Degalinės karalienė

Simona šypteli ir nieko jam neatsako. Bet ji žino, kaip įsipilti degalų, žino, kiek kainuoja duona ir pienas, kaip išgyventi su vaiku blokados metu. Simona – jei gyvenimas prispaustų – vėl iškeptų porą tūkstančių pyragaičių, kad užsidirbtų pinigų.

Pasakojimas apie badą iš jaunos – 32 metų – moters lūpų skamba neįtikėtinai. Juk kalbama ne apie mums girdėtą Leningrado blokadą Antrojo pasaulinio karo metais!

Bet kalbama apie lietuvės ir armėno dukrą.

„Informacija apie 1991–1993 metais vykusią Armėnijos blokadą neišeidavo už šalies sienų, todėl daug kam tai šiandien skamba mistiškai. Nenoriu nieko graudinti, bet mūsų jaunai šeimai sekėsi sunkiai – racionas nebuvo prabangus, – ironiškai šypteli moteris. – Ilgai stovėdavau eilėje, kad gaučiau 250 gramų duonos“.

Visa tai išdėsčiusi Simona dar pajuokauja, kad tuo laikotarpiu jos figūra buvo dailiausia.

Reikia pridurti, kad tokiomis sąlygomis jai teko auginti ir dukrą Anną.

Kaip spėti pasinaudoti trumpai atsirandančiu vandeniu Jerevano daugiabutyje, pagaminti valgį per kelias valandas, kol yra elektra, ir išlaikyti jį šiltą – daugybę išgyvenimo niuansų šiandien galėtų papasakoti Simona.

Bet ji šypsosi ir sako, kad tokių sunkių fizinių ir psichologinių išbandymų nelinkėtų niekam.

Jos tėvo – buvusio Armėnijos rankinio rinktinės vyriausiojo trenerio – mirtis ir patyliukais atslinkęs maras Simoną su mama ir jaunesniuoju broliu privertė galutinai apsispręsti išvykti į Lietuvą.

Mažeikiuose gyvenanti žemaitė močiutė į savo vieno kambario butą priėmė keturis parvykėlius. „Tris mėnesius kasdien valgiau varškę ir grietinę dideliais kiekiais – taip buvau to ištroškusi“, – juokiasi prisiminusi Simona.

– Kodėl į Lietuvą kartu neatvyko jūsų vyras?

– Mes išsiskyrėme. Priežasčių neketinu niekam aiškinti. Net dukrai. Anksčiau jai sakydavau, kad kai paaugs, pati su tėveliu pasikalbės. Deja, prieš septynetą metų Anna jo neteko.

„Baltic Petroleum“ komercijos direktorės kompiuterio užsklandoje matau nuostabaus grožio paauglę, kurioje armėniškas kraujas aiškiai ima viršų prieš lietuvišką.

– Sunku patikėti, kad tai – jūsų dukra.

– Iš tiesų dažnai išgirstu klausimą, ar Anna – mano dukra, – juokiasi Simona ir švelniai žvilgteli į nuotrauką. – Smagu turėti tokią dukrą draugę.

Atvykusi į Lietuvą Simona vienu metu dirbo keliuose darbuose. Kadangi pati buvo gera stalo tenisininkė, pelniusi netgi Sovietų Sąjungos meistrės vardą, Mažeikiuose ėmė treniruoti vaikus. Rado darbo ir vaikų darželyje.

Šiandien Simona gražiai kalba lietuviškai, o prieš daugiau nei dešimt metų tos kalbos reikėjo pasimokyti. Sunku nebuvo, nes paskui tėvą šeima keliavo per daugelį šalių, ir Simonai teko mokytis kalbėti vengriškai, rusiškai ir armėniškai, o per atostogas – ir lietuviškai.

Lietuvės mamos gimtąją kalbą ji greitai išmoko ir įstojo į Kauno kūno kultūros akademiją. Norėdama sutaupyti laiko ir turėti gyvenime daugiau galimybių, ji griebėsi dar ir buhalterinės apskaitos studijų tuometėje Kauno kolegijoje. Egzaminams ruošdavosi vonioje.

„Kambaryje miega mama, dukra, brolis, virtuvėje įsitaisiusi močiutė, tad man likdavo tik tas kampelis“, – su šypsena prisimena Simona.

Su studijomis susijęs dar vienas netikėtumas – įvestas mokestis už mokslą. Jaunai moteriai teko pasukti galvą, kaip su tuo susidoroti: apskaičiavusi savo atlyginimą ir pamačiusi, kad trūksta keturių šimtų litų, ji prikepė plikytų pyragaičių ir nudrožė į šalia esančią parduotuvę pasiūlyti savo produkto.

„Iškepiau du tūkstančius pyragaičių ir surinkau trūkstamus keturis šimtus litų“, – pasakoja moteris. Garsas apie skaniuosius Bachšijan pyragaičius buvo pasklidęs toli, tad jei kas labai paprašydavo, Simona jų iškepdavo jau be jokio atlygio.

Prieš trejetą metų Simona, išvykusi porai mėnesių pas draugus į Ameriką, jau svarstė, ar ten neįleisti šaknų. Bet tuomet ji sulaukė pažįstamų skambučio dėl galimybės dirbti „Baltic Petroleum“ kompanijoje. Pasiūlymą moteris priėmė, tačiau iš karto pateikė sąlygas: ji turi turėti galimybę augti kaip specialistė.

Simona pradėjo nuo buhalterės pareigų, po metų tapo finansininko pavaduotoja, dar po kiek laiko jai buvo pasiūlyta pradėti naują kompanijoje – komercijos direktorės – veiklą.

„Kadangi tokios pozicijos iki tol nebuvo, o aš irgi rimtai svarsčiau, ar sugebėsiu, tad susitariau, kad pusė metų bus skirta mano jėgoms išbandyti. Jei būtų nepavykę, tikrai pati būčiau atėjusi pas įmonės vadovę ir paprašiusi atleidžiama iš tų pareigų“, – tvirtina moteris.

Šiandien jos žinioje – „Baltic Petroleum“ pajamos, daugiau nei trisdešimties degalinių veikla ir kelių šimtų darbuotojų atlyginimas.

„Kai pradėjau dirbti komercijos direktore, susipažinau su savo pavaldinių veikla: išleidau juos atostogų, o pati ėmiausi jų darbų. Kam? Kiekvienas vadovas turėtų tiksliai žinoti, ar pavaldinys gali efektyviai susidoroti su jam skirtu krūviu, per kiek laiko atliktų vieną ar kitą užduotį. Šiandien galiu dirbti bet kurioje įmonės sferoje – tiksliai žinau visus veiksmus. Na, nebent benzino kolonėlės negalėčiau pataisyti“, – juokiasi vadovė.

– Praėjusią vasarą pusantro mėnesio atostogavote. Laiką leidote Amerikoje, Meksikoje, Juodkalnijoje. Retas vadovas ryžtasi tokioms ilgoms atostogoms ir palieka įmonę vieną.

– Maniškiai puikiai susitvarko. Be to, įmonėje esu antras žmogus, o juk dar yra pirmas – mūsų direktorė, tad kompanija be vadovo nelikdavo. Nors mėgstamą darbą galiu dirbti dieną naktį, po pusantrų metų nutariau pailsėti, nes sveikata – brangiausia, ką turiu.

– Jūs gyvenote saulėtoje Vengrijoje ir Armėnijoje, o kaip jaučiatės niūrioje Lietuvoje?

– Atsakysiu savo tėvo žodžiais: Lietuvoje obuoliai rūgštūs, pomidorai rūgštūs – nieko nėra saldaus. Ir žmonės nėra šilti...

Prie lašinių ir cepelinų nepripratau, trūksta kruopų įvairovės, ko apsčiai yra Armėnijoje, o labiausiai pasigendu saulės pritvinkusių vaisių ir daržovių, gaivių žalumynų iš kalnų.

Draugų susirasti man buvo sudėtinga – juk Lietuvoje praleisdavau tik vasaros atostogas. Tačiau šiandien galiu didžiuotis nemažu būriu draugų ir pažįstamų. Dauguma jų – lietuviai. Bet neslėpsiu – suprantu, kodėl kuriami anekdotai apie lietuvių pavydumą ir niurzglumą.

Nemažai metų iš matymo pažįstu savo kaimynus, tačiau jie nesisveikina. Armėnijoje taip nėra. Ten užtektų tik prabilti apie tave ištikusias bėdas, ir supultų padėti net nepažįstami žmonės. Čia, kol neturėjau draugų, jaučiausi labai nesaugiai, izoliuota nuo visuomenės.

Dabar viskas kitaip. Pavyzdžiui, dažnai einu į renginius – ir tai laikau savo asmenine pergale, nes esu kviečiama kaip verslo atstovė, o ne kaip turtingo verslininko žmona. Man iš tiesų smagu, kad partneriai į savo šventes pakviečia gigantiškas kompanijas, mūsų konkurentus, o šalia jų galiu stovėti ir aš, atstovaudama nedidelei įmonei.

– Aukštos pareigos jums, spėju, leido atsipūsti nuo finansinių rūpesčių. Kaip šiandien elgiatės su pinigais?

– Net sunkiausiu momentu negyvendavau skolon. Ir šiandien gyvenu pagal savo pajamas. Kai prie manęs prieina elgeta, prašydamas išmaldos, visada pasakau, kad turiu daugeliui žmonių padėti, tad, atleisk, tau skirti pinigų negaliu. Nė vienas prašytojas manęs po tokių žodžių dar neapšaukė.

– Sunkiu laikotarpiu ne itin rūpi rūbai, bet vis dėlto...

– Kai dirbau darželyje ir sporto klube, daug rūbų nereikėjo. Bet visada turėdavau porą gerų batų. Prie jų dar pridėk tvarkingas rankas ir plaukus – ir gana. Pati jaunystė yra geriausia puošmena. Dabar esu ištikima vienos parduotuvės klientė. Tėvų draugai Šiauliuose turi parduotuvę „Gloria“, kuri prekiauja vokiečių firmų „Betty Barclay“, „Taifun“, „Gerry Weber“, „Apriori“ drabužiais. Savininkai žino mano matmenis, stilių, tad ir rūbų atsiunčia. Aš džiaugiuosi, nes nereikia švaistyti laiko žygiams po parduotuves.

– Ar turite neįgyvendintą materialią svajonę?

– Nors pasakojau jums apie varganus savo gyvenimo momentus, jokia prabanga manęs negalėtų nustebinti. Nuo pat mažens man buvo pasiekiami ne tik bananai, mandarinai, bet ir dar daug kas, ko neturėjo paprastas Sovietų Sąjungos pilietis. Man žinomi prabangūs gėrimai, garsių firmų daiktai, išmanau ir apie brangakmenius. Mano tėvai buvo pasiturintys, o jų draugai – turtingi, žinomi ir įtakingi žmonės.

– O pati ar turite brangakmenį?

– Žinoma, – išdidžiai taria Simona ir šiek tiek sutrinka. – Skambiai pasakiau, bet iš tiesų turiu. Žinau, kad kada nors mama padovanos – žadėjo – savo žiedą su deimantu, kurį jai trisdešimtmečio proga įteikė tėvas. O man trisdešimtmečio proga deimantą padovanojo artimieji ir draugai.

Aš svajoju apie kitokius dalykus, pavyzdžiui, turiu slaptą norą kada nors pati kurti ir siūti batus. Šiandien, kai dirbu visai kitokioje sferoje, tokios mintys atrodo gryni svaičiojimai. Bet viduje kažkas kirba ir šnabžda, kad galėčiau šią svajonę įgyvendinti.

– Ar Lietuvoje radote širdžiai brangų žmogų?

– Jaučiuosi atsakinga už savo dukrą, todėl po skyrybų nesu nė su vienu vyru gyvenusi po vienu stogu. Be to, šalia manęs galėtų atsirasti tik stiprus žmogus, draugas tikrąja šio žodžio prasme.

– Bet šiais laikais jokia nuodėmė gyventi po vienu stogu su mylimu žmogumi.

– Šiuo klausimu esu konservatyvi. Dukra turės laisvę rinktis, bet kol kas aš jai sakau, kad nedrįstų po vienu stogu gyventi su mylimuoju. Kai pora išyra, vyrui tai – lyg nuo žąsies vanduo, o moteriai...

– Bet kaip kitaip pamatysi žmogaus trūkumus?

– Su mylimuoju gali atostogauti ir šiaip daug laiko kartu praleisti. Būk atidi ir viską pamatysi. Be to, apsigyvenus kartu atsiranda visokie buitiniai reikalai, rutina, tad visai nenorėčiau, kad mano dukra greitai netektų galimybės pasimėgauti romantika.

– O jei jums iškiltų tokia dilema – gyventi kartu ar ne, nejaugi savo nusistatymo nepakeistumėte?

– Nenorėčiau būti kategoriška... – susimąsto Simona. – Bet jei tas žmogus mane gerbia, jis turėtų pasipiršti ir tapti mano vyru. O jei jis nėra tikras, ar aš jam reikalinga kaip oras ir vanduo, tuomet kyla klausimas, ar norėčiau su tokiu po vienu stogu gyventi. Jeigu vyrui reikia laiko pamąstyti, jis tai sėkmingai gali daryti gyvendamas atskirai.

Bet tvirtai žinau tik viena: niekada neatsisakysiu tėvo pavardės. Gal tik pridėsiu dar ir vyro pavardę. Aš juk jau nebe vėjavaikė, žinau, ko noriu. Be to, jaučiuosi daug gyvenime nuveikusi: auginu dukrą, turiu būstą, pasodinau ne vieną medį. Jaučiuosi laiminga. Ir esu įsitikinusi, kad mano laimė dar priešaky.

Žinote, kai šįmet lankiausi Jeruzalėje, prie Raudų sienos Dievo paprašiau tik vieno dalyko – sveikatos. Jei jos turėsiu, ištversiu visa, kas man skirta.