„Man sekasi net tada, kai aš to nenoriu“

Kas yra koketavimas, flirtas – apskritai nežinau“, – taip stereotipus apie grožio karalaites jau pokalbio pradžioje ima laužyti kaunietė Greta Kazlaitė. 25 metų mergina šįmet pasipuošė konkurso „Mis laikinoji sostinė 2007“ nugalėtojos karūna.

Laikydama rankose kapučino kavos puodelį, Greta atrodo kiek sutrikusi.

„Truputį slegia tas padidėjęs dėmesys. Nesuprantu, kodėl mane piešia tokią „kietą“, neva pašėlusią ekstremalę. Parašiutizmas, nardymas, karatė, akrobatinis skraidymas... Taip, esu tai išbandžiusi, tačiau tai buvo tik akimirkos polėkis“, – prisipažįsta svajingo žvilgsnio šviesiaplaukė.

Ilgesnis pokalbis atskleidžia visiškai kitokią Gretą – tai mergina, tvirtai stovinti ant žemės, racionali, nesivadovaujanti emocijomis ir nekolekcionuojanti adrenalino pliūpsnių.

„Visada žinau, ko noriu gyvenime. Neretai kritiškai plaku aplinkinius, bet save – labiausiai. Iš savęs stengiuosi išspausti viską“, – prisipažino G.Kazlaitė.

Prieš keletą metų iš Kazlų Rūdos, kur gyveno su tėvais ir broliu, į Kauną studijuoti atvykusi Greta labai norėjo turėti savo kampą. Per vasaros atostogas išvyko padirbėti į Ameriką, o grįžusi nusipirko vieno kambario bendrabučio tipo butą. Kai baigusi studijas pradėjo dirbti Kauno savivaldybėje, paėmė iš banko paskolą 40-čiai metų ir nusipirko trijų kambarių butą.

– Jokio kraičio negavau, – šypteli gražuolė. – Tėvai man davė išsilavinimą, užaugino, išauklėjo. Argi to nepakanka? Svarbiausia, jog jie išmokė mane būti savarankišką. Nuolat sakydavo: kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.

– Ne, aš kraujo bijau! – nusijuokia Greta. – Iš tiesų visuomet svajojau apie profesiją, kur nereikėtų matematikos, nes šis dalykas man buvo kietas riešutėlis. Kai rinkausi, ką studijuoti, tariausi su tėvu. Mes su juo puikiai sutariame, mūsų požiūriai, interesai sutampa, abu esame tokie „dalyviai“... (Gretos tėvas ilgą laiką dirbo Kazlų Rūdos meru. – Red.)

– Nemanau, kad visą gyvenimą čia ir dirbsiu. Man daug kas patinka – žurnalistika, fotografavimas... Dabar stebiu situaciją. Juk mano karjera dar tik prasidėjo, – įvykių neskubina Greta.

– Amerikoje dirbau greito maisto restorane. Iš pradžių kasininke, vėliau teko sukiotis virtuvėje, dar vėliau „pakilau“ iki vadybininko asistentės. JAV ne tik užsidirbau truputį pinigų, bet ir pamačiau šalį. Mane labai trikdė amerikietiškas bendravimo stilius, erzino dirbtinės šypsenos, bet dabar manau, kad tai geriau nei amžinai kažkuo nepatenkinti, susiraukę, nelaimingi lietuviai. Aš ten irgi visą laiką šypsojausi. O Lietuvoje kažkaip keistai atrodau su ta savo šypsena.

– Tikrai ne. Esu lietuvaitė iki kaulų smegenų! Neilgas gyvenimas Amerikoje buvo tik mano savarankiškumo išbandymas. Ten būdama labai pasiilgau tėvų, draugų. Beje, ir lietuviukai vaikinai yra patys gražiausi ir geriausi! Gyvenimas dryžuotas kaip zebras

– Sekasi net tada, kai aš to nenoriu! Juk ir į šį konkursą ėjau šiaip sau, dėl azarto. Visiškai nenorėjau ir nesitikėjau laimėti. Ai, maniau, tai bus dar vienas mano nuotykis. Kita gal dėl pergalės būtų atidavusi viską, o man ji nukrito lyg iš dangaus.

– Užtat verkė mano mama! Ji pirma mane apkabino ir išbučiavo. Bet prieš tai labai priešinosi šiam mano žingsniui, nenorėjo, kad dalyvaučiau konkurse.

– Visuomet jį jaučiu, kad ir ką daryčiau! Šeima – mano saugus uostas. Jame gaunu svarbiausias gyvenimo pamokas. Viena jų – ką padarysi, pati už tai atsakysi.

– Sakau sau, jog gyvenimas – zebras. Balta, juoda, juoda, balta... Jeigu nepasisekė, vadinasi, pasitaikė juodas dryžis.

– Apkalbos, – atsidūsta mergina. – Ir su pavydu labai sunku susitaikyti. Nemoku į tai nusispjauti, nereaguoti. Tai – mano silpnoji vieta, – neslepia G.Kazlaitė.

Greta prisipažino, jog jos didžiausia aistra yra kelionės. Konkurse „Mis laikinoji sostinė 2007“ laimėtas prizas – kelionė į Ispaniją – merginą labai nudžiugino. Į kelionę ji planuoja vykti su mama.

Kai pasiteirauju apie svajones, Greta ilgai nemąsto: „Noriu nuvažiuoti į Afriką, į safarį. Noriu keliauti, keliauti, keliauti“.

– Svajoju apie labai gražią šeimą, – tyliu balsu sako Greta.

– Vyras, galbūt trys vaikai...

– Ne silpnesnis už mane, – akimirksniu atsako Greta. – Kai tokį sutiksiu, iš karto tempsiu prie altoriaus! Dabar tokio dar nėra.

– Manau, tai tiesa. Jeigu jūs pamatytumėte mano močiutę, tai suprastumėte. Jai 75-eri, bet jos veide beveik nėra raukšlių. Ji yra labai puiki moteris, spinduliuojanti gerumą ir optimizmą. Dėl to žmogus ir jaunas, ir gražus! Esu tokios nuomonės kaip ir mano mama: būk graži vidumi ir būsi visapusiškai graži.

– Šypsena ir nuoširdumas.

– Įdomi persona, nesuprantama pati sau...

– Nieko, kas būdinga Skorpionams, negaliu paneigti! Jeigu man kas nors įkąs, kirsiu atgal dvigubai!

– Draugus labai vertinu. Tie, kuriuos turiu, yra patikrinti visose situacijose, jais pasitikiu.

Greta prisipažino turinti dar vieną pomėgį, apie kurį retai kada pasakoja. Mergina kolekcionuoja mintis, posakius, aforizmus. Pradėjo užrašinėti 1995 metais, dabar turi prirašytas tris pilnas užrašų knygeles.

„Dažnai tas knygeles atsiverčiu, skaitinėju. Man tai padeda darbe arba tada, kai būna liūdna“, – sako G.Kazlaitė.

Greta atsiverčia vieną knygelę ir pacituoja keletą aforizmų.

„Jeigu jūsų niekas nemyli, būkite tikri – tai jūsų kaltė“. Arba: „Negailėk savęs, juokis“.

Štai tokios mintys sukasi šios gražuolės, laisvalaikiu skraidančios parašiutu, nardančios vandenyne, lankančios karatė treniruotes, galvoje.

„Širdyje nesu tokia ekstremalė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viduje esu kitokia. Bet neslėpsiu – mėgstu įvairius impulsus, pokyčius, įspūdžius“, – atvirauja ji.

G.Kazlaitė prisipažino nemėgstanti gyvenime chaoso. Tačiau chaosą gamtoje ji dievina. Ypač jai patinka laikas prieš audrą – šiek tiek bauginantis. „Tada viskas aptemsta, sukyla vėjas, ima siūbuoti medžių viršūnės... Sustingsti ir lauki – kažkas bus“, – sako mergina.

Greta susimąsto, mintimis nuklysta kažkur toli. Kažkodėl ji man atrodo panaši į tą besitelkiančią audrą...