerau, – nusišypso Vytautas. – Pasidarė sunku, reikėjo imtis kokių nors priemonių. Išgelbėjo itališki restoranai.
Iki tol valgiau bet ką, bet kur ir bet kaip. Susipažinęs su italų kultūra ir atidaręs restoraną Lietuvoje, kitaip jau nebegalėjau maitintis. Kai maistas sveikas, o tai mūsų ženklo „Sorentina“ esmė, gali valgyti daug ir nestorėti. Patiekalams ruošti naudojamas tik aukštos kokybės alyvuogių aliejus, tik prieskoninės žolės, jokių konservantų, kečupų, majonezų.
Štai todėl mano išvaizda ir pasikeitė.
– Tai kokia tuomet skyrybų priežastis?
– Nenoriu kalbėti apie asmeninį gyvenimą, nes apie jį papasakoti neįmanoma – jį reikia nugyventi.
Galiu pasakyti tik tiek: skyrybos su ponia Viktorija įvyko. Jai palikau viską – sutvarkytą verslą, restoraną „Sorrento“, puikias galimybes. Sau pasilikau kreditus, o dalį turto – tik tam, kad jį pardavęs galėčiau išmokėti skolas.
Šį savo gyvenimo puslapį noriu užversti, nes gyvenimas prasideda iš naujo. Viską pradedu nuo nulio, esu kupinas optimizmo, – šypteli Vytautas.
„Manęs neįmanoma nuskriausti“
– Jaučiatės nuskriaustas?
– Jokiu būdu. Manęs neįmanoma nuskriausti.
– ... nes jokia moteris pasaulyje negali nuskriausti jokio vyro...
– Iš manęs negalima atimti optimizmo, noro, idėjų. Viskas turi savo kainą, už daug ką reikia mokėti – ką gi, nieko tokio. Esu nepataisomas optimistas. Žinau, kaip turi veikti restoranai, tačiau ir be to turiu daugybę idėjų dėl kitokio verslo, – entuziastingai kalba Vytautas. – Man tik gaila tų dvejų skyrybų procesui skirtų metų, kai verslas ėjo žemyn, o aš negalėjau nieko daryti. Už didelę kainą nusipirkau laisvę veikti, dirbti, kurti.
– Argi anksčiau neturėjote laisvės?
– Nenoriu gilintis į tuos kartu pragyventus aštuoniolika metų, nes priartėsime prie asmeninių dalykų, gilinimosi į asmenybes bei charakterio bruožus. Nenorėčiau to daryti – ponia Viktorija yra mano sūnaus motina.
– Jums teko kalbėtis su sūnumi apie tai?
– Vytis pasakė, kad tai mūsų reikalas, svarbiausia, kad jis turi ir mamą, ir tėtį.
Šokių aistra užkrėtė ir sūnus
– Jūs sūnums įskiepijote sportinių šokių pomėgį?
– Pirmoji žmona buvo ir mano šokių partnerė. Sūnus Justinas daug pasiekė – yra pasaulio sportinių šokių vicečempionas. Klaipėdos universitete yra pasirinkęs sportinių šokių specialybę ir, matyt, iš to valgys duoną. Jam – 21-eri, jau dabar jis užsidirba pinigų vesdamas šokių pamokas Honkonge. Ten dirba ir jųdviejų su partnere treneris.
Visiems buvo keista, bet šokti užsimanė ir mano jaunėlis sūnus Vytis. Nors jam buvo jau dešimt metų – pasinerti į šią sferą jau buvo vėlu, – jis užsispyrė. Paprašiau buvusios žmonos jį pamokyti – maniau, po mėnesio tas noras atauš. Neataušo. Jis netgi tapo Lietuvos čempionu, dukart atstovavo mūsų šaliai pasaulio čempionate. Tačiau, būdamas septyniolikos, šokti nustojo, sakydamas, kad viską, ko norėjo, jau pasiekė. Dabar Londone studijuoja verslą.
– Ar niekam nebuvo keista, kad pirmoji žmona mokė jūsų sūnų iš antrosios santuokos?
– Ne. Džiaugiuosi, kad su Audrone mes ir dabar galime susitikti, išgerti kavos, papietauti ir ramiai aptarti sūnaus reikalus.
– Ar susitinkate ir su antrąja savo žmona Viktorija?
– Ne. Manau, kad mes nebeturime apie ką kalbėtis.
Svarbiausia – noras būti kartu
– Sūnūs galbūt greitai kurs savo šeimas. Kokią patirtį jiems perduosite?
– Iš tiesų pagalvoju, į ką atkreipti jų dėmesį. Žinau, kad sūnūs neklausys, – jie turi padaryti savas klaidas. Bet skyrybų būtų mažiau, jei, ketindami kurti šeimą, žmonės pabandytų save įsivaizduoti po 5 ar net 50 metų. Dažnai jauni žmonės mato kito minusus, bet nekreipia į tai dėmesio arba mano, kad tą kitą žmogų pakeis. Bet reikia suvokti, kad tik tu pats turėsi keistis. Kitaip nieko nebus. Svarbiausia – du žmonės turi norėti gyventi kartu.
Ir dabar girdėdamas, kaip kuris nors iš sūnų pykteli ant draugės, sako jai neskambinsiąs, aš klausiu: ar tu nori su ja būti? Jei nori – tavo žingsniai turi būti vedantys į tai. Jei nori būti kartu, vadinasi, turi paskambinti, o ne pykti ir tylėti.
– Bet juk tai gali virsti nuolaidžiavimu.
– Iš tiesų ribą sunku nustatyti, bet viduje pajusi, kada iš tavęs reikalaujama nuolankumo. Santuokoje panašiai kaip auklėjant vaikus – juk jei vaikas rodo kaprizus, kai kada tiesiog griežtai nukertame: bus taip ir taip. Kartais taip reikia elgtis ir poroje. Jei žmogus nori būti su tavimi, jis tai supras. Kitą kartą tu nusileisi. Kas kartą reikia savęs paklausti: ką aš padariau, kad būtume kartu? Norime būti kartu? Norime. Bet ar darome?
Vyrui reikia leisti klysti
– Nuo kokios moters norėtumėte apsaugoti savo sūnus?
– Nuo norinčios visur vadovauti. Vyrui reikia duoti galimybę dirbti, kurti, klysti, taisytis, bet ne kas kartą baksnoti: kodėl ne tokios duonos nupirkai, kodėl ne į tą degalinę užvažiavai, kodėl taip kalbėjai, kodėl tokiu verslu užsiimi, kai yra šimtai geresnių? Daugeliui vyrų tai sukelia tokią būseną, kai nieko nebesinori.
Gal moterys mano, kad taip vyrą padarys labai stiprų ar protingą? Bet žmogus turi teisę klysti, nes tik iš klaidų mokomės. Aš pats nebijau pasakyti, kad vienas ar kitas mano sprendimas buvo klaidingas. Aš nebijau atsiprašyti, nors tam reikia didelės drąsos.
– Ar pats esate atsiprašęs?
– Jei esu neteisus, visada atsiprašau, – nusijuokia Vytautas. – Man nesunku tai padaryti. Aš labai pasitikiu žmonėmis.
– Argi tai blogai?
– Ne, tačiau esu dėl to nukentėjęs. Man sunku patikėti, kai į akis žmogus sako viena, už nugaros – ką kita. Tuomet užverda kraujas, bet sau pasakau „stop!“ – tai ne mano problema, tai tų žmonių problema. Po apgavystės ar išdavystės su tuo žmogumi tiesiog nenoriu daugiau bendrauti. Gyvenimas pats viską sustato į savo vietas.
Esu netipiškas verslininkas: net jei kitas, kad ir būdamas neteisus, ko nors iš manęs reikalauja, sakau – prašau, imk ką nori ir kiek nori, bet daugiau nenoriu su tavimi turėti jokių reikalų.
– Kitaip tariant, užuot nubaudęs, apdovanojate? Kodėl taip elgiatės?
– Nežinau, negaliu savęs pakeisti. Galbūt niekada nebūsiu turtingas, bet, ko gero, turiu kai ką, kas yra daug vertingiau už materialius dalykus. Pinigai niekada nebuvo mano gyvenimo tikslas. Žinau, kas yra skurdas, žinau, ką reiškia turėti labai daug pinigų, bet dėl to netapau laimingesnis.
Moteriška, švelni, protinga...
– Ar po darbo grįžtate į savo buvusios šeimos namus?
– Tų namų nėra ir negali būti. Gyvenu vienas. Nuomoju butą.
– Kaip įsivaizduojate tolesnį savo gyvenimą? Ar vestumėte trečią kartą?
– Nežinau, laikas parodys.
– Kokia moteris galėtų būti šalia jūsų?
– Moteriška, švelni. Sunkiai save įsivaizduoju šalia itin veiklios moters su didelėmis ambicijomis, bet nematau savęs ir šalia verdančios namie barščius.
– Bet gal būtų jauku?..
– Tai irgi kraštutinumas. Ji turi būti protinga ir turėti savo nuomonę. Moterys turi savitą logiką, joms nereikia mąstyti kaip vyrams – kam mes tada būtume reikalingi? – juokiasi Vytautas.