„Flirtas tinka tik saldžioms moterims. Aš tokia nesu“

Tačiau labiausiai nustebina prisipažinimas: „Kai man sako, jog esu graži, iš karto suklūstu. Net nepriimu to kaip komplimento. Juk grožis – toks subjektyvus dalykas. Jei kiekviena moteris pasistengtų dėl savęs, galėtų būti graži“, – įsitikinusi 31 metų Vilniaus salono „Via Fashion“ direktorė Gytė Bėkštienė.

Didžiausias deficitas dabar moters gyvenime – laikas. Gytė prisipažįsta, jog diena jai tapo per trumpa. Todėl pokalbio susitinkame ketvirtis po aštuntos... ryto!

Gytė pakviečia mane į savo namus – jai taip patogiau ir jaukiau. Laiko turime kelias valandas. Kitą dieną moteris važiuos į Rygą, ieškos patalpų savo salonui „Via Fashion“.

Pradžia padaryta – vienas toks jau atidarytas Pilies gatvėje, tad nenustebkite pamatę ten Gytę. Verslas tik įsisuka, todėl direktorė atlieka net juodžiausius darbus. Aną dieną ji pati valė langus ir traukė praeivių žvilgsnius dailia figūra.

„Neslėpsiu, buvo taip. Užsieniečiai net fotografavo prišokę. Grįžę, sakė, papasakos, kokios Lietuvoje gražios langų valytojos baltais marškinėliais“, – juokiasi iš tokių kuriozų moteris.

Duodu nukirsti mažąjį rankos pirštelį, kad jeigu Gytė gatvėje išgirstų „laba diena, tamsta mokytoja“, iškart atsisuktų. Mat ji net vienuolika metų dirbo anglų kalbos mokytoja. Ne Vilniuje – Šiauliuose.

– Vilniuje esate dveji metai, gyvenate pačiame centre, Odminių gatvėje. Kaip sugalvojote sprukti iš Šiaulių?

– Nors gyvenome Šiauliuose, beveik visus savaitgalius leisdavome čia, Vilniuje, kur nuomojomės butą. Baldus gaminanti vyro bendrovė „Ergolain grupė“ įsikūrusi Šiauliuose, tačiau jos padalinių yra Vilniuje, Klaipėdoje, Rygoje.

Tas mūsų butas su terasa man – tikras netikėtumas.

Tądien gyniau savo verslo vadybos magistro darbą. Buvau pavargusi, išsekusi, prieš akis – savaitgalis. Vyras paskambino ir sako: „Važiuojam į Vilnių“. Dar spyriojausi, bet vis dėlto paklausiau.

Vilniuje užvažiuojame pas vyro brolį, šis man užriša ant akių skarą, vėl sėdame visi į automobilį. Vyras užveda mane laiptais aukštyn ir atriša skarą. Stoviu terasoje, o aplinkui matyti puiki Vilniaus panorama. Tada Romas pasakė: „Nuo šiol gali čia gyventi“.

Tuo metu staigmenos net nesugebėjau tinkamai įvertinti. Juk visus 28 metus išgyvenau Šiauliuose, apie Vilnių tik pasvajodavau ir juokais paerzindavau vyrą: „Va, kai būsi senas, nebepaeisi, tai ir atvažiuosim gyventi į Vilnių“. O čia – išsvajotasis Vilnius tau po kojomis. Tik vėliau apėmė tikrasis džiaugsmas.

Nors ir labai norėjo į Vilnių, persikrausčius Gytei vis dėlto teko pratintis prie sostinės gyvenimo ritmo. „Aklimatizacija“ truko du mėnesius. Per tą laiką Gytė susirado darbą – neįsivaizdavo savęs vien namuose sėdinčios ir valgį gaminančios.

Moteris darbo ieškojo pagal skelbimus laikraštyje ir internete. Akis užkliuvo už kailių salono „Nijolė“ skelbimo – tada jiems buvo reikalingas pardavimo vadovas. Dalyvavusi gal šešiuose pokalbiuose su pačia kailių magnate Nijole Veličkiene, pagaliau buvo priimta į darbą.

