J.Kupčinskienė: „Laimė slypi mažuose dalykuose“

Aušra Ostasevičienė
Kai ankstyvą popietę pravėriau Kauno mero Andriaus Kupčinsko buto duris viename miesto miegamųjų rajonų, mane pasitiko besišypsanti šių namų šeimininkė Jurgita Kupčinskienė ir... mirtina tyla.
„Jokūbas darželyje, o Gertrūda miega“, – ramybės priežastį paaiškino ponia Jurgita.
Kai susėdome svetainėje pasikalbėti, pašnekovė manęs nevertė kalbėti pašnibždomis. Atnešusi ant stalo kvapios kavos, ji prasitarė: „Stengiamės vaikų neauginti šiltnamio sąlygomis. Viskas, kas natūralu, jiems turi būti savaime suprantama“.
Vaikus auginti — nieko neveikti
Nors sutarėme šnekėtis apie šeimą ir vaikus, iš pradžių kalba pakrypo apie Jurgitos darbą. „Juk žinote, kaip Lietuvoje yra: jeigu moteris augina vaikus ir niekur nedirba, vadinasi, ji nieko neveikia ir yra nieko verta“, – apmaudo gaidelė nuskambėjo 31 metų J.Kupčinskienės balse.
Jurgita pagal lankstų grafiką dirba nevyriausybinėje organizacijoje su neįgalios psichikos žmonėmis, padeda jiems integruotis į socialinį, visuomeninį gyvenimą.
Mero žmona prisipažino, jog tai, ar ji bus tik namų šeimininkė, ar turės pareigų ir darbe, buvo dažna šeimos pokalbių tema.
„Mes diskutavome su Andriumi apie tai, ar aš visiškai atsidėsiu šeimai ir vaikams, ar eisiu dirbti. Vis dėlto nusprendėme, jog geriau būtų, jei vaikais rūpinčiausi aš, o ne svetimi žmonės. Vaikams dabar esu reikalingiausia“, – įsitikinusi pašnekovė. O tai, kad jai pavyko suderinti mamos ir darbuotojos pareigas, J.Kupčinskienė laiko didžiuliu privalumu.
„Darbas, kai vakare neturi ką parodyti“
– Kodėl manote, kad Lietuvoje motinystė nevertinama?
– Paklauskite bet kurios mamos, kokį ji jaučia aplinkinių požiūrį į save. „Ką veiki? Ai, augini vaikus... Vadinasi, nieko neveiki, sėdi namie...“ – emocingai kalbą pradėjo Jurgita. – Nesėdi mama namie! Nes jei rūpiniesi savo vaiku, vadinasi, dirbi išsijuosusi. Vaiką turi ne tik pamaitinti, užmigdyti, aprengti, išvesti pasivaikščioti į lauką, paskaityti jam knygą... Tai – tik paprasčiausi darbeliai. O kur vaiko ugdymas, jo, kaip asmenybės, lavinimas? Ant kieno pečių tai gula?
Kiekvienu vaiko auginimo etapu kasdienybė iš mamos pareikalauja daugybės pastangų, laiko, atsidavimo. Tik pati vaiką auginusi mama tai žino. Kas kita, jei vaikas buvo paliktas auklės ar močiutės globai. Tokiu atveju vaikas tampa nebe rūpesčiu, o maloniu žaisliuku, su kuriuo smagu pažaisti grįžus iš darbo.
Nežinau, kodėl pas mus susiklostė toks visuomenės požiūris į motiną. Jeigu šeima daugiavaikė – tai ji asociali, jeigu moteris augina vaiką – tai ji nieko neveikia, na, tokia, visuomenei nenaudinga. Aš, tarkim, pažįstu nuostabių daugiavaikių šeimų, į kurias reikėtų mums lygiuotis.
Taip, sunku būti su vaiku namie. Bet tai yra pagrindinis mamos darbas ir, mano nuomone, pats sunkiausias iš visų darbų. Tu visą dieną sukiesi namuose, o vakare neturi ką parodyti! Tai patiria visos mamos. Tik karjeros moterys manęs nesupras...
Vaikai — kliūtis maloniam gyvenimui
– Tačiau karjera irgi kainuoja nervų, laiko, pastangų...
– Aš nenoriu nuvertinti karjeros moters. Karjera – puikus dalykas, kiekvienai moteriai reikalinga kaip saviraiškos ir tobulėjimo priemonė, ekonominė būtinybė ir taip toliau. Tačiau jei turi vaikų, privalai pasirinkti: kas svarbiau – karjera ar šeima?
Šiandien aš negalvoju apie karjerą, nes mano karjera dabar – šeima. Mažiausiai dvejus trejus metus ketinu būti kuo arčiau namų. Kai vaikai pradės lankyti mokyklą, prasidės kitas etapas. Tuomet galėsiu pagalvoti ir apie save.
– Kai kada manoma, jog vaikai – tai kliūtis moters karjerai...
– Tiesa, be vaikų gyventi būtų daug paprasčiau. Pasaulyje jau randasi tendencijos, kai gyvenama tik sau. Netgi atsirado judėjimas „Laisvi nuo vaikų“. Kol kas neteko girdėti, bet gal ir į Lietuvą tai ateis? Gal ir pas mus atsiras tokia „mada“?
Kam reikalingi tie vaikai? Juk sau gyventi maloniau, lengviau, mažiau kainuoja. Vaikai trukdo gyventi, ilsėtis, linksmintis. Be to, pasaulyje grėsmingai didėja žmonių skaičius, žmonija gali nebeišsimaitinti. Galima viską taip „susukti“, jog vaikus auginti pasirodys labai egoistiška.
Ačiū Dievui, kad pas mus šios idėjos nėra labai populiarios. O gal aš klystu? Tik džiaugiuosi, kai išgirstu apie šeimas, kurios ketina turėti ne vieną du, o tris ir daugiau vaikų.
„Dabar pati save įvertinu“
– Kiek jums svarbi šeima? Ar galėtumėte ant svarstyklių padėti šeimą ir karjerą?
– Nežinau, ar galėčiau šiuos dalykus pasverti. Šeima man yra viskas. Aš nematau savęs, atliekančios karjeros moters vaidmenį. Kada nors, kai situacija pasikeis – galbūt.
– Ar jums reikia įvertinimo, kad rūpinatės šeima, auginate vaikus?
– Be abejo, reikia palaikymo. Kai auginau Jokūbą, man ypač reikėjo įvertinimo, patvirtinimo, jog tai, ką darau, yra prasminga. Dabar jau pati save įvertinu! Matyt, psichologai pasakytų, jog subrendau kaip asmenybė. Dabar man aplinkos įvertinimo tikrai nereikia. Jeigu to negaunu, tikrai nesijaučiu blogai. Pati užsidedu sau „pliusiukus“!
Jeigu manyčiau, jog sėdžiu namie, aukojuosi dėl nežinia ko, ko gero, jausčiausi nelaiminga. Tačiau yra priešingai – aš puikiai jaučiuosi! Manau, jog tai daugiausia priklauso nuo pačios moters požiūrio.
– Bet juk taip dažnai ne tik visuomenė, bet ir vyras nelabai įvertina tų mamos pareigų namuose.
– Ne, mūsų šeimoje taip nebūna. Andrius puikiai supranta mano misiją. Iš vyro sulaukiu tik palaikymo, negirdžiu jokių priekaištų. Mes daug kartų esame kalbėję, jog vaikus turime auginti patys. Esame tėvai, ir tai yra mūsų pareiga.
Juk niekas nepaneigs, kad vaikams geriau būti su mama, o ne su aukle. Būtent – būti. Sutinku, jog auklė vaiką pamaitins, užmigdys, ir jis tikrai nemirs iš bado. Bet yra daug „bet“... Mudviejų su Andriumi požiūris šiuo klausimu yra toks: vaikus turi auginti mama.
Nėra vakarienės — yra sumuštinis
– Ar tenka kada nors sulaukti kokių nors vyro priekaištų, tarkim, kad visą dieną sėdėjai namie, o vakarienės nepagaminai?
– Niekada! Per mūsų šešerius bendro gyvenimo metus nesu to girdėjusi.
– O jeigu vakarienės iš tiesų nėra?
– Na, ir kas? Vyras susitepa sumuštinį! Andrius yra iš tų vyrų, kurie dėl buities nereiškia pretenzijų.
– O kaip dažnai jis pats užsikrauna tą buities naštą?
– Retai. Tačiau galiu pasigirti, jog šią vasarą vyras mane išleido su draugėmis pailsėti į Kretą. Ir liko namuose ne tik su dviem vaikais, bet dar ir su uošve!
Paprastai mes visur lakstome su vaikais. Tik į renginius einame dviese. O jei yra galimybė, visur vežamės vaikus. Mes per mažai būname kartu, kad norėtume vienas nuo kito atitrūkti ar pailsėti. Aš puikiai patenkinu poreikį pabūti ir paplepėti su draugėmis, darau tai ne taip jau retai.
– Šiandien, kai kalbamės, jūsų vyras kaip tik turi kelias atostogų dienas. Ką jis veikia?
– Nuo pat ryto užsiėmęs! Senus laikraščius išnešė, į rūsį kažką ištempė, parodžiau, kokias nuotraukas ant sienos noriu pakabinti, sakė, skyles išgręš... Andrius niekada neatsisako man padėti. Didžiausia problema ta, jog jis neturi laiko.
Darbe „pakvėpuoja" kitokių problemų
– Ar privalote vyrui paduoti išlygintus marškinius?
– Taip, marškinių lyginimas yra mano „privilegija“.
– Kokia jūsų įprasta diena?
– Ryte paruošiu vyrui pusryčius, tada keliu vaikus, vedu Jokūbą į darželį. Paskui užsuku į parduotuvę, ir jau laikas pietus gaminti. Diena pralekia greitai.
– Ar nepasiilgstate kitokio gyvenimo? Tarkim, išeiti į darbą.
– Į darbą išeinu kelioms valandoms. Tos kelios valandos, praleistos darbe, iš tiesų padeda atitrūkti nuo namų, pamiršti nesibaigiančius rūpesčius, „pakvėpuoti“ kitokiomis problemomis. Tai yra gerai. Tačiau jeigu dirbčiau visu tempu, ko gero, nukankinčiau save klausimais: o kas šiandien paims iš darželio vaiką? Kas nupirks maisto? Ar spėsiu ten ir ten?.. Ne, šiuo metu man karjeros nereikia. Būtų sunku plėšytis.
– Ar galėtumėte save visiškai realizuoti tik šeimoje?
– Abejoju. Ko gero, ne. Užsidaryti tarp keturių sienų vis dėlto nenorėčiau.
Politiko žmona domisi politika
– Ar sunku būti šalia politikoje „verdančio“ vyro?
– Nežinau, kaip galėtų būti kitaip! Andrius į namus niekada neparneša darbo rūpesčių, bent jau stengiasi. Tačiau politinių temų namuose neišvengiame. Aš, kaip politiko žmona, turėčiau visas žinias žiūrėti, laikraščius skaityti. Ir darau tai! Nors Andrius nelabai mėgsta apie politiką šnekėti. Vakare jis mieliau klausinėja apie vaikus, apie tai, kaip praėjo diena.
– Kiek žinau, per politiką judu su Andriumi ir susipažinote?
– Taip, aš atėjau į Jaunųjų konservatorių lygą, Andrius tuo metu buvo jos Kauno skyriaus pirmininkas. Toje politinėje veikloje mes susipažinome ir bendravome. Man tada buvo 18, Andriui 19 metų.
– Kuo jus sužavėjo tuomet dar mažai kam žinomas Andrius Kupčinskas?
– Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai ilgai bendrauji su žmogumi, imi jį gerai pažinti: matai tokį, koks jis yra iš tikrųjų – be vaidybos, be puikavimosi. Mačiau Andriaus atsakomybę, tokias savybes, kurios man sakė, kad tas žmogus yra geras ir patikimas.
Toks jis ir liko, nė kiek nepasikeitė. Ir mūsų draugai nuo tų laikų visai nepasikeitę. Žodžiu, tiek mes su Andriumi, tiek mūsų bičiuliai esame vieni kitiems labai aiškūs.
Silpnumo valandėlėmis pasigenda dėmesio
– Ar Andrius romantiškas?
– Kuo toliau, tuo tos romantikos mažiau. Anksčiau jis dažniau dovanodavo man gėlių, rašydavo gražius laiškus...
– Bet kam dabar rašyti, jei žmona šalia!
– Kartais būna silpnumo valandėlių, kai pasigendu vyro dėmesio. Atrodo, sėdžiu namie sau viena, visų užmiršta, vaikais apsikrovusi, o vyras
– neaišku kur, neaišku su kuo... Tada pasijuntu tokia vieniša, apleista, nelaiminga... (juokiasi) Bet tai praeina. Nors... Kartais norisi gražių žodžių – juk mes, moterys, mylime ausimis. Tačiau Andrius žodžiais ir komplimentais nesižarsto.
– Kas planuoja jūsų šeimos laisvalaikį?
– Aš galiu planuoti tą laisvalaikį, bet politika dažnai jį perplanuoja! Būna, susiruošiame kur nors važiuoti, ir vos ne paskutinę minutę Andrius praneša, kad turi būti kitur. Ir sugriūva viskas.
– Ar dažni jūsų šeimoje ginčai?
– Taip.
– Dėl ko jie kyla?
– Dėl įvairiausių smulkmenų. Arba dėl buities. Ginčijamės audringai, o vėliau tas, kuris būna neteisus, turi atsiprašyti. Kartais tenka atsiprašyti man, kartais – Andriui. Andrius gal ramiau į viską reaguoja, aš labiau užsiplieskiu. Esu impulsyvi, ir dar mano balsas atrodo labai grėsmingas.
Iš tiesų nėra buvę tarp mūsų jokio rimto barnio, po kurio išsislapstytume po namus. Ir „nekalbadienių“ pas mus nebūna. Stengiamės viską iki galo išsiaiškinti. Taip geriau. Kaip italai nemokame pyktis. Lėkščių nedaužome.
– Ar, tapęs meru, vyras nepradėjo reikalauti daugiau jūsų dėmesio?
– Ne! Galiu drąsiai pasakyti, jog pareigos Andriaus nė kiek nepakeitė. Jis nesusireikšmino ir „nesužvaigždėjo“.
– Šeima, buitis, vaikai nemažai išsunkia iš moters. Kaip „pasikraunate“, atgaunate jėgas?
– Pailsėti padeda gera knyga. O labiausiai mane „pakrauna“ bendravimas su bičiuliais. Mėgstu priimti svečius ir paruošti jiems ką nors skanaus. Draugų kompanijoje atsigaunu.
Aistra — rankinės, karoliai, mezginiai...
Kai pradedame kalbėtis apie moteriškas silpnybes, Jurgita nusijuokia: „Anksčiau maniau, kad neturiu jokių moteriškų silpnybių. Grožio salonai man neįdomūs, parduotuvės taip pat ne itin traukia. Tačiau kai vieną dieną išvydau tekstilininkės Mildos Latkauskienės sukurtas rankines, supratau, jog joms neatsispirsiu“.
J.Kupčinskienė atneša parodyti keletą rankinių, kurias nusipirko vienoje Kauno meno galerijoje. „Man patinka, jog kiekviena rankinė yra meniška, originali, antros tokios nėra. Be to, čia įdėta daug širdies šilumos“, – sakė ji.
Mero žmona prisipažino, jog ir pati mėgsta įvairius rankdarbius. Dažnai ką nors numezga vaikams, savo megztais šalikais netgi yra apdovanojusi drauges. „Ir dabar pradėtas mezginys guli“, – šypsosi Jurgita.
Kitas mėgstamas J.Kupčinskienės užsiėmimas – iš vilnos velti karolius. Apžiūrinėdama žalios spalvos Jurgitos sukurtus karolius negaliu atsistebėti, iš kur ji turi tiek kantrybės?!.
Dar moteris prasitaria, jog ją dažnai aplanko „Mičiurino dvasia“, kai, prisipirkusi įvairių augaliukų, mėgina namuose sukurti žaliąjį rojų. Jurgita netgi buvo pasišovusi pati užsiauginti orchidėjų.
Mums kalbantis iš miego pabunda pusantrų metų Gertrūda, netrukus iš darželio grįžta penkiametis Jokūbas, ir namai prisipildo vaikų balsų ir klegesio. Įtariu, kad pokalbis artėja prie pabaigos.
– Jurgita, iš ko susideda moters laimė?
– Kiekviena moteris tai supranta savaip. Man laimė – mylimas ir mylintis vyras, sveiki vaikai, jaukūs namai. Ko dar galėčiau norėti? Laimė slypi mažuose dalykuose, tik reikia mokėti tai pastebėti.
– Ko palinkėtumėte nusivylusioms namų šeimininkėms?
– Nebūti nusivylusioms! Jei esi nusivylusi, keisk savo gyvenimą, ką nors daryk. Niekas kitas iš šalies mūsų gyvenimo nepakeis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.