Dirigentė natas iškeitė į skaičius

Ar galėjo kada nors maža mergaičiukė iš Varėnos pamanyti, kad, baigusi konservatoriją, pasuks į prekybą, kad užsispyrimas ir smalsumas ją sugundys išmokti penkias užsienio kalbas, kad po gyvenimo svečioje šalyje ir įvairiausių kelionių ištars, jog Vilnius – mieliausias miestas?

„Už viską, ko pasiekiau gyvenime, turiu būti dėkinga savo kantrybei, energijai ir sveikoms ambicijoms. Sėkmė lydės, jei nebijosi klysti, pasimokyti iš klaidų ir eiti pirmyn. Svarbiausia – nenuleisti rankų. Tą užsispyrimą mėgstu matyti ir savyje, ir kituose žmonėse. Kai žmogus žengia žingsnį atgal – jis pasiduoda“, – teigia bendrovės „Fashion Gates“ generaline direktore dirbanti B.Kalanovaitė.

Klausausi jos kelio į verslą istorijos ir mąstau: kaip netikėta sužinoti, kad generalinė direktorė – diplomuota muzikė. Bet niekas žmogaus gyvenime nevyksta be priežasties.

„Aš kiekvienam vaikui siūlyčiau mokytis muzikos. Ji suformuoja visiškai kitokią asmenybę – atvirą pasauliui žmogų, kuris nebeturi kompleksų. Muzika man labai padeda ir bendraujant su žmonėmis: juos pajausti, išklausyti, išgirsti“, – tikina vadovė.

Gimtojoje Varėnoje, kur užaugo kartu su broliu dvyniu bei aštuoneriais metais vyresne seserimi, Birutė septynerius metus lankė muzikos mokyklą.

„Ir mokiausi labai gerai – penketais (tada galiojo penkiabalė vertinimo sistema. – Red.)! O jei dar pridurčiau, kad skambindavau namie neturėdama pianino... Tėvai jį išgalėjo nupirkti tik tada, kai muzikos mokykloje jau buvau praleidusi penkerius metus. Iki tol praktikuodavausi ant stalo nusipiešusi klavišus.

– Kaip galima išmokti groti nejaučiant instrumento, negirdint skambesio? Atrodo, gryna nesąmonė.

– Visko galima išmokti. Tereikia kantrybės ir atkaklumo. Esu sveikai ambicinga. Tais laikas pianinas kainavo krūvą pinigų. Iki šiol negaliu suvokti, kaip tėvai įstengė jį nupirkti.

Mergina tapo savarankiška gana anksti. Būdama penkiolikos atvyko studijuoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją ir įgijo chorinio dainavimo ir dirigavimo specialybę. Vienerius metus vidurinėje mokykloje dėstė muziką, tačiau pajuto – tai ne jos kelias.

„Pagalvokim, ką galėjau veikti prieš dvylika metų? Sukurti muzikos grupę? Ir kaip būčiau išgyvenusi? Reikėjo užsidirbti duonai, kad netektų prašyti iš tėvų. Norėjau būti pati sau šeimininkė.

Gyvenau ir bendrabutyje, ir pas senutę išsinuomotame kambaryje. Vienu metu, kai buvo labai sunku, važinėjau po namus – mokiau vaikus skambinti pianinu. Taip prisidurdavau prie algos ir kai jau turėjau darbą“, – prisimena apie įsitvirtinimą Vilniuje Birutė.

Kai muzikos mokytojos duona pasirodė ne itin gardi, ji nuėjo į Policijos akademiją dirbti administracinio darbo, vėliau buvusioje „Scarparo“ batų parduotuvėje įsidarbino pardavėja, paskui švedų kompanijoje buvo prekybos koordinatorė. Žodžiu, visko teko paragauti.

Iki pasiūlymo ateiti į „Fashion Gates“ bendrovę dirbo bendrovėje „Armitana“, kuriai priklauso avalynės parduotuvės „Žygio batai“, „Step Top“, „Reno“, „Tops!“, „Salamander“.

„Visi darbai mane patys susirasdavo. Tačiau buvo ir tokių pasiūlymų, kai pasakydavau „ne“. Juk ne tik darbdavys renkasi, bet ir tu. Negali aklai pulti į tai, kas tau nepriimtina, kas tavęs nedomina. Pavyzdžiui, jei man paskambintų ir pasakytų, jog kviečia dirbti mėsos fabriko direktore, tikrai nesutikčiau, net jei siūlytų didžiausius pinigus“, – teigia moteris.

Bene sparčiausiai B.Kalanovaitės karjera kilo „Armitanoje“: rinkodaros vadybininkė, importo skyriaus vadovė, projektų vadovė, prekybos vadovė... Jai sekėsi pamatyti žmones, įžvelgti jų galimybes.

Kai „Armitana“ nusprendė žengti į drabužių verslą, įmonės vadovų akys nukrypo į Birutę. Mergina jau turėjo prekybos patirties, mokėjo anglų kalbą, todėl jai pasiūlė imtis franšizės projektų.

„Tai buvai laikai, kai Lietuvoje beveik niekas nežinojo, kas toji franšizė. Be to, reikėjo surasti prekės ženklus, kurie būtų perkami čia, Lietuvoje. Turėjau, kaip toje pasakoje, nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką. Mano akys nukrypo į Europos rinką“, – pasakoja Birutė.

Prasidėjo ilgi sėdėjimai naktimis. Grįžusi iš darbo moteris prie kompiuterio ir knygų praleisdavo po keturias penkias valandas. Naršė internete, siuntė paklausimus ambasadoms, nes žinojo, jog dažnai įmonės per jas ieško verslo partnerių svečiose šalyse. Birutė į savo verslo planą įtraukė ir lankymąsi franšizės parodoje, kuri kasmet vyksta Milane.

„Aš tiesiog nusipirkau bilietą ir išskridau. Vaikštinėdama po parodą ilgėliau užgaišau kompanijos „Terranova“ stende. Man pasirodė, jog šis vardas lietuvius turėtų sudominti. Taigi pirmąją parduotuvę atidarėme Rygoje, paskui – Kaune, vėliau – ir Vilniuje“, – pasakoja B.Kalanovaitė.

Užmezgusi ryšius su Italija moteris užsigeidė prašnekti itališkai. Kantrybė ir užsispyrimas – ir jau po pusmečio „Terranova“ kompanijai ji siuntė žinutes, kad jau gali kalbėtis su jais itališkai!

„Kaip karštai italai reagavo! Gavau bent 20 sveikinimo laiškų, kurie tryško džiaugsmu, kad nebereikės laužyti liežuvio mėginant susikalbėti angliškai, – prisimena B.Kalanovaitė. – Kalba atveria kelią į širdį. Su italais galėdavau net temperamentingai pasiginčyti, susipykti, bet jie visai neįsižeisdavo. Būdavau kaip saviškė, italė. Manyčiau, jiems netgi patikdavo karštas mano būdas. Sakydavo: „Kiti lietuviai bendrauja tokiais akmeniniais veidais, nesuprasi, ką mano, ką jaučia, o su tavimi, Birute, viskas labai aišku“.

Kai moki kalbą, tave kitaip priima, tau atsiveria didesnės galimybės, pagaliau kalbos mokėjimas netgi nulemia derybų rezultatus. Atsisėsti ir pralaužti ledus, pajusti nuotaikų niuansus gali toli gražu ne kiekvienas. Kalbų mokėjimas išlaisvina, suteikia pasitikėjimo savimi“.

Mokytis kalbų, kaip tvirtina Birutė, jai yra malonumas. Dabar ji gali susikalbėti anglų, italų, rusų, danų, prancūzų kalbomis. Beje, pastarąsias dvi sakosi primiršusi – būtų pats laikas atgaivinti. Geriausias būdas – kalbėti. Net kai gavo pasiūlymą ateiti dirbti į „Fashion Gates“ bendrovę, moteris iš karto pasidomėjo, ar bus galimybė panaudoti savo užsienio kalbas.

– Generalinės direktorės pareigos jums tiesiog nukrito tarsi iš dangaus – juk atėjote čia dirbti kaip mažmeninės prekybos vadovė. Ar turėjote ambicijų, kad jus vis tiek kada nors įvertins, pastebės ir pasiūlys aukštesnes pareigas?

– Priimdama pasiūlymą ateiti dirbti į šią bendrovę jaučiau, kad viskas bus gerai, kad esu verta daugiau. Tikėjau savimi. Todėl tos aukštos pareigos, dėl kurių nereikėjo itin stengtis ar ką nors įrodinėti, nebuvo netikėtumas. Tiesiog susiklostė palanki situacija – „Fashion Gates“ generalinė direktorė išėjo motinystės atostogų, ir man pasiūlė užimti jos vietą. Manau, jog esu savo rogėse.

Šiam darbui reikia loginio mąstymo, o tai man labai patinka. Džiaugiuosi, kad viską esu patyrusi savo kailiu, turiu praktikos.

– Muzika ir verslas. Natos ir skaičiai. Kaip du skirtingi pasauliai konkuruoja ir padeda jums darbe?

– Nepasakyčiau, jog skirtingi. Kiekviename yra kito dalelė: skaičiukuose yra kūrybos, o muzikoje – logikos. Juk aš studijavau klasikinę muziką, kuri turi aiškius ir griežtus rėmus. Jokių improvizacijų! O štai biudžeto planavimas – kūryba. Juk nežinai, kas išeis realybėje.

Bet kokiu atveju tiek muzikavimui, tiek biudžeto planavimui reikia kantrybės ir atkaklumo. Vienuolika metų turėjau gludinti kiekvieną melodijos perėjimą po šešias ar net aštuonias valandas per dieną. Su skaičiais – tas pats. Sėdi visą dieną, dėlioji juos ir taip, ir anaip, o kitą dieną, žiūrėk, užsimanai viską perstumdyti.

Skaičiavimas man – kūrybinis darbas. Kai tik viską sudėlioju į vietas, net atsigaunu: apima toks palengvėjimas, nes žinau tolesnį savo veiksmų planą. Skaičiai – tai pagrindas po kojomis. Tik tvirtai stovėdama galiu planuoti tolesnius žingsnius: ir dėl personalo, ir dėl išlaidų, ir dėl investicijų, ir dėl prekybos. Gal kas ir kritikuotų mane, kad į biudžetą žiūriu menininkės akimis, kaip į gyvą organizmą, bet taip yra.

– Kalbamės vakare, tačiau užsiminėte, kad po interviu važiuosite namo dar padirbėti. Ar lengvai susitaikote su viršvalandžiais?

– Tai nėra taikymasis – man įdomu. Darbas po darbo man nėra didelė tragedija. Aš niekada jokio darbdavio nedrįsau prašyti, kad man mokėtų už viršvalandžius. Juk pirmiausia aš dirbu sau. Mano žinių niekas iš manęs neatims. Tai, ko išmoksiu, man pačiai pravers. Todėl Vilniaus universitete dar ir ekonomiką studijuoju.

Prabangos prekės – sudėtingas verslas. Mažmeninėje prekyboje privalai suburti atsidavusį ir turintį patirties kolektyvą, kuris supranta šitą verslą – antraip esi pasmerktas šimtaprocenčiam žlugimui.

Žmonės, žmonės ir dar kartą žmonės – štai kur didžiausia vertybė, – tvirtina Birutė. – Aš mėgstu šitą darbą. Svarbiausia – tikėti tuo, ką darai, ir daryti tai iš širdies. Net savo darbuotojams sakau: „Jei jūs čia kankinatės, jei nejaučiate malonumo, neužimkite vietos to, kuriam šis darbas patiktų“.

Aš tikiu, jog kiekvienam žmogui po saule numatyta vieta, tik jis ją turi surasti. Mane žavi energija trykštantys, o ne amebiški žmones. Aš netgi neturiu kantrybės neturiu klausytis žmogaus, kuris sunkiai išlemena sakinį. Man patinka veržlūs, efektyviai dirbantys žmonės su geru energijos užtaisu.

– Kokia esate vadovė?

– Nei nosį užrietusi, nei per daug familiari. Tačiau darbuotojai privalo paisyti hierarchijos, kuri, mano galva, reikalinga tik tiek, kad žmonės pajustų aiškumą: kam atsiskaito, kodėl tai turi daryti. Struktūra įmonėje būtina, kad nekiltų chaoso. Verslo sėkmė – profesionali komanda.

– Ar dažnai supykstate?

– Kartais pasakau kokį aštresnį žodį, bet tai nereiškia, jog dėl to neišgyvenu. Nesu žvėris ir nenoriu juo būti. Kartais tas griežtumas būtinas dėl disciplinos, dėl aplinkybių arba kad darbuotojai pajustų vadovo svorį.

– Kaip pailsite po sunkios darbo dienos?

– Kai būnu visiškai išsunkta, tiesiog įsijungiu televizorių ir spaudinėju pultelio mygtukus. Atsipalaiduoju, apie nieką negalvoju. Mėgstu knygas. Jas renkuosi tikslingai: verslo ir studijų knygas perku angliškas ir lietuviškas, o grožinę literatūrą skaitau italų kalba. Patinka auginti gėles, gaminti tailandiečių, italų ir kitų virtuvių patiekalus. Lietuviškų ryžių jau kokius septynerius metus nevalgau – draugai parveža iš Tailando. Neapsakomas skonis!

– Ar prisėdate prie pianino?

– Taip. Mėgstu Lagidzę, Beethoveną, Bachą. Kai kuriuos kūrinius skambinu iš atminties, kai kuriuos – iš natų. Pasimokau ir naujų. Geriausiai išsikraunu žaisdama skvošą.

Viduje esu perfekcionistė. Gal ir nėra itin gerai, nes dėl tos mano savybės kartais kenčia kiti žmonės. Nežinau, kaip bus toliau. Juk bėgant metams ydos tik stiprėja, – nusišypso B.Kalanovaitė. – Pavyzdžiui, atneša man darbuotoja ataskaitą, pamatau nelogiškai sudėliotus stulpelius ir jau galiu prisikabinti.

Taip pat man nesunku susierzinti, kai pamatau nešvarią grindjuostę ar ne taip klientą aptarnaujantį konsultantą. „Vilniaus vartai“ – labai ambicingas projektas, todėl ir norisi, kad viskas būtų labai gerai.

– Ar vilkite drabužius, kuriais prekiauja jūsų vadovaujamai bendrovei priklausantys mados salonai?

– Kaip įmonės generalinė direktorė netgi privalau tai daryti, nors niekas iš manęs to nereikalavo. Bet vis ką nors nusiperku. Stengiuosi reprezentuoti bendrovę, kurioje dirbu. Žinau savo galimybes, tad nesu didelė išlaidautoja, greičiau – praktiška ir racionali. Labiau nei papuošalus vertinu gerą avalynę ir rankines.

– Vadovės, kad būtų pripažintos vyrų kolegų, dažnai griebiasi „bussiness woman“ įvaizdžio: kelnių kostiumas, susegti plaukai, akiniai.. O jūs ir palaidus plaukus nešiojate, ir savo moteriškumą ne slepiate, o pabrėžiate. Kiek svarbi jums išvaizda?

– Savo kompetencijos išorinėmis priemonėmis neįrodinėju. Aš savo stiprybę jaučiu viduje. Dalyvavau derybose ir Italijoje, ir Londone, ir, patikėkite, tikrai nereikėjo būti pusiau vyru, kad mane įvertintų, – šypteli Birutė. – Pagrindinis ginklas – ne išorė, o žmogiški dalykai: kaip sugebi dalyvauti pokalbyje, kaip dėstai mintis, kaip girdi pašnekovą. Apie žmogų nuomonę gali susidaryti per pusvalandį, gal net dar greičiau.

– Ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad jus dažnai lygina su Izolda Gudelis, kad esate kažkuo panašios. Ar pati girdėjote tokių palyginimų?

– Yra kažkas sakęs, bet nepamenu. Tai dėl tų strazdanų? – nusišypso simpatiška moteris. – Iš tiesų mes net nepažįstamos. Tik žinau, kad ji iš Dzūkijos, kaip ir aš. Tad toks ir panašumas.

– Ar galvojate apie šeimą, vaikus?

– Aišku, tokių minčių ateina, bet dabar tikslai gyvenime kitokie. Esu įsipareigojusi sau, įmonei ir mėgstu savo pažadus tesėti. Verčiuosi per galvą, kad viskas būtų įvykdyta. Kuo daugiau susiplanuoji, tuo daugiau padarai. Išeitį visada galima rasti.

– Turite gyvenimo draugą?

– Kitas klausimas, – žavingai šypteli Birutė. – Nenorėčiau kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą.

Sužinau tik tiek, jog asmeninės aplinkybės kažkada ją nubloškė į Daniją. Todėl greitai tampa aišku, iš kur ji moka danų kalbą.

– Kodėl nenorėtumėte gyventi užsienyje?

– Vilnius man – mieliausias. Tėvynė, jos ilgesys – ne bobučių pramanas. Kai gyvenau Danijoje, tai labai jutau. Svetimšalis visur ir liks svetimšalis. Padirbėti užsienyje kelerius metus – sveika, tačiau nuolat gyventi...

Pažiūrėkime, kas dabar į tą užsienį lekia? Jauni žmonės, ieškantys naujų galimybių. O man viskas aišku. Žinau, ko noriu. Turiu daug planų ir čia, Lietuvoje.