Gytei tai buvo visiškai nauja sritis – juk iki tol ji dirbo tik mokytoja. Susipažinti su verslu iš vidaus moterį vedė smalsumas ir noras išmėginti save. Juk, be anglų filologijos, Gytė turėjo ir verslo vadybos magistro diplomą.

„Sužinoję, kad dirbu tokioje bendrovėje, draugai net nepatikėdavo, jog įsidarbinau ne pagal pažintis. Man viskas klostėsi gana neblogai, kol atėjo vasara. Klientų sumažėjo, todėl aš, taip mėgstanti bendrauti, nebemačiau ten savo misijos. Taigi po pusmečio „Nijolę“ palikau“, – prisipažino G.Bėkštienė.

Moteris jau ir anksčiau pagalvodavo apie nuosavą verslą, susijusį su drabužiais, mada, o išėjus iš „Nijolės“ tos mintys dar aiškiau išsikristalizavo.

„Jau turėjau prekybos patirties, žinių, nebuvau vien tik verslo teoriją išmananti moteris. Todėl priimti sprendimą įkurti saloną „Via Fashion“ nebebuvo taip sunku. Žinojau, kad nustebinti galiu tik tuo, ko Lietuvoje nėra. Tad ėmiau mąstyti apie itališkus prekės ženklus „Pollini“, „Koquette“, „Antonio D’Errico“, – verslo idėją atskleidė G.Bėkštienė.

– Gyte, ar vyras investavo į jūsų saloną?

– Daug kas gali pamanyti, jog vyras padėjo sukurti man verslą, nes aš neturiu ką veikti. Visiškai ne! Aš esu „Via Fashion“ salono savininkė ir direktorė, o iš vyro bendrovės verslui sukurti ėmiau paskolą. Taip paprasčiau – išvengiau vaikščiojimo po bankus ir visokių popierių tvarkymo. Tai buvo bendras mūsų šeimos sprendimas. Pasirašėme sutartį su visais paskolos grąžinimo terminais. Noriu būti nepriklausoma.

– Neseniai atidarėte saloną Vilniuje, o jau ieškote patalpų Rygoje. Nenorite atsikvėpti?

– Kai turi savo verslą, reikia jį ir prižiūrėti. Tik savo kailiu patyrusi, ką reiškia dirbti sau, imu ir vyrą geriau suprasti. Pati dabar savo salone ir savaitgalius leidžiu, – anksčiau to net neįsivaizduodavau. Vis kartodavau Romui, jog savaitgaliai – šventas laikas šeimai. Bet yra taip, kaip yra. Kol viskas įsisuks, teks ir šventadienius paaukoti, – susitaiko su ta mintimi Gytė.

Salone ji – ne rūsti direktorė: reikalui esant, pati ir klientus aptarnauja, ir su šluota perbėga, ir gėlių interjerui parenka. Moteris sukiojasi ne tik salone. Išbėga ir į Pilies gatvę. Dažniausiai tam, kad vairuotojus nuvaikytų. Mat šie stato automobilius tiesiai prie jos salono, nors ir stovi ženklas, draudžiantis tai daryti.

„Pastatas, kuriame atidariau parduotuvę, yra XVI amžiaus architektūros paminklas, todėl reklamos kabinti negalima. Ant sienos pritvirtinome subtilią lentelę su salono pavadinimu, ir viskas. O čia dar tie automobiliai parduotuvės fasadą užstoja. Todėl ir tenka vairuotojų prašyti nestatyti čia automobilių. Manau, kad jau spėjau jiems tapti Pilies g. 12 baubu“, – šypteli verslininkė.

Kažin ar baubas, jeigu vienas į saloną atėjęs vyras pakvietė Gytę kavos puodelio ir dar siūlė sumokėti (!) už tai, kad su juo eitų, vadinasi...

„Nėjau. Tada labai supyko ir pirštu pagrūmojo. O paskui turbūt, kad turėčiau dėl ko nagus graužtis, pravažiavo pro saloną savo juodu „Mercedes“ mestelėdamas: „Matai, ką tu praradai!“ Buvo labai juokinga. Tokio vyro elgesio nesuprantu. Gal per daug filmų esu prisižiūrėjusi, bet jei vyras nori moteriai parodyti dėmesį, gali daryti subtiliai, elegantiškai“, – mano Gytė.

– O kaip vyras Romas patraukė jūsų dėmesį? Ar buvo galantiškas?

– Taip. Romas mane užkalbino garsiajame Šiaulių pėsčiųjų take, vadinamajame bulvare, prie „Valerijono“ vaistinės. Tada kaip tik ėjau į paskaitas. Iškart pamaniau, jog koks nors prekybos agentas, ir žvilgtelėjau į nublizgintus batus.

– Vertinate vyrus pagal batus?

– Taip, visada. O antras dalykas – kvapas. Gali būti gražuolis, net pats Alaino Delono atvaizdėlis, tačiau jeigu vyras nenusiprausęs, smirdi, kvepalų užsipylęs, kad tik tą kvapą numuštų, man yra peilis.

– Sugrįžkime prie „Valerijono“ vaistinės. Taigi būsimasis vyras jus užkalbino...

– Pasakė, kad mane stebi jau dvejus metus pro savo biuro langus, paprašė telefono numerio. Šiaip niekam jo nedalindavau, bet Romui kažkodėl pasakiau. Jis man skambino kasdien dvi savaites, vis kviesdamas susitikti.

Kadangi man buvo sesija, į pirmąjį pasimatymą nuėjau tik po dviejų savaičių. Pasėdėjom, pakalbėjom, tačiau pasakyti, jog iš karto susižavėjau, negalėčiau. Pabendravome dar savaitę, jis pakvietė kartu vykti į kalnus, bet atsisakiau. Štai tada ir pajutau, kaip man trūksta jo skambučių...

Kitais metais jau buvome susituokę ir abu grožėjomės kalnais.

Žinote, ką sakydavo močiutė apie mane? Kad esu tokia užsispyrusi, jog gyvenime niekada nerasiu vyro. Radau. Ji mokė mane moteriško lankstumo abėcėlės, deramo elgesio. Nuo penkerių metų sodindavo mane prie stalo, pastatydavo priešais veidrodį ir liepdavo valgyti. Turėjau stebėti, kaip sėdžiu, kaip kramtau, ryju, kur laikau rankas... Močiutė mėgdavo pabrėžti: „Tai tau, vaikeli, ateityje pravers“.

– Susituokę esate dešimt metų, kartu auginate penktoką sūnų Arną. Tai – nemenkas stažas, kai jau gali pasakyti, kas šeimoje svarbiausia.

– Manau, meilė ir sutarimas. Dar nereikia pamiršti pokalbių. Psichologai teisūs sakydami, jog kiekvieną santuoką ištinka krizės. Mūsiškė – ne išimtis.

Po penkerių, septynerių vedybinių metų buvo kažkokia juoda katė perbėgusi mūsų santykius. Gal rimta krize to nepavadinčiau, tik kažkokia duobe vedybinio gyvenimo kely. Mes nesipykome, nemanėme skirtis ir visada gyvenome kartu, tačiau jaučiausi ne itin gerai.

– Ar kalbėjotės apie tai su Romu?

– Mes visada kalbamės. Bet tai nėra įtraukta į dienotvarkę. Tarkim, kad šeštą valandą vakaro susėsime ir kalbėsimės, kur, dėl ko ir su kuo mes esame. Tie pokalbiai išplaukia natūraliai – vedžiojant šunį, žaidžiant golfą ar valgant vakarienę. Man gera būti su juo. Net jei skrendu į Italiją atsirinkti drabužių salonui, o jis lieka viešbučio kambaryje, man vis tiek drąsiau, saugiau ir ramiau žinant, kad jis kažkur šalia.

Kai susipažinome, Romas man išvardijo savo 10 gyvenimo taisyklių, kurios turėtų būti skirtos jo būsimai žmonai: į klubus po devintos valandos vakaro vienai nevaikščioti, nerūkyti, nesegėti trumpų sijonų, nesiverti į bambą auskaro, nesidaryti tatuiruotės...

Kai perkračiau išgirstą informaciją, nieko labai keisto nebuvo, viskas man tiko. Tik gyvenant kai kurias taisykles moteriškai pakoregavau. Ir trumpus sijonus segiu, ir rūkau. O kai auskarą į bambą įsivėriau, vyras su manimi nesikalbėjo tris dienas. Tačiau vieną punktą tikrai vykdau – viena klube nesu buvusi.

– Neužsukate ten net pašokti ar su draugėmis kokteilio išgerti?

– Ne. Draugės nesupranta, kodėl negaliu su jomis eiti, bet jau susitaikė su tuo. Nesu lapė, nesistengiu visiems įtikti. Jei myli savo vyrą, kodėl turi daryti tai, kas būtų jam nemalonu? Be to, aš visai nenoriu lakstyti po klubus. Jeigu norėčiau, naudočiausi proga, kai vyras išvykęs – nebūna namuose dvi tris dienas, – juk nieko nesužinotų. Man daug smagiau, kai draugės ateina pas mane. Aš joms ką nors pagaminu, išgeriame vyno, pasikalbame. Man patinka, kai namai gyvi, o ne mirę.

– Dažnai jus matau seginčią trumpus sijonus. Ar vyras dėl jų nebepyksta?

– Romas yra iš tų vyrų, kuriems patiktų, jei vaikščiočiau su kelnėmis ir golfu. Nors, beje, kai susipažinome, segėjau trumpą sijoną, – nusišypso Gytė. – Taip, mano vyras yra pavydus ir to neslepia. Visiems girdint gali pasakyti, jog jam nepatinka, kai kiti vyrai ryja jo moterį akimis nuo galvos iki kojų.

Štai vieną savaitgalį užsuko jis pas mane į saloną ir, aišku, turėjau išklausyti pastabų dėl aprangos. Kai paklausiau, argi nepadoriai atrodau, atsakė: „Padoriai, bet kojų per daug matyti“. Tačiau moters seksualumas priklauso ne nuo rūbų atvirumo, o nuo jos kalbos, laikysenos, elgesio. Galima paprastus marškinėlius ir džinsus dėvėti ir vis tiek sulaukti dėmesio.

– Esate graži moteris. Gal bandėte laimę ir grožio konkursuose?

– Aš visada suklūstu, net imu kompleksuoti, kai išgirstu, jog esu graži. Dėl grožio konkurso – taip, yra toks faktas mano biografijoje, tačiau jo nesureikšminu. Buvau gal aštuoniolikos metų, kai nuėjau į grožio konkursą Šiauliuose. Tačiau po kelių repeticijų suvokiau, kad man tai neįdomu. Pajutau, kad visokie vaikščiojimai, maivymasis – tik bergždžias laiko leidimas. Sprukau net nesulaukusi konkurso.

Tačiau ji ir be konkursų paįvairina savo gyvenimą. Štai jau aštuntus metus Gytė nešioja rudus kontaktinius lęšius. Nauji pažįstami net neįtaria, kad moters akys iš tiesų yra žalios. O kai nori dar įspūdingiau pasikeisti, akis „nudažo“ žydrais lęšiais.

Savo išvaizdai G.Bėkštienė skiria nemažai dėmesio.

Kai gyveno Šiauliuose, moteriai viską siuvo dizainerė Dalia Lamauskienė. Paltai, kostiumėliai, palaidinės, marškiniai, šortukai, rankinės – viskas buvo jos kurta. O jeigu ką nusipirkdavo, irgi nešdavo dizainerei pataisyti, papuošti. Todėl ne kartą vietos laikraščiai rašė apie Gytę Bėkštienę kaip stilingiausią Šiaulių mokytoją.

O kaipgi kitaip – Gytės aplinkoje viskas turi derėti.

„Kai Romas 30-ojo gimtadienio proga man padovanojo sportinį „Mazda“ automobilį, iškart sumąsčiau, kaip turiu atrodyti – juk nelipsiu į raudoną automobilį su rožiniu paltuku. Susimodeliavau raudoną odinį kostiumą, kurį pasiuvo „Yzzy“, iš proto krausčiausi dėl visokių puošmenų... Kažin ar dabar taip elgčiausi“, – šypteli verslininkė.

Azartiška Gytė ne tik prie automobilio vairo, bet ir golfo aikštyne bei kazino.

„Kazino – mano aistra. Vyras net juokauja, kad jei taip ir toliau neblės tas mano potraukis lošti, reikės pirkti kazino. Mėgstu „Black Jack“, ruletę. Savo azartą stengiuosi įsprausti į rėmus – išleisti tik tiek pinigų, kiek numačiau.

– Bet azartas kaip upės potvynis – sunku sustabdyti...

– O, taip, pastebėjau. Anksčiau, kad nekiltų pagunda, kredito kortele iš sąskaitos pasiimdavau reikiamą pinigų sumą, ir viskas. O dabar, žiūriu, jau ir kortelę nešuosi. Negerai. Reikės aprimti.

– Kiek jums pavyko daugiausia išlošti?

– Už tokią sumą mano salone „Via Fashion“ nupirktum vieną „Pollini“ batelį iš pitonų odos.

– Ar vyrai jus užkalbina kazino?

– Visko pasitaiko, kaip ir bet kuriai kitai moteriai. Jei kas ir užkalbina, stengiuosi labai subtiliai parodyti, jog man tas dėmesys nepageidautinas. Kartais net draugės pasmalsauja: „Gyte, negi tau neįdomu bent paflirtuoti?“ Tikrai ne! Flirtas tinka tik saldžioms moterims. Aš tokia nesu. Negaliu pakęsti moterų, kurios puola vos ne kiekvienam vyrui sakyti: „Kokie tavo marškiniai! Kaip stilingai nusikirpai!“

– O dabar apverskime plokštelę. Ar matėte, kad merginos jūsų vyrą „kabintų“?

– O, Dieve, labai dažnai! Tačiau nesuprantu tų, kurios eina į kazino „kabinti“ vyrų. Man atrodo labai žema stovėti prie žaidimų stalo, mėtyti kokias nors frazes, prašyti nupirkti kokteilio. Gal atrodo, kad aš taip kalbu iš pavydo, jog nesu tokia apsukri jauniklė, tačiau tikrai taip nėra. Kur meilė? Kur merginimo etapas? Moterys pačios kaltos tikėdamosi prisivilioti meilę tokiu vulgariu ir buku elgesiu.

– Meilė... O jeigu jūsų vyras įsimylės?

– Meilė – kaip žaibas, nuo jos niekas nėra apsaugotas. Aš – taip pat. Apgaudinėčiau save ir kitus, jei sakyčiau, kad to man tikrai niekada neatsitiks. Aš labai nuoširdžiai noriu su šiuo žmogumi gyventi iki pat savo dienų galo, tačiau reikia paisyti ir realybės. Niekas negali garantuoti, kad mes kartu sulauksime senatvės.

– Suskaičiavau: jeigu 11 metų dirbote mokytoja, turėjote jauna pradėti dirbti.

– Devyniolikos. Buvau pabaigusi Didždvario gimnaziją, kurioje sustiprintas anglų kalbos mokymas. Tačiau kai neįstojau į anglų filologiją Vilniaus universitete, grįžau į Šiaulius. Kad metai nenueitų šuniui ant uodegos, nusprendžiau studijuoti verslo vadybą. Pasirinkau vakarinį skyrių, nes norėjau dirbti – būti nepriklausoma nuo tėvų.

O darbas atėjo pats – man tiesiog paskambino iš Jovaro mokyklos, pasakė, kad trūksta anglistų, ir paprašė padirbėti. Trumpam, kol susiras specialistų. Sutikau. O tas „trumpam“ virto beveik trečdaliu nugyvento mano gyvenimo – mokykloje praleidau 11 metų, – nusišypso G.Bėkštienė.

Jaunutei mokytojai iš karto teko visos vyresnės klasės. Ir, aišku, dar auklėjamąją klasę pridėjo.

Reikia pažinti Šiaulių vaikinus, kad galėtum įsivaizduoti, kaip sekėsi „-niolikmetei“ mokytojai tramdyti klasę... Bet Gytė susitvarkė. Ir net pelnė pagarbą. Jei pagaudavo nusirašinėtoją, rašydavo iš karto tris vienetus. Per visą „tamstos mokytojos“ laikotarpį pričiupo tris tokius gudruolius.

– O pati, kai mokėtės, to nedarėte?

– Žinoma, kad dariau! Ir net universitete. Savo mokiniams kartodavau: geriau gaukite vieną blogą pažymį negu nusirašinėkite. Iš nusirašinėjimo yra tik viena nauda – vis tiek kas nors lieka galvoje. Deja, tik trumpam.

Būti griežtai vertė savigarba. Maniau, bus gėda, kai koks vaikas iš mano klasės nueis į mano buvusią mokyklą ir apsijuoks su savo anglų kalbos žiniomis. Nenorėjau degti iš gėdos prieš savo buvusius mokytojus, kad Bėkštienė nesugeba išmokyti anglų kalbos.

– Nors kalbamės ankstų rytą, jūs jau susitvarkiusi, pasidažiusi. Ar tai jau tapo dienos pradžios ritualu?

– Taip. Atsikėlusi pirmiausia paruošiu šeimai pusryčius, paskui pasidažau, jei lieka laiko – kambarius sutvarkau ir išeinu į darbą. Bet, pradėjusi savo verslą, pastebėjau, kad nebesuspėju. Kartais vyrui tenka pačiam marškinius išsilyginti, nebeužeinu taip dažnai kaip norėčiau į grožio saloną manikiūro ar pedikiūro pasidaryti. Bet iš to tragedijos tikrai nedarau – juk tai tokios buitiškos smulkmenos...

Vyras pataria pasisamdyti namų tvarkytoją. Bet aš esu iš tų moterų, kurios pačios viską daro. Jei įsileisčiau kitą žmogų, tai ne tik į namus, bet ir į savo gyvenimą. Juk namai – ne tik daiktai, bet ir tradicijos, ritualai, šeimininkų įpročiai. Tai labai intymu. Bet gal kada ir subręsiu pasisamdyti pagalbininkę“, – pasakoja moteris.

Gytės tiesa – ji puikiai išsiverčia ir viena. Sutvarko namus, palepina šeimyną valgiais, kurių prigalvoja, kiek leidžia fantazija. Tačiau jos mylimas vyras bei sūnus ypač dievina moters gaminamą daržovių troškinį su mėsa.

„Studijų laikais dar ir megzdavau, bet dabar laiko nebeužtenka. Pasižiūriu į savo išsiuvinėtus megztinius ir nesuvokiu, iš kur turėjau tiek kantrybės: gėlytės, paukšteliai, karoliukai... Neįtikėtina“, – pasakoja moteris.

Verslininkė nesibaimina ir išpuoselėtų nagų į žemę sukišti. Štai vieną dieną su sūnumi į lovelius susodino pelargonijas, kuriomis papuošė terasą.

Toje terasoje mes ir kalbamės. Kepina saulė, tirpsta šokoladiniai saldainiai, bet kava ir ką tik spaustos apelsinų sultys maloniai gaivina.

– Rytą pradedate kava?

– Žinoma. Išgeriu jos daug – per dieną gal 10–12 puodelių. Greičiausiai tai įprotis iš mokyklos laikų, kai su mokytojais gurkšnodavome kavutę. Ir saldumynus mėgstu, bet turiu prisilaikyti – negaliu sau leisti sustorėti. Aš esu iš tų moterų, kurios turi žiūrėti, ką valgo.

– Ar buvote kada nors stora?

– Mokykloje svėriau 10 kilogramų daugiau nei dabar. Mano svoris – 56 kilogramai.

– Bet svoris vis tiek kada nors ims augti.

– Žinau. Vyrui sakau: „Kai man bus 50 metų, aš vis tiek gerai atrodysiu, kaip kokia italė“. Romas visada atsako: „Žinau“.

– O kodėl italė?

– Gal taip sakau, nes šioje šalyje esu buvusi daugiausia kartų. Dievinu Italiją. Gyvendama Šiauliuose svaigau nuo Vilniaus, o dabar, gyvendama Vilniuje, svaigstu nuo Italijos...

Man ji – svajonių kraštas. Patinka viskas: oras, žmonės, kalba, siesta, maistas...

– Bet turiu pasakyti – nuo makaronų taip gerai auga svoris...

– O kas sakė, kad juos būtina valgyti kiekvieną dieną? Galima valgyti įvairiausias salotas, – nusišypso Gytė.