Merginos akyse atjauta: „Negaliu kitaip. Aš šįvakar valgysiu tortą, o ką valgys ji? Esu sau pažadėjusi: kuo daugiau uždirbsiu, tuo daugiau padėsiu kitiems. Juk ir pati augau skurde“.
Ji – nesugadintas žmogus šių dienų pasaulyje. Švelni, didelių naivių akių, visuomet trykštanti gera energija ir pasiryžusi ja pasidalinti su kitais. Be jokių nuoskaudų ir burnojimų, nors pagrindo tam turėtų į valias. „Aš esu optimistė. Viskas bus gerai!“ – švyti vyno namų „Conte di Capri“ vykdančiosios direktorės Vinifridos Česnulevičiūtės akys.
Tačiau ne visi bičiuliai įtaria, kad už tai, kokia ji yra dabar, kokį gyvenimą susikūrė, Vinifrida turi būti dėkinga tik savo užsispyrimui. Tikėjimas užgydė sielos žaizdas, o meilė gyvenimui skatina neužmiršti, iš kur ji atėjo. Tai galėtų būti banali Pelenės istorija. Tik, deja, čia nėra jokio princo.
Putojančio vyno ambasadorė
Kai įžengiu į vyno namų biurą Vilniaus senamiestyje, iš karto į akis krinta plakatas: „Brangioji Vini, tu nuostabi 18-metė, gana protinga kaip 18-metė. Mes tave mylim“. Taip užrašė jos bičiuliai gimtadienio proga. Aš tikrai žinau, kad jai ne aštuoniolika, tačiau mergina, net ir spiriama, nesako savo amžiaus.
„Tokia mano nuostata. Nesu sena, bet skaičių prisiminti nenoriu. Daug svarbiau džiaugtis gyvenimu, suteikti gerumo kitiems“, – sako Vinifrida.
Kabinete – dar nenuvytusios gėlių puokštės ir... „Guerlain“ kvepalų „Insolence“ aromatas. Angliškai tai reiškia įžūlumą, akiplėšiškumą, tačiau ši mergina to neturi nė kruopelytės.
Tai, kad ji dabar – itališko putojančio vyno „Prosecco“ ambasadorė Lietuvoje, kad siūlo žmonėms gėrimą su burbuliukais, kad ragina visus džiaugtis gyvenimu, nuoširdžiai bendrauti, yra lyg priešprieša to, ką ji patyrė gyvenime.
„Negaliu būti akla ir kurčia kitų skausmui, nes pati žinau, kas yra skurdas. Nebijau to žodžio – skurde aš užaugau, – atsargiai žodžius renka mergina. – Mano šeima nebuvo darni. Žinote, kartais žmonės netgi išsiskyrę labiau būna šeima nei tie, kurie gyvena kartu. Mano vidus neleidžia man įvardyti, kokia buvo mano šeima, nes tai labai skaudu. Pasakysiu tik tiek: kai imu galvoti apie savo buvusį gyvenimą, norisi tik verkti, nes nieko gero apie jį neprisimenu. Todėl narstyti savo praeities nenorėčiau, nes tai gana skaudu ir privatu. Asmenines išpažintis palieku sau, kai sėdžiu vakare savo buto didžiulėje terasoje ir galvoju apie praeitį. Net nežinau, kodėl apie ją prakalbau dabar. Prižadėjau niekada ten negrįžti“.
– Bet kažin ar teisinga išsižadėti ar gėdytis praeities – ji juk jūsų, Vinifrida.
– Aš ir nedarau to. Tiesiog nelinkusi gręžiotis į praeitį. Jos reikia tik tiek, kad suvokčiau, kaip toli esu nuo to, kaip gyvenau, kas buvau. Aš labai pasikeičiau. Nežinau, ar tai sėkmė, bet jeigu vertinčiau savo gyvenimą, tai laikyčiau dideliu laimėjimu.
Vienintelė mintis – dingti kuo toliau
– Sakėte, jog žinote, ką reiškia skurdas.
– Taip. Gimiau Varėnoje, gyvenome vargingai. Dėl to labai krimtausi. Mokslo metais net turėjau kompleksą, kad kiti gali gyventi gražiai, džiaugtis darniomis šeimomis, o aš – ne. Nusiraminimo dėl neteisybės ieškodavau statybose. Atsisėsdavau ant kokios plytų krūvos ir... svajodavau.
Ne kažin kokios gudrios mintys ateidavo į septynmetės galvą, tačiau tikrai nevaikiškos. Kai mano bendraamžės nerūpestingai žaidė su lėlytėmis, aš mąstydavau, kokia būsiu užaugusi.
– Ir kur tos svajonės nuvesdavo? Visos mergaitės veržėsi būti gydytojomis arba mokytojomis.
– Aš teturėjau vienintelę svajonę – būti labai laiminga. Galvodavau, kur dabar yra mano būsimasis vyras, ką jis veikia, kaip mes susitiksime su juo, kokia būsiu aš, ką dirbsiu... Tos svajonės mane vis nešdavo tolyn nuo realybės. Paauglystės laikotarpiu tai dar labiau sustiprėjo. Sieloje jaučiau nuoskaudą.
Tačiau vis tiek noriu padėkoti Dievui. Jis mane taip užgrūdino, kad niekas nebebuvo baisu. Suaugau anksti. Galėjau pati priimti sprendimus nesitikėdama pagalbos iš šalies. Vienintelė mintis buvo pabaigus mokyklą dingti iš čia kuo toliau ir kuo greičiau. Jokios kitos svajonės neturėjau.
Grįžusi aplankyti tėvų matau savo bendraklasius ir širdį skauda. Kaip jie nusirito: alkoholizmas, nedarbas, neišsilavinimas. Pagalvoju – juk galėjau ir aš ten būti. Bet lipau iš tokio gyvenimo duobės, kabinausi rankomis kojomis, nors ir labai nelengva buvo.
Tiems žmonėms dabar aš atrodau kaip princesė, gyvenanti pasakoje. Nenoriu daug apie juos kalbėti. Juk atsiras ne vienas, kuris pamąstys: „Va, prasigyveno, pakėlė sparnus, dabar gali pilti pamazgas ant tos aplinkos, kurioje pati sėdėjo“. Man to tikrai nereikia. Su žmonėmis stengiuosi elgtis kuo nuoširdžiau ir sąžiningiau.
“Gyvenimas sustojo, o aš norėjau daugiau”
Vinifrida atvažiavo į Vilnių, tačiau ir čia užgriuvo sunkumai. Aštuoniolikmetė iš kaimo – nuo ko pradėti, kur gyventi? Įstojo į Vilniaus aukštesniąją pramonės mokyklą. Po metų likimas atsiuntė žmogų.
„Dėl jo nutraukiau studijas, išvykau į kitą Lietuvos miestą. Kas atsitiko, kad išsiskyrėme? Supratau, jog įkritau į priklausomybę nuo kito žmogaus. Taip, norėjau saugumo, gražių santykių. Regis, to netrūko, tačiau... Negaliu pasakyti, jog žinojau, ko norėjau, buvau atradusi save. Iš tikrųjų buvau niekas. Gyvenimas sustojo, o aš norėjau daugiau“.
Nurimus asmeninio gyvenimo vėjams Vinifrida įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, baigė aplinkos apsaugos inžineriją. Studijų metais mergina pati save išlaikydavo ir už mokslą susimokėdavo, nes dirbo projektų vadove interjero prekėmis prekiaujančiose įmonėse.
Tačiau Vinifridos viduje nuolat kirbantis „noriu kažko daugiau“ privertė ją imtis ko nors naujo – studijuodama paskutiniame kurse ji sumanė vykti į Vokietiją.
„Ten gyvena mano pati geriausia draugė Inga. Ji ir pasiūlė užsikabinti Miunchene. Taip vieną dieną parašiau pareiškimą išeiti iš darbo ir išvažiavau“, – pasakoja V.Česnulevičiūtė.
Trauktis atgal nebuvo galimybės
Tai buvo tikras iššūkis – mergina nemokėjo nei angliškai, nei vokiškai. Panika, abejonės ir nežinomybės baimė Vinifridą apėmė tik tuomet, kai ji su lagaminais įsėdo į autobusą Vilnius–Miunchenas.
Pagyvenusi savaitę svetimoje šalyje ėmė jaustis dar blogiau: nemokėdama kalbos ji negalėjo nė žingsnio žengti. Kartu išgyveno ir kultūrinį šoką: įvairių tautybių žmonės, skirtingas mentalitetas, pasikeitusi aplinka...
Vinifrida turėjo šiek tiek santaupų, todėl akimirksniu nusprendė – lankys intensyvius vokiečių kalbos kursus. Jau po pusantro mėnesio galėjo susikalbėti su vietiniais.
„Mirksėjau, kalbėjau bendratimi, dariau begales klaidų, bet vis tiek variau vokiškai. Iš užsispyrimo – juk kito pasirinkimo neturėjau. Todėl dabar kalboms nejaučiu jokios baimės. Gramatikos klaidos negali užmušti noro bendrauti“, – įsitikinusi „Conte di Capri“ vykdančioji direktorė.
Modelio darbas ir... automobilių tarša
Kai išseko Vinifridos santaupos, prasidėjo darbo paieškos. Pirma mintis – pasisiūlyti dirbti modeliu. Mat prieš išvykdama į lagaminą dar spėjo įsimesti savo nuotraukų albumą – „Super Models“ agentūroje Vinifrida dirbo modeliu.
„Sėkmė nesišypsojo iš karto – labai nepasitikėjau savimi. Mano svoris – 49 kilogramai, ūgis – 171, o ne 175 centimetrai, todėl maniau, kad netgi tie keli centimetrai gali sužlugdyti bandymą gauti darbą. Dabar tai juokinga, bet tuo metu man buvo didžiulis stresas“, – pasakoja V.Česnulevičiūtė.
Tik merginos optimizmas, įtaiga, jog viskas bus gerai, padėjo prasimušti. Podiumu neteko vaikščioti – Vinifrida reklamuodavo įvairiausius produktus, dalyvaudavo parduotuvių atidarymuose, renginiuose.
Modelio uždarbiu nesiskundė. Jis, aišku, svyruodavo, tačiau mergina sugebėjo ir butą išsinuomoti, ir gražesnį drabužį nusipirkti, ir į Lietuvą parskristi (studijavo paskutiniame kurse. – Aut.).
Vokietija padėjo pasirinkti diplominio darbo temą – Vinifrida lygino Lietuvos ir Vokietijos automobilių taršą. Bendraudama su vokiečių automobilių draudimo kompanijomis net techninius terminus išmoko. Vokiečiams ji buvo tikra egzotika – gražuolė mergina, rašanti apie katalizatorius, filtrus, triukšmo sieneles. Kai apgynė diplominį, magistrantūros studijas manė pratęsianti Vokietijoje, bet...
„Pirma, nemaniau, kad studijoms reikės tiek daug pinigų. Antra, Vokietijoje studentams yra ribojamos darbo valandos. Taigi supratau, kad nesugebėsiu ir savęs išlaikyti, ir dar studijuoti“, – aiškina ji.
Tačiau Vokietijoje pasiliko. Lietuvei tai buvo gera patirtis: dirbdama modeliu įgijo pasitikėjimo savimi, labai daug keliavo po Austriją, Šveicariją, Italiją. Todėl dabar jaučiasi laiminga, turėdama bičiulių visame pasaulyje.
Bijojo priklausyti kitam žmogui
Po ketverių gyvenimo ir darbo metų Vokietijoje Vinifrida grįžo į Lietuvą.
„Dėl Vokietijos viskas gerai – turiu leidimą gyventi toje šalyje, moku mokesčius, turiu visus reikalingus draudimus, pensiją bei sąskaitas banke.
Grįžau į Lietuvą apmąstyti, ką veikti toliau, nes modelio darbas pasirodė tuščias. Kažkokį drabužėlį ant savęs parodyti? Renginyje pasišypsoti? Norėjosi ko nors prasmingesnio. Vienas tos veiklos pliusas – sutikau daug nuostabių žmonių. Nors pasitaikė liūdesio ir nusivylimo, Vokietijos laikotarpį prisimenu tik su šiluma“, – tvirtina V.Česnulevičiūtė.
Jei mergina būtų rašiusi dienoraštį, užsieniniame gyvenimo epizode vietos atsirastų ir jausmams. Turėjo draugą vokietį, viskas netgi buvo pakvipę vestuvėmis, tačiau...
„Nieko neišėjo. Nežinau, gal vėl norėjau nepriklausomybės. Juk kai imi pasitikėti savimi, kai pati gali susimokėti už duoną ir tvirtai jausti pagrindą po kojomis, nelabai nori kito žmogaus pagalbos. Pasijutau laisva. Mano skurdi praeitis naujoje šviesoje ėmė atrodyti kitaip. Nežinau, gal vėl išsigandau priklausomybės nuo kito žmogaus“, – mąsto Vinifrida.
– Bet juk niekas netrukdo sukurti šeimą ir būti ekonomiškai nepriklausomai.
– Manau, jog anksčiau labai skubėjau, labai norėjau kuo greičiau atrasti ramybę su kitu žmogumi. Man atrodo, niekada nevėlu padaryti save laimingą. Aš jau pripratau taip gyventi. Turiu tris keturis brangius ir stiprius žmones. Tai labai geras vidinis jausmas – tarsi būčiau atradusi šeimą. Meilė, pasitikėjimas ir abipusė atsakomybė – ko galima daugiau norėti? Aš tik dabar suvokiu, kad gyvenime ne vyras yra laimė. Tikrai ne!
Dėkinga tėvams už karčią vaikystę
– O kas yra laimė pagal Vinifridą?
– Laimė – kai esi sveikas, turi kam paskambinti, nesijauti vienišas, turi pinigų. Gal dabar mane kas nors kritikuos, sakys, jog pinigai – nesvarbu. Jie reikalingi, nes suteikia gyvenimui kokybės. Moteriai turi būti smagu, kad ji gali nusipirkti ką nori, kad gali skirti pinigų tiems, kuriems jų labiau reikia. Pagaliau laimė – mokėