Moteris prisipažįsta, kad būti politiko žmona nėra lengva – vieniši vakarai, reti pasimatymai su vyru, nestabilumo jausmas...
„Tačiau būti su juo yra mano pačios pasirinkimas“, – nukerta ji.
Sentimentams nelieka laiko
Rugpjūčio pabaigoje sukako trylika metų, kai jiedu susipažino.
Ponia Olga parodo nuotrauką, darytą pačioje jų draugystės pradžioje. Pro metalines Eiffelio bokšto konstrukcijas šiek tiek matyti meilės miestas Paryžius, kuriame ir gimė Olgos ir Algirdo širdžių draugystė. Kaip romantiška...
Tačiau Olga atsidūsta – sentimentams jų šeimoje nėra laiko: „Algirdas visiškai pasinėręs į politiką, tad pastaruoju metu mes labai mažai laiko praleidžiame kartu“, – atvirai kalba O.Paleckienė.
– Ar jūsų gyvenimas pasikeitė, kai vyras tapo politiku?
– Be abejo. Politikas negali tuo pačiu metu gerai atlikti savo darbo ir būti atsidavęs šeimai. Politika – darbas ir savaitgaliais, begalė skambučių, susitikimų. Visai kas kita buvo, kai Algirdas dirbo diplomatinį darbą – po nustatytų darbo valandų būdavo su šeima.
Ir pats Algirdas labai pasikeitė. Į gerąją pusę. Politikus slegia didelė atsakomybė, jiems visą laiką reikia priimti iššūkius, generuoti idėjas. Visa tai taurina žmogų. Dabar Algirdo akyse dega ugnelės, ir man tai patinka.
– Kaip jautėtės, kai Algirdas nusprendė pasukti į politiką?
– Kiekvienai moteriai reikia stabilumo jausmo. O politikoje viskas nestabilu – neaišku, kaip kas susiklostys, išrinks tave ar ne, o jei išrinks – tai kur. Be to, politiko gyvenime viskas labai greitai keičiasi. Tad natūralu, kad man buvo neramu.
Tačiau nebandžiau jo atkalbėti. Tiesiog norėjau padėti jam suprasti, kad jis yra labai geras diplomatas ir kad pasiekti to, ką pasiekė būdamas diplomatu, galbūt politikoje nepavyks. Bet šito patarimo jis neklausė. Toks jis jau yra – visada žino, ko nori ir kokios yra išeitys iš konkrečios situacijos. Tad patarimus išklauso, tačiau ne visada juos vykdo.
Būna labai nelengvų dienų. Bet tai reikia išgyventi. Juk mano pasirinkimas yra būti su juo. Esu labai atvira. Jeigu man ko nors reikia – pasakau. Kartais tenka paprašyti: „Algi, ar gali bent minutėlę negalvoti apie politiką?“
Lemtinga stažuotė Prancūzijoje
Kai Olga susipažino su Algirdu, ji net nenutuokė, kad jis – iš garsios šeimos, juo labiau neįsivaizdavo, jog gyvenimas pasisuks tokia kryptimi.
Maskvietė būsimąjį vyrą sutiko Prancūzijos Viši mieste. Čia ji, kaip ir Algirdas, dalyvavo valstybinių institucijų specialistų stažuotėje. Tiesa, Olgos specialybė su tuo visiškai nesusijusi.
Maskvoje ji baigė medicinos inžinerijos studijas, tačiau po poros metų darbo suprato, kad tai jai svetima. Tad įsidarbino Maskvos savivaldybės administracijoje, vėliau – valstybinėje įstaigoje ir pradėjo administratorės karjerą. Netrukus jauna specialistė buvo išsiųsta į tarptautinę stažuotę Prancūzijoje, kurioje buvo mokoma diplomatijos. Mėnesį jaunieji specialistai praleido Viši mieste, o vėliau devynis mėnesius – Paryžiuje.
– Kuo jus patraukė Algirdas?
– Jis buvo labai simpatiškas, turintis šarmo ir labai subtilų humoro jausmą. Stebėjau, kaip laisvai jis bendrauja su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir su visais randa bendrą kalbą.
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Gal ne iš pirmo, bet labai greitai pajutome simpatiją vienas kitam. Jau pirmą dieną pastebėjau, kad jis man rodo daugiau dėmesio nei kitoms merginoms. Tad labai greitai užsimezgė šilti santykiai. O po mėnesio, kai stažuotė persikėlė į Paryžių, mes žinojome, kad esame labai reikalingi vienas kitam.
– Koks Algirdas buvo kavalierius?
– Serenadas man ir dabar dainuoja, – nusišypso ponia Olga. – Paryžiuje pasimatymai visai kitokie – tiesiog vaikštai gatvėmis, ir nieko daugiau nereikia. Visa ta prancūziška atmosfera, netgi kvapai iš kavinių sudaro ypatingą aurą. Tai buvo bene romantiškiausias laikotarpis iš viso mūsų bendro gyvenimo.
Karjerą iškeitė į šeimą
Po devynių romantikos kupinų mėnesių Algirdas išvažiavo į kitą stažuotę Meksikoje, o Olga – į Strasbūrą.
„Pajutau tokią tuštumą, kokios neįmanoma užpildyti. Kiekvieną dieną vienas kitam rašydavome laiškus. Gavusi laišką verkdavau – taip man Algio trūko. Be to, Meksika nėra labai saugi šalis. Ten jis daug keliavo, o aš dėl jo labai jaudindavausi“, – prisimena Olga.
Po dviejų ilgesio mėnesių pora nusprendė, kad negali vienas be kito gyventi. „Nebuvo jokio pasipiršimo. Tiesiog nusprendėme, kad turime būti kartu. Tad baigusi mokslus atvažiavau pas jį į Lietuvą“, – sako O.Paleckienė.
– Kodėl jūs važiavote į Lietuvą, o ne jis pas jus į Rusiją?
– Mes net nesvarstėme galimybės jam persikelti į Maskvą. Turbūt jutau, kad Algiui labai svarbu būti Lietuvoje. Man net nekilo minties vyrą atsivežti į Maskvą.
– O iki tol buvote buvusi Lietuvoje?
– Tik kartą. Mokyklos laikais su klase važiavome į ekskursiją ir aplankėme visas Baltijos šalis. Lietuva man buvo visiškai svetima, tačiau persikelti čia nebijojau. Pasitikėjau Algiu ir jaučiausi visiškai rami.
Rusijoje buvau pradėjusi sparčiai kilti karjeros laiptais, tačiau atvykusi čia supratau, kad nieko bendra su tuo nebeturėsiu. Kita vertus, norėjau sukurti visavertę šeimą, susilaukti vaikų, tad karjerą teko atidėti.
– Tad dėl vyro atsisakėte karjeros?
– Taip savaime išėjo. Be to, sritis, kurioje dirbau, man nebuvo labai miela. Labai mėgstu bendrauti, man patinka užsienio kalbos, tad, pradėjusi dėstyti prancūzų kalbą, pajutau tikrą malonumą.
Uošviai marčią priėmė šiltai
Susipažinusi su Algirdu Olga net nenutuokė, kad jos būsimojo vyro senelis Justas Paleckis – Lietuvos SSR Aukščiausiosios Taybos pirmininkas, o tėvas Justas Vincas Paleckis – garsus diplomatas ir politikas. Tai ji sužinojo visiškai atsitiktinai stažuotės Paryžiuje pabaigoje, kai jos mama atvyko susipažinti su Olgos draugu ir dukrai papasakojo lėktuve sutikusi moterį, kuri gerai pažinojo Paleckių šeimą.
„Pats Algis man nieko nepasakojo, – prisimena Olga. – Bet mamą tas pokalbis lėktuve labai gerai nuteikė, o kai pamatė Algį, geras įspūdis tik dar labiau sustiprėjo“.
– O koks buvo jūsų pirmas įspūdis pamačius vyro šeimą?
– Su Algio tėvu susipažinau Paryžiuje, o su visa šeima – kai persikėliau į Lietuvą. Pamenu, buvo rugpjūčio mėnuo ir Algio šeima tuo metu atostogavo Nidoje. Nuvažiavome pas juos. Jie – labai šilti žmonės, tad greitai radome bendrą kalbą.
Iš manęs jie daug nereikalavo. Nesitikėjo, kad iš karto pradėsiu kalbėti lietuviškai, ir priėmė tokią, kokia esu. Iki tol, kol nusipirkome butą, mes su Algirdu ir jo tėvais netgi gyvenome kartu.
– Sako, jeigu nori konfliktų šeimoje, apsigyvenk su uošviais. Jums nekilo problemų gyvenant su vyro tėvais?
– Man buvo gera tuose namuose gyventi. Nė karto nepajutau jokio nepatogumo, nebuvo jokių nesusipratimų.
“Jausmai tik sutvirtėjo”
Vis dėlto atvažiavusi į Lietuvą ponia Olga namų šeimininke nebuvo. Klausydamasi radijo ir žiūrėdama televiziją išmoko lietuvių kalbą, vėliau baigė prancūzų kalbos kursus, todėl kai A.Paleckis su šeima išvyko dirbti į Briuselį Lietuvos misijoje prie Europos Sąjungos, Olga pradėjo mokyti prancūzų kalbos diplomatus. Dabar O.Paleckienė prancūzų kalbą dėsto Valstybės institucijų kalbos centre, kurio lankytojai yra valstybės tarnautojai.
– Vis dėlto namų šeimininke būti negalite?
– Tikrai ne. Niekada tokia nebuvau ir, manau, nebūsiu.
– O Algirdas neskatino jūsų užsidaryti namuose?
– Ne, jis visada skatina mane veikti ir dėl jokios mano veiklos neprieštarauja. Jam nepatiktų, jeigu sėdėčiau namuose ir nieko neveikčiau. Jis pats labai veiklus žmogus, todėl supranta, kad ir kiti negali be veiklos.
Jeigu būčiau tik namų šeimininkė, man būtų sunkiau. Ne tik dėl to, kad dar labiau ilgėčiausi vyro, bet ir dėl finansinės nepriklausomybės – negalėčiau gyventi iš vyro prašydama pinigų.
– Ar išdrįstumėte pasakyti, kad jūsų santuoka tvirta?
– Santuoka – toks dalykas, dėl kurio niekas negali būti garantuotas. Mes – du skirtingi žmonės, susieję savo gyvenimus. Tačiau kartu esame jau 13 metų. Savo žmogui reikia palikti šiek tiek laisvės, kad jis galėtų pabūti vienas. Algiu pasitikiu, o jis irgi nėra pavydus.
– Jeigu turėtumėte galimybę laiką atsukti atgal, ar darytumėte ką nors kitaip?
– Dėl mūsų santykių ir santuokos – tikrai ne.
– Jūsų gyvenimas per tuos trylika metų labai pasikeitė, o jausmai?
– Jausmai tik sutvirtėjo.
– Kas jūsų šeimos galva?
– Sakyčiau, Algis.
Maskvon grįžti nebenorėtų
Ponia Olga Maskvoje dabar reta viešnia. „Mama dažniau pas mus atvyksta. Jai labai patinka Lietuva, sako, kad čia geriausiai pailsi. Ir man pačiai čia labai patinka. Čia mano namai“, – sako O.Paleckienė.
– Į Maskvą grįžti nebenorėtumėte?
– Ne. Man labai gera gyventi tokiame nedideliame mieste kaip Vilnius. Be to, Maskvoje beveik neliko tikrų maskviečių – inteligentiškų, draugiškų. Žmonės ten priversti nervintis dėl visko: gyvenimo ritmo, spūsčių, brangaus gyvenimo.
– O į savo meilės pradžios miestą Paryžių dažnai nuvykstate?
– Kartu ten po pažinties buvome tik kartą – kai gyvenome Briuselyje.
– Ar dažnai leidžiate sau išeiti papramogauti?
– Retai, bet būna. Dažniausiai laisvalaikiu sportuoju. Tai darau kasdien bent po valandą. Rūpinimasis savo figūra man yra malonumas. Taip pat lankau sportinius šokius. Daug skaitau. Mėgstu prancūziškas knygas. Kadangi dėstau prancūzų kalbą, nepraleidžiu progos paskaityti naujų knygų originalo kalba. Tačiau didžiausias mano hobis – tapyba. Piešiu dar nuo vaikystės.
– Kas jums yra meilė?
– Meilė – kai savęs neklausi, ar myli šį žmogų. Tiesiog visa savo esybe jauti, kad myli...