Iki laimės jam trūksta nedaug. Tik šeimos. Sriubos išverdančios švelnios žmonos, nakčiai pabučiuojančios dukters, draugo, tegu ir keistuolio bambeklio.
Ką daryti, jei to neturi?
Galima nusipirkti.
Vyriškis įsitaiso fotelyje ir nusiperka dozę apgaulės – laimingą šeimą. Savaitei.
Jis turi teisę į pasiskolintų šiems vaidmenims žmonių jausmus ir meilę. Nes – viskas apmokėta.
Kas šis mesjė Amilkaras iš Vilniuje rodyto Maskvos teatro „Lenkom“ spektaklio „Viskas apmokėta“?
Rusijos teatro ir kino žvaigždė, 64-erių Olegas Jankovskis. Legendinis aktorius iš filmų „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“, „Ana Karenina“, „Mano švelnus ir žiaurus žvėris“, „Nostalgija“.
Dešimtys virtuoziškų vaidmenų, šimtai sudaužytų širdžių, tūkstančiai jausmų, nudilgintų aktoriaus talento ir žavesio.
Po spektaklio viešbučio kambaryje jo akyse – nuovargis. Sekundė – ir jau blyksteli įdėmus vertinantis žvilgsnis. „Jums kavos, konjako?“
Jūsų. Jūsų nesumeluoto atvirumo. Jūsų mažos išpažinties. Čia, toli nuo triukšmingos Maskvos, švelnus ir žiaurus žvėrie. Bet ne mano – įspėju pati save. Ir lyg priešnuodį šio aktoriaus kerams dedu ant stalelio diktofoną.
Pasaulis pilnas vienatvės
– Viskas apmokėta. Jūsų šlovė taip pat turi savo kainą. Gal žinomą tik jums vienam. Koks jums atrodo šiandienos jausmų pasaulis, kur nebepakanka perkamos meilės? Atvirkščiai – trokštama šeimos, tegu suvaidintos už pinigus.
– Šis pasaulis man atrodo pilnas vienatvės. Yra pinigų, nėra pinigų – jos neišvengia niekas. Ir man suprantamas, ypač vyro, troškimas turėti užnugarį. Gal jam labiau nei moteriai reikia to jaukumo namie. Nes velniškai sunku visa galva grumtis gyvenime.
– Džiaugiuosi, kad esu moteris. Moteris pagimdė kūdikį – ir įžiebė visatoje naują žvaigždę. Vyrui nuo mažens baksnojama į nugarą – būk drąsus, stiprus, daryk karjerą, parnešk pinigų, atsakyk už šeimą... O finale jis gali būti išmestas lyg musė iš barščių. Antra šeima jam kartos tą patį. Gal jo tokia dalia – būti gyvenime sėjėju?
– Pati gamta vyriškiui davė vienišo klajūno vaidmenį. Tikrai ant jo pečių gula kertiniai dalykai. Jo dalia – duoti, moters – priimti. Vyras taip ir nugęsta, „išsidalina“.
„Aš ne šventasis”
– Kodėl tada vyrai taip dažnai kerta šaką, ant kurios sėdi? Kai atsiranda pinigų, valdžios, jie strimgalviais puola pirkti jaunesnių žmonų ir tampa anekdotų herojais?
– Pinigai – pavojingas metalas. Mums įdiegta, kad už juos laimės nenusipirksi.
Bet! Už pinigus galima nusipirkti ir laimę.
– ???
– Šio spektaklio herojus juk nusipirko šeimą ir finale jie visi laimingi. Arba prisiminkime filmą „Graži moteris“.
– Na, tai jau iš pasakų apie Pelenę. Jūs pats sėkmingai su pirma žmona jau 40 metų, nors pusė Rusijos moterų jus gal ir dantimis išplėštų iš šeimos glėbio. Kodėl? Juk ir pinigų yra, ir žmona jūsų vienmetė, iš to paties studentiško suolo.
– Mes tikrai susituokėme būdami studentai, gyvenome varganai. Viską abu kūrėme pamažu. Ir niekad nekito jausmai – dabar turiu pinigų, viską galiu.
Taip, visko būta, aš ne šventasis. Ir meilės, ir susižavėjimų, ir susitikimų. Bet jokie pinigai nepakeis tavo esybės. Aš tai gyvenime vertinu labiausiai. Prarasi save – viskas gyvenime taps beprasmiška.
– Dviejų aktorių šeimyninis gyvenimas, kuris tęsiasi jau 40 metų. Ar daug reikėjo dėl to dirbti, o gal – aukotis?
– Ne tas žodis. Iš pradžių būna aistra – jis nori jos, ji – jo. Ar tai meilė? Vėliau paaiškėja – meilė, kai tu myli net jos trūkumus. O paskui šis ryšys tampa esme. Ir dėl jos – juodas darbas. Ypač – moters. Jai tenka pirmenybė išsaugant šeimą.
– Pirmenybė iškęsti, suprasti, atleisti?
– Būtent. Suprantu, kad gyventi su 20-mete gražiau nei su 60-mete, ką čia ir kalbėti. Ir taip gali atsitikti.
Kodėl pasaulyje tiek amžių yra prostitucija? Gražūs, brangūs namai, kur už pinigus gali atpalaiduoti susikaupusius troškimus, išleisti iš butelio tą džiną. Po to – atsiprašyti Dievo ir grįžti į šeimą, kurios šilumos niekur nenupirksi.
Mes kalbamės gal apie baisius dalykus, bet toks yra gyvenimas.
Vyras po klajonių grįš namo
– O jums – ar sunku nepasiduoti jaunos moters kerams?
– Sunku. Jos energija, jos „užtaisas“ – galingi ginklai.
Išmintinga moteris ir nebando su tokia priešininke rungtis. Ji nesistengia būti dar geresne žmona ar meiluže – ji tampa motina. Nes vyras – visada vaikas, nuo krūties jis sąmoningai neatjunksta visą gyvenimą. Vyras kaip nuskriaustas vaikas po savo klajonių visada grįš namo, pas savo moterį. Jos šiluma jam vaistai. Kai tavo ląstelės suaugo su jos ląstelėmis – išsiskirti neįmanoma. Tai reikštų netekti savo kūno dalies.
– Olegai, ar esate sumokėjęs didelę kainą dėl to, kad pasirinkote likti su šeima? Atplėšėte nuo savęs moterį, persirgote, išsilaižėte?
– Laimė, ta kaina niekada nebuvo tokia didelė... Dažniau eilėraščiuose ateina meilė ir viską sugriauna. Bet tos kančios, jūs teisi, – sunkios. Aišku, esu viešas žmogus. Neretai būna pagundų. Bet prie pagundų taip pat pripranti.
– Kaip?
– Stataisi sieną iš pareigos, atsakomybės, moralės supratimo. To, kas tavyje įdėta.
„Šeima — tai stuburas”
– Ir kas jums įskiepijo šiuos dalykus? Turbūt ne aistringai kenčiantys ir ieškantys jūsų suvaidinti herojai?
– Manau, kad tai aš genetiškai paveldėjau iš savo šeimos. Mano tėvas, dvarininkas iš Semionovo pulkų, buvo represuotas. Todėl ir aš gimiau Kazachstane, Džiazkazgane. Mama – dvarininkė gražuolė – išmaitino mus, tris brolius. Tapo buhaltere. Prisimenu, laukiam pareinant mamos. Jei grįžta išdidi – bus ko valgyti... Ir visada svarbiausias dalykas buvo išsaugoti šeimą, išgyventi. Iš vaikystės atsinešiau supratimą, kad šeima – tai stuburas, ant kurio viskas laikosi. Ir tu pats.
– Ar dėl to yra tekę jus pamilusiai moteriai sakyti „ne“?
– Taip. Bet aš suprantu, kad moterys dažniau įsimyli ne mane, Olegą Jankovskį, o mano herojus, mano įvaizdį. Čia viskas susimaišo. Todėl turiu proto stačia galva nepulti į pažintį.
– Ar prisimenate savo poelgį, kuriuo labai įskaudinote moterį?
– Turbūt. Bet apie tai nekalbėsiu.
– O jus yra moteris labai įskaudinusi?
– Taip.
– Kaip išgyvenote?
– Išgyvenau. Ir išgyvenu.
Atsiprašymas gimsta tyloje
– Jūs neslepiate, kad jūsų žmonai yra tekę išgyventi skaudžių momentų ir jūs dėl to jaučiatės kaltas. Ar sunkiai grįždavo tarpusavio supratimas? Jūs teisindavotės, atsiprašydavote?
– Ir pasiteisinimo nėra, ir žodžių nėra... Jei kalbame apie moters ir vyro išmintį, tai vyksta be žodžių. Akys pasako viską. Nes jei prasidėtų kiekvienos situacijos aiškinimasis – viskas, ims ristis kamuolys.
– Gyvenimas iš tiesų įkrečia išminties. Ar jis keitė ir jūsų supratimą apie moterį? Kaip?
– Sunkus klausimas. 20-metis vyras susijaudina vien nuo minties, 25 metų – nuo prisilietimo. O 60-metis... Dabar pasakysiu mums, vyrams, baisų dalyką – kai supranti, kad jauno kūno per maža. Nes kažką dar su juo reikia daryti. Reikia dvasinių dalykų, reikia meilės. O tai būna retai...
– Ir tada?
– Ir tada tai vadinasi senatvė. Atsakiau į jūsų klausimą? – nusikvatoja O.Jankovskis, išsklaidydamas atviro asmeniško pokalbio įtampą. – Nes vyras ir moteris turi būti kaip krumpliaračio dantukai. Man tai absoliuti paslaptis, kaip jie susijungia. Sakoma, kad santuoka nulemta danguje. Ir tai yra didžioji gamtos paslaptis – rasti savo moterį.
Skrydžiai sapne ir tikrovėje
– Olegai, šlovė jus tebeneša ant sparnų. Jūs pripratote prie jos. Tie skrydžiai sapnuose ir tikrovėje – iš tiesų jūsų kasdienybė? Ką davė jums didžiulė šlovė? Gal ir nuolatinę baimę neprarasti aukščio?
– Teisybė. Man jau 64-eri, o norisi būti vis geresniam. Aš džiaugiuosi, kad kaip aktorius susiformavau periferijoje, Saratove. Buvau kažkoks švaresnis tai šlovei. Šlovė labai stiprus narkotikas, bet gal aš pasirinkau tinkamą dozę.
Taip, aš visada bijojau, kad tą šlovę kas nors gali iš manęs atimti. Ir gal ta baimė nuo daug ko sulaikydavo, buvo savotiškas gelbėjimosi ratas.
– Paskui šlovę sėlina ir nesėkmė... Pažįstama draugė?
– Ir dar kaip. Būna depresijų, būna, kai tenka sakyti svetimus žodžius. Nuo to labai pavargsti. Viešpatie, kuo aš čia užsiimu? Nei man, nei žiūrovams jokio džiaugsmo.
Bet staiga gauni gerą vaidmenį ir viską pamiršti. Supranti, kokia dieviška aktoriaus profesija, kai gali išgyventi daugybę gyvenimų, kad būti aktoriumi yra misija.
– Apie gerą aktorių sakoma – „jis visą save atidavė“. Kas lieka po spektaklio iš Olego Jankovskio? Ar nebetampa neaišku – kur scena, kur gyvenimas?
– Tiek negalima atiduoti – pradingsi. Baigsi karjerą psichiatrijos klinikoje. Bet viskio taurelę būtina išgerti. Po to ateina tuštuma. Absoliuti. Lyg po sunkaus egzamino, kurio laukei su baisiu jauduliu. Absoliuti tuštuma.
O kaip vėl sukaupti tą turinį? Jūs klausiate aktoriaus sunkių dalykų. Žinote anekdotą apie šimtakojį? Kai ėmė jo klausinėti, kuria koja jis pradeda vaikščioti, vargšelis nebegalėjo paeiti. Juk man vėl rytoj reikia į sceną.
– Bet vieną dieną uždanga pakils paskutinį kartą, jūs susirinksite iš grimo kambario savo pypkes ir uždarysite duris. Ar nekamuoja jaunystės pergalių ilgesys?
– Jūs klausiate laimingo žmogaus, kurio iki šiol visiems reikia. Bet aktorius – lyg graži moteris, kurią vakar visi dievino, o šiandien – nė vieno gerbėjo. Suprantama, aktoriui tai baisu. Tokia diena ateis. Galvoti apie tai reikia nuo pirmos dienos, kai pasirenki aktoriaus profesiją.
Prisiminimų kambarys — vasarnamyje
– Kokia jūsų pati paprasčiausia šeimos diena, kai nereikia eiti į teatrą?
– Geriau jūs manęs nebūtumėte to paklaususi!
Mano didžiausias trūkumas – aš visiškai nemoku organizuoti poilsio. Turiu daug draugų, jie skambina – mes Seišeliuose, mes kalnuose. Ir man taip gėda prieš žmoną, kad jie ten, o mes – Maskvoje.
Gal taip yra todėl, kad aš nuo 20 metų lekiu į priekį pasiutusiu greičiu. Ne aš sprendžiu, o likimas. Ir tapau inertiškas. Bijau poilsio dienų, atostogų, ką daryti, į kokias agentūras eiti kelionių užsisakyti? Toli skristi gaila laiko, todėl dažniausiai pasirenkame žiemą Dubajų.
Bet galiu fotelyje prasėdėti visą dieną nieko nepasiūlęs nei sau, nei šeimai.
– Negi kaip tikras maskvietis neturite Pamaskvyje vilos, kur geriate arbatą?
– O kaipgi, atspėjote, turiu Borechove, gražiame rajone. Žmona nuolat primena: „Olegai, reikia padažyti, patvarkyti, tai to, tai ano“. Ir aš su siaubu sėdu į mašiną. Ne todėl, kad man to reikėtų, o tam, kad padėčiau žmonai įgyvendinti jos norus, fantazijas. Ir važiuojam po parduotuves, kažką perkam, po to statom. Tada džiaugiuosi, kad kažkas vyksta.
– Gal vasarnamyje turite ir prisiminimų kambarį, kur laikote nuotraukas, slepiate gerbėjų laiškus? Ar juos sudeginate?
– Tikrai yra toks kambarys. Tik laiškų nėra, nes dabar yra telefonas ir niekas nebeužsiima epistoliariniu žanru.
Būdavo, kad kasdien gaudavau 100–200 laiškų. Juk Rusija plati – nuo Vladivostoko iki Bresto.
Aš bijau laiškų, nes pasaulis pilnas liguistų žmonių. Ir žmona jų bijo, nes su laiškais dažnai atkeliauja ir nelabai malonių žinučių. Todėl gerbėjų laiškus aš dažniausiai išmetu.
Gal jau išjunkime diktofoną ir kaip du normalūs žmonės išgerkime kavos?