„Jei tau nusišypsosiu, vargu ar sviesi į mane akmenį“

„Ar iš tiesų tas velnias toks juodas, kokį jį piešia?“ – šyptelėjau sau viduje, eidama susitikti su politike. Bet kokiu atveju man įdomiausia, kaip gyvena moteris, vardu Vilma.

Nors V.Martinkaitienė ir atsiprašinėjo, nutarėme susitikti jos kambarėlyje, esančiame Seimo viešbutyje. Šeimininkė atsiprašinėjo dėl to, kad lova nepaklota. Nieko nuostabaus – Seimo narė dieną pradeda anksti.

Mažame koridoriuje mus pasitinka išrikiuoti bateliai, ant veidrodžio stalelio gulintis plaukų džiovintuvas ir dar kelios moteriškos smulkmenos. Lova kaipmat paklojama. Apžiūriu kambarį – dailus karnizas ir puikios užuolaidos, Provanso stiliaus lova ir baldai. Lyg ir nedaug kas pakeista valdiškame būste, bet jis nuo to tapo gana jaukus.

„Kolegos pagiria, sako, kad gražiai gyvenu“, – pripažįsta pati Vilma.

Iš karto apkalbame jos įvaizdį visuomenėje. Vilma pripažįsta, kad pati dėl to kalta: „Veiksmas turi atoveiksmį. Nesu arogantiška, bet mano nepriklausomas elgesys kai kada žmones erzina, o tada jiems kyla noras mane murkdyti. Žodžiu, vis sukeliu ugnį lygioje vietoje. Bet nesiskundžiu“.

– Neseniai sklido kalbos, kad jūsų šeima byra.

– Tikrai nebyra. Tokios mintys dar niekada nekilo nei mano, nei vyro Raimundo galvoje. Šią vasarą šventėme mūsų santuokos dvidešimtmetį. Esame laimingai susituokę.

Labai myliu savo vyrą. Visada atrodė, kad jei Raimundas pasitrauktų iš mano gyvenimo, žemė išslystų iš po kojų. Kuo jis mane patraukė? Jaunystėje, be abejo, tiesiog įvyko cheminė reakcija. Gal tuomet buvo svarbu jo išvaizda – jis buvo vyras lyg iš katalogo. Bet gražių vyrų yra daug, tačiau ne prie kiekvieno atsiranda nežmoniška trauka.

Nors man buvo 20 metų ir tikrai buvau dar visiška naivuolė, Raimundas man atrodė itin garbingas žmogus. Savyje jis turi kažką tokio stabilaus, ko niekas – net visuomenės spaudimas – neišjudins. Tos savybės ir dabar mane labai žavi. Jis man – išskirtinis.

– Kaip saugote savo meilę tokiais nesaugiais moterims laikais?

– Aš iš tikrųjų stengiuosi dėl to, – juokiasi Vilma. – Mes šnekamės su vyru visokiomis temomis, apie tai, kas gražu ir kas ne, kas garbinga ir kas ne... Mes kartu su vyru formavome tam tikrą požiūrį šeimoje.

Negaliu būti visiškai tikra, kad kokia nors dabar madinga – vyrų per keturiasdešimt – krizė mūsų neištiks kad ir po mėnesio. Bet net jei ji ir ištiktų, aš pati sau turėčiau priekaištų – juk užsiimu daugybe visuomeninių dalykų, dalį savaitės gyvenu kitame mieste, užuot daugiau laiko praleidusi šeimoje. Bet greičiausiai neįvyks...

– Po dvidešimties bendro gyvenimo metų jūs, ko gero, jau galite pasakyti, ko reikia išlaikyti vyro ir moters bendrumą?

– Nežinau, pas mus ugnis niekada neužgęsta. Pavyzdžiui, mes daug metų samdėme namų šeimininkę, nes namai Kaune dideli ir reikia daug laiko juos sutvarkyti. Su vyru nusprendėme tvarkytis patys.

Pirma – tai malonu, nes tvarkydamas namus ir pats viduje apsišvarini, antra – taip bendraujame ir auklėjame šešiolikametę dukrą Paulą. Juk ji turi mokėti savimi pasirūpinti. Žodžiu, tos savaitgalio valandos švarinantis labai malonios – namuose skamba muzika, mes juokaujame, kartu dirbame. Kad galėtume tai daryti, mes neišsiskirstome po skirtingus kampus – tvarkomės visi šalia.

– Bet juk tuo metu galėtumėte skaityti mėgstamas knygas.

– Kyla tokių minčių, bet... Jau beveik metai mes tvarkomės vieni. Žinote, namai po to visai kitaip atrodo – jie tiesiog švyti, juose tvyro kažkokia kitokia aura. Susitvarkę paruošiame vakarienę, žiūrime filmą, aplankome senelius ar draugus, patys priimame svečius.

Be to, mes seniai esame nusprendę, kad sekmadienis – griežtai šeimos diena. Tuomet tiesiog esame kartu, kalbamės, gal todėl, pavyzdžiui, viską žinome apie dukrą, kaip jai sekasi, apie jos draugus. Jei tai vasara, kieme kepame kepsnius, skaitome knygas, geriame arbatą, vakarais einame į pirtį. Žodžiu, sekmadienis būna kupinas malonių ritualų.

Dukters Paulos draugės ar pusseserės ją per dantį patraukia – nesupranta tos mūsų šeimos dienos.

– Iš tiesų – argi šešiolikametės merginos tai neerzina?

– Mes džiaugiamės, nes ji dar to nori. Girdim, kad kiti paaugliai jau nebenori būti su savo tėvais. Paula nevengia mūsų draugijos. Mes kartu keliaujame, žaidžiame tenisą, važinėjame dviračiais, lankome renginius, rūpinamės namais. Šiandien aš esu laiminga.

– O jums nebaisu sakyti, kad esate laiminga?

– Ne. Ir prieš metus tokia buvau. Kasdienybė mums pateikia daug neigiamų dalykų, bet dabar aš juos priimu kitaip nei prieš dešimt metų. Kai pagalvoju – pažįstu dvi Vilmas: dabartinę ir tą aną, prieš dešimt metų buvusią.

Šiandien nesu ideali ar geresnė nei kiti žmonės, bet šiandien aš esu savimi, man viskas įdomu, man gyvenimas yra gražus. Kad tai pasiektum, reikia nueiti didelį kelią. Žmonės dažnai sako, kad reikia džiaugtis smulkmenomis. Bet reikia daug nuveikti, kad tos smulkmenos pradėtų džiuginti.

– Kas nors konkretaus buvo nutikę, kad prieš dešimt metų pradėjote ieškoti taikos su savimi?

– Ne, lyg ir nieko konkretaus. Tiesiog tam tikrais gyvenimo momentais kildavo klausimų. Pamenu, į mano močiutės laidotuves viena moteris atvyko segėdama trumpą sijoną. Ir nors močiutė man buvo itin artima, aš nesugebėjau gedėti – tik galvojau apie tą moterį ir kaip ji išdrįso į laidotuves atvykti su tokiu trumpu sijonu!

Po laidotuvių pradėjau mąstyti: juk aš norėjau galvoti apie visai ką kita – savo močiutę, o mano mintys buvo užgrūstos šiukšlėmis, pasipiktinimu dėl kažkokio žmogaus elgesio. Tad kur yra tiesa, kas kaltas – ta moteris ar aš? Suprantu, kad mano mintys turėjo būti su močiute, o ne su trumpu sijonu – koks skirtumas, kaip žmogus atėjo apsirengęs! Tai vienas pavyzdžių, kai suvoki, kad esi netobulas.

Skaityti psichologinę literatūrą pradėjau tuomet, kai pervargdavau darbe ir nebegalėdavau užmigti.

Perskaičiau gražią maldą, kurią kaip tik reikia sakyti prieš miegą, nes ji apvalo ir padeda suprasti gyvenimą. Ta malda mums visiems priimtina – nieko įtartina joje nėra, – šypteli lyg įžvelgusi mano akyse įtarimą Vilma. – Joje teigiama, kad žmonėms, kurie mus užgavo ir padarė bloga, reikia palinkėti sėkmės. Pasaulis didelis ir visiems visko jame užteks.

Skaitau ir siuntu, galvoju – nesąmonė: kaip galiu atleisti žmonėms, kurie mane taip užgavo! O kaip tik tuo metu nešiojausi tokį akmenį ant širdies.

Dvi savaites skaičiau tą maldą, kol iš tiesų viduje kažkas įvyko: supratau, kad tikrai tiems žmonėms linkiu sėkmės, ir supratau, kad jie tikrai turėjo priežastį taip pasielgti – iš tiesų nei taip labai mane užgavo, nei ką. Greičiau pati užsigavau.

– Taip paprastai skaitant atėjo toks suvokimas?

– Taip. Skaitant ir bandant tuo įtikėti. Per porą savaičių pykčio nebeliko, viskas apsišlifavo ir taip gera pasidarė, kai pajutau, jog tiems žmonėms nieko blogo nebejaučiu.

– Ar tai paskatino atrasti ir jogą?

– Viskas vyko vienu metu. Turiu didelį trūkumą – manau, kad aš daug ką galiu padaryti geriau nei kiti. Todėl prisigriebiu tiek pareigų ir darbų, kad persitempiu, pečiai pradeda linkti.

Atėjau į vos krutančią įmonę „Švenčionėlių vaisvandeniai“ ir per keletą metų įmonė tapo savo srities lydere Lietuvoje. Daug kam sunku buvo tuo patikėti, sakydavo, kad Martinkaitienė yra kažkieno statytinė – kurgi moteriai susitvarkyti su gamyba, apyvarta, technologijomis, rinkodara... Nesvarbu. Svarbiausia, kad manęs pačios niekas nebedžiugino. Aš persitempiau.

Netyčia perskaičiau laikraštyje skelbimą apie Kaune veikiančią jogos studiją. Ėjau ir bijojau, kad tai nebūtų kičas – bijojau susidurti su paviršutinišku, mėgėjišku požiūriu. Buvau nustebinta, kai sutikau rimtai tuo besidominčius žmones.

– Ar tai padėjo išeiti iš būsenos „nedžiugina“?

– Ir joga, ir knygos – tada man reikėjo viso komplekso pagalbos, nes ir šiaip kamavo nuojauta, kad kažką ne taip darau gyvenime, nes vis atsimušu į kokias nors situacijas.

Beje, kai pradėjau praktikuoti jogą, mano figūra pagražėjo. Malonu girdėti, kai vyrai, nužvelgdami mane pirtyje, juokauja, kad negali būti, jog Martinkaitienei 40 metų – ji tokia tvirta.

– Ar jums rūpi grožis?

– Gražiai atrodyti patinka visoms moterims. Jei kuri sako, kad nerūpi, tai meluoja. Tik moteriai gali neužtekti laiko, dėmesio, nes skiria jį kitiems dalykams. Moters prigimtis – būti gražiai ir gerai. Aš ypač mažai laiko skiriu grožiui: šukuosenas renkuosi tokias, kad nieko nereikėtų daryti, plaukų nedažau, grožio kabinetuose nesilankau.

– Matau, guli knyga „Alchemikas“. Argi jūs jos dar neperskaitėte?

– Dar ne, kolega padovanojo. Dažnai dovanų gaunu knygų – tai labiausiai vertinu.

– Kokias mėgstate?

– Tokias, kurios verčia pamąstyti apie gyvenimą. Patinka ir „Ana Karenina“, ir kokia nors Amerikoje gyvenančio indų rašytojo Dipako Chopros knyga apie tai, kaip auklėti vaikus ar padėti sau.

– Kai kalbate apie tokio pobūdžio knygas, iš karto kyla įtarimas, kad priklausote kokiai nors sektai ar religinei bendruomenei.

– Sutinku, lengva pasiklysti ieškant laimės ir kelių į ją – tiek yra krypčių, organizacijų, mokymų, bet mane domina tik tai, kas patikrinta tūkstantmečių – joga, ajurveda, budizmas, krikščionybė.

– Ar tos laimės ieškoti vykote ir į Olandijos Egmond an Zė miestelyje esantį „Humaniversity“ universitetą, dar vadinamą Osho centru?

– Ten buvau vieną kartą, važiavau dėl įdomumo. Žinojau, kad kažkas bus susiję su dvasiniais dalykais, o ta tema man viskas įdomu. Sužinojau apie „Humaniversity“ iš kolegos, nuvykau ir labai džiaugiuosi.

– Papasakokite, kas ten tokio vyksta?

– Viskas paprasta – vyksta meditacijos, psichologinės pratybos.

– Argi viso to negalima daryti vienam?

– Taip ir elgiuosi. Esu vienišė. Jogos klubo man reikėjo tik tam, kad išmokčiau pratimus, o paskui pati juos dariau, tobulinausi skaitydama specialią literatūrą. Vargau dvejus metus, kol pradėjau jausti, kad tam tikri fiziniai pratimai pradeda raminti, teikti stabilumo.

O kol man pavyko išmokti meditacijos – sėdėti ir nieko negalvoti! Ilgą laiką maniau, kad tai visiška nesąmonė. Dabar kas rytą skiriu jogai ir meditacijai pusantros valandos. Jei šiek tiek pritrūksta laiko, jaučiu, kad diena jau nebe tokia sėkminga.

– Jei joga, speciali literatūra, psichologiniai pratimai yra puikus būdas pasiekti laimę, kodėl tai netampa visuotinai priimta, kelia likusios visuomenės dalies įtarimą?

– Pateiksiu paprastą pavyzdį: dainininkė Madonna yra graži, lanksti, sportiška moteris. Niekas nepasakytų, kad jai – apie 50 metų. Bet kad to pasiektų, ji aria tikrąja to žodžio prasme. Jogai ji kasdien skiria dvi valandas. Nedaugelis galėtų gyventi kaip ji. Todėl kur kas lengviau yra pasakyti, kad tai nesąmonė.

Dėl dvasinių dalykų taip pat reikia dirbti. O juk ką nors apkalbėti, kritikuoti, piktintis kur kas paprasčiau. Kai susiduri su kuo nors neįprastu, keistu, lengviausia pasakyti, kad tai kvaila ar bloga. Bet tai yra savęs apgavystė, kuri niekur neveda.

Atsakymas į klausimą, kodėl dvasinė praktika nesusižavi daugiau žmonių, yra vienas – tai sunkus darbas, kuriam reikia daug pastangų ir kantrybės.

– Ar dėl savo gyvenimo būdo bei filosofijos nesulaukiate neigiamų vertinimų iš aplinkos?

– Mane sunku būtų pavadinti keistuole, nes visuomeninis mano gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitų. Buvau versle. Šiandien yra politika, mano šeima, namai, daugybė draugų ir bičiulių. Gyvenu kaip ir visi – visuomenei priimtiną gyvenimą. Bet man yra dar ir kita visuomenės dalis, nors ir nedidelė, – tai ieškantys žmonės.

Visų mūsų tikslas – būti laimingiems, visi norime jaustis gerai. Didžioji visuomenės dalis yra suformavusi laimės kriterijus – graži šeima, geras darbas, turtas, puikus laisvalaikis, draugai. Bet kiek yra gabių, turtingų, gražias šeimas, puikius darbus turinčių žmonių, kurių akys nešviečia, kurie neturi vidinės taikos.

Aišku, šeima ir pinigai padeda būti laimingiems. Bet tai nėra pagrindas. Aš supratau, kad pagrindinis dalykas, vedantis į laimę – tai mintys. Teisingos, dvasingos, gražios mintys. Tik reikia jas sureguliuoti meditacijomis – juk mintis virsta energija, galvodami, svajodami kuriame savo ateitį.

Jei teisingai mąstysime, nebus nemalonių situacijų – mes tiesiog jų nepritrauksime. Kodėl moteris vis netikusius vyrus išsirenka? Reikia keisti požiūrį į save, į gyvenimą, nepaversti savęs auka.

Dauguma lietuvių pyksta ant turtingų žmonių, bet taip jie užprogramuoja save tam, kad pinigai – tai blogis, kad jie skirti ne jiems. Gyvenimas sudėtingas ir kartu paprastas. Jei aš tau nusišypsosiu, vargu ar sviesi į mane akmenį.

Aš pasikalbu tokiomis temomis su savo draugais. Ne visi supranta, ne visi pritaria. Bet juk svarbiausia, kad aš jaučiu, jog taip gyvenant man sekasi.

– Kodėl ėjote į politiką? Man regis, jūsų naujai atrasta gyvenimo filosofija su ja visai nedera.

– Ir man pačiai tokių klausimų kyla. Į kai kuriuos jau turiu atsakymus, į kai kuriuos – ne.

Į politiką aš nėjau – mane pakvietė. Visada buvau gėrio ieškotoja, ypač kai priklausiau verslininkų asociacijai. Prieš Seimo rinkimus daviau sutikimą Darbo partijos vadovybei, kad būčiau įrašyta į rinkimų sąrašą. Nesiveržiau, nedėjau pastangų, o buvau išrinkta.

Politikoje nuolat pinasi intrigos, verda kovos. Dvasingų žmonių mažai, o ir tuos pačius bendras fonas gali patraiškyti. Bet juk lengviausia pasitraukti ir dejuoti, užuot pačiam nors kruopelytę nuveikus. Turiu tikslų, kuriuos išsikėliau eidama į Seimą, ir bandau jų siekti. Atliekų tvarkymas ir daugiabučių namų problemos – tai dvi temos, kuriose noriu įvesti aiškumą.

– O kaip jūs atremiate kaltinimus asmeninių ir viešųjų interesų painiojimu?

– Vyro verslas – tai tarpinė kompanija, atliekanti techninį darbą, kurio nenori daryti kai kurios atliekų tvarkymo įmonės. Bendrovė „Ateities ekologija“ sutvarko ir išrašo tam tikrus dokumentus. Kad ir kokie įstatymai galiotų, techninis darbas bus reikalingas. Aš padėjau kurti tą įmonę, todėl daug ką šioje srityje išmanau.

– Kiek suprantu, jūs šeimoje esate varomoji jėga. Argi nenorėjote ramesnio gyvenimo ir malonesnio darbo?

– Tai dabar taip yra. Pradžioje auginau dukrą iki ketverių metų. Paskui mieste sutikau bendrakursį, pasakiau jam, kad norėčiau dirbti. Nuėjau į maisto produktų įmonės sandėlį dirbti apskaitininke. Vilkėjau šimtasiūle ir labai džiaugiausi, nes išmokau dirbti kompiuteriu, anglų kalbos. Paskui tapau administratore, vadybininke.

Dar daugiau žinių įgijau, išaugau marškinėlius ir išėjau į didelę kompaniją, kur dirbau vyriausiąja vadybininke. Vėliau gavau pasiūlymą iš kelių verslininkų įsitraukti į jų veiklą. Vyras davė pinigų, nusipirkau akcijų ir taip atsidūriau platesniuose vandenyse.

– Jūsų šeimoje buvo momentų, kai uždirbdavote daugiau nei vyras. Ar tai sudarydavo kuriam nors iš judviejų nepatogumų?

– Mano vyras į visuomenės nuomonę nekreipia dėmesio. Tačiau jaučiu, kad pokalbiai šia tema nėra jam patys mėgstamiausi. Kita vertus, mūsų šeimoje pagrindinio maitintojo vaidmuo yra pereinamasis. Vienu metu – vieno rankose, praėjus kiek laiko – kito.

Ar pati nejaučiu apmaudo? Aš dėkinga likimui, kad taip yra, kad nešu didžiąją dalį į šeimą, nes viduje protestuoju prieš moterų vaidmenį visuomenėje. Šiandieninis pasaulis – vis dar vyrų pasaulis, kuriame jie žaidžia savus – kartais gladiatoriams, kartais sąmokslininkams – tinkamus žaidimus. Moterys dažniau yra vykstančių procesų stebėtojos, turinčios prisitaikyti.

Moterys daug ką gali, tik suteikite joms sąlygas. Man jas suteikė geras vyras ir mama, kuri padėjo auginti dukrą.