„Pirmasis vaikas – tik mano vaikas“
„Visi mano karjeros pokyčiai susiję su vaikų gimimu“, – teigia ji.
Tad nusprendžiame pakalbėti apie tai, kas I.Grajauskienei kelia didžiausią džiaugsmą, – pusantrų metukų Barborą ir aštuonerių Dominyką.
„Pirmasis vaikas yra tik mano vaikas“, – šypteli ponia Inga. Ir paaiškina: ištekėjo būdama vos dvidešimt vienerių, po trejų metų išsiskyrė. Viena atvažiavo į Vilnių. Po metų susilaukė „netyčiuko“ sūnaus Dominyko.
„Susilaukti vaiko buvo sąmoningas sprendimas“, – pabrėžia ji.
– Tikriausiai prireikė labai daug ryžto apsispręsti auginti vaiką vienai...
– Kai nežinai, ką tai reiškia, nėra taip sunku priimti sprendimą. Bet aš niekada nesigailėjau, kad gimdžiau. Gyvenimas būtent sunkiomis akimirkomis, o ne tada, kai viskas einasi kaip iš pypkės, patikrina, ko esame verti. Dažnai pagalvoju, kad nebūčiau ten, kur esu dabar, jei nebūčiau susilaukusi vaiko.
Jaučiausi labai gerai, padėjo tėvai, draugai. Mamos klausdavau, kai ko nors nežinojau. Ji padėjo prižiūrėti Dominyką, kai kur nors tekdavo išvykti.
Dabar I.Grajauskienė ant rankų sūpuoja antrą mažylį. Pusantrų metų Barboros ji susilaukė su draugu, apie kurį kalba labai nenoriai.
„Mes kartu jau penkerius metus. Gyvename nesusituokę. Jis – valstybės tarnautojas, dirba vienoje iš ministerijų. Tačiau mūsų santykiai yra asmeniškas dalykas, todėl plačiau apie juos kalbėti nenorėčiau, – nukerta ponia Inga. Bet vis dėlto priduria: – Jis puikus abiejų vaikų tėvas“.
Vestuves pora jau planuoja, tačiau be konkrečios datos.
Abi atžalos – su kietu charakteriu
– Ar prieš miegą vaikams dainuojate lopšines, sekate pasakas?
– Dominykui sekdavau pasakas, tačiau dabar Barbora užmiega ant rankų, tad kol ją užmigdau, dažniausiai užmiega ir Dominykas. Jei ne, mes dar spėjame pasikalbėti.
– Kaip galėtumėte apibūdinti savo vaikų charakterius? Ar jie į jus panašūs?
– Jie abu, kaip sakoma, su charakteriu.
Dominykas – menininkas iš prigimties. Nuo dvejų metų labai įdomiai piešia. Labai jautrus, uždarokas, tačiau lengvai bendraujantis su žmonėmis, vaikai jį greitai priima į savo ratą. Dabar jis sako, kad bus animacinių filmų ir kompiuterinių žaidimų kūrėjas. Barbora labai savarankiška, siekianti tikslo mergaitė. Jei jau ką sugalvojo – būtinai pasieks. Pavyzdžiui, sumano kur nors užlipti. Lipa, griūva, verkia, bet vis tiek lipa. Dėl to jos judrumo vos spėjame paskui ją. Ji mėgsta vietas, kur daug žmonių, pavyzdžiui, prekybos centrus, oro uostus, restoranus. Tuomet jos akys žvilga, o ji pati lekia, visus kalbina. Savaime suprantama, aš su ja eiti apsipirkti negaliu, – šypsosi ponia Inga.
Po gimdymų – iššūkiai darbe
„Darbdaviai mano, kad moteris, turinti vaiką, yra bloga darbuotoja, nes ji negali viso savo dėmesio skirti tik darbui. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad tai priklauso nuo paties žmogaus.
Tokias moteris, kurios į darbą eina ne tam, kad prabėgtų dar viena darbo diena, motinystė mobilizuoja, įkvepia joms naujų idėjų. Kai žinai, kad esi atsakinga ne tik už save, bet ir už vaiką, labiau stengiesi. O kai žinai, kad tavo uždirbamų pinigų turi pakakti ne tik tau vienai, atsilaisvina kūrybinės galios“, – gana filosofiškai kalba ponia Inga.
Tačiau moteris netrukus šias mintis pagrindžia savo pačios pavyzdžiu.
Kauno technologijos universitete Inga studijavo verslo administravimą. Baigusi mokslus įsidarbino vienoje firmoje biuro administratore. Po darbo dar ieškodavo klientų, mat papildomai dirbo vienoje dulkių siurblius pardavinėjančioje kompanijoje. Šioje tiesioginiu pardavimu besiverčiančioje kompanijoje netrukus jai buvo pasiūlytas pardavimo vadybininkės darbas, tad, metusi administratorės darbą, ponia Inga pasinėrė į dulkių siurblių verslą.
„Man sekėsi. Pardaviau ne vieną ir ne du dulkių siurblius. Iš pradžių buvo labai sunku. Tačiau tai buvo labai gera patirtis, nes, manau, niekur kitur geriau neišmoksi tiesiogiai bendrauti su klientais negu tokiose kompanijose. Juk tau pačiam reikia susirasti pirkėją, įsiprašyti į svečius ir įtaigiai papasakoti apie prekę“, – prisimena I.Grajauskienė.
Bet, gimus Dominykui, moteris nusprendė mesti šį darbą ir ieškotis geresnio.
Daugiau svajoji – daugiau pasieki
„Viešbučių versle atsidūriau labai atsitiktinai. Radau skelbimą, jog viešbutis „Le Meridien Villon“ ieško pardavimo vadybininko. Kokia tai sritis ir ką reikės daryti, supratau tik po pirmo pokalbio su darbdaviu. Tačiau neišsigandau ir nusprendžiau pabandyti“, – prisimena ponia Inga.
Po trejų metų darbo šiame viešbutyje Inga gavo pasiūlymą dirbti kitame viešbutyje – „Holliday Inn“. Čia ji penkerius metus dirbo pardavimo direktore.
„Kai atėjau, viešbučio koncepcija buvo dar tik kuriama. Dabar viešbutis „Holiday Inn“ – gerai veikiantis organizmas. Bet atsirado rutina, o man reikia, kad darbas būtų šiek tiek per sunkus. Mėgstu iššūkius. Todėl kai gimus antram vaikeliui grįžau iš motinystės atostogų ir „Crowne Plaza Vilnius“ savininkai man pasiūlė generalinės direktorės pareigas, nedvejodama sutikau“, – pabrėždama dukros Barboros indėlį į karjerą pasakojo ponia Inga.
Po ilgos pauzės I.Grajauskienė priduria, kad labai svarbios jos gyvenime yra ir svajonės. „Kuo daugiau svajoji, tuo daugiau pasieki. O aš mėgstu svajoti“, – sako „Crowne Plaza Vilnius“ generalinė direktorė.
Ieško darbą mėgstančių žmonių
– Viešbutyje „Crowne Plaza Vilnius“ jūs atsisėdote į Kristinos Brazauskienės kėdę. Turbūt nelengva buvo, kai pavaldiniai lygindavo buvusią ir esamą direktores?
– Tai, kad ji buvo generalinė direktorė, ir tai, kad ji yra viešbučio akcininkė, tik įpareigojo dirbti geriau, sprendimus priimti labai atsakingai. Bet kuris vadovas savo kompanijoje yra tarsi po didinamuoju stiklu.
Vos atėjusi dirbti suformavau naują komandą pardavimo skyriuje. Personalas – mano atrama. Visi tokios klasės viešbučiai yra panašūs, todėl viešbučio sėkmė priklauso nuo komandos.
Aš ieškau žmonių, mėgstančių savo darbą. Kad ir kokį darbą žmogus dirbtų, jis turi stengtis taip, tarsi dirbtų sau. Aš pati taip galvoju.
Mano draugas kartais man priekaištauja, kad dėl visko, kas vyksta darbe, labai jaudinuosi, bet aš negaliu kitaip.
Taip pat labai svarbi darbuotojo asmenybė. Žmogus turi turėti kūrybinės energijos. Akys turi degti. Jis turi būti ambicingas, pozityviai mąstantis. O viešbutyje dirbantis žmogus dar turi suvokti, kas yra svetingumas.
Mūsų viešbutyje veikia svečių anketavimo programa. Galiu pasigirti: nuo tada, kai pradėjau dirbti, svečių atsiliepimai labai pagerėjo ir tikiuosi, kad dar gerės. Juokauju, kad darbuotojai pradėjo labiau stengtis atsiradus naujai vadovei.
Šeima – tai gyvenimo pilnatvė
– Užsiminėte, kad vaikų gimimas, ypač Dominyko, privertė susimąstyti apie tai, kad uždirbamų pinigų turi pakakti ne tik jums, bet ir vaikui. Ar buvo toks metas, kai tų pinigų nepakakdavo?
– Ne, tačiau mes, tėvai, turime būti atsakingi už tai, kokią gyvenimo kokybę galime duoti savo vaikams. Aš džiaugiuosi, kad galiu duoti savo vaikams tai, ką įsivaizdavau privalanti duoti. Norėjau, kad jie būtų ne tik pavalgę, aprengti, bet ir turėtų galimybę lavėti. Norėjau juos leisti į tokius darželius bei mokyklas, kurios, mano manymu, yra tinkamiausios. Norėjau skatinti jų pomėgius įvairiuose būreliuose. O visam tam reikia pinigų.
– Ką tokiai darboholikei kaip jūs reiškia žodis „šeima“?
– Tai – gyvenimo pilnatvė.
– Dažna išsiskyrusi moteris nebetiki meile. Jūs ja tikite?
– Meile nesu nusivylusi. Ja tikėjau ir tikėsiu. Tik, manau, dabar mano meilės suvokimas yra daug brandesnis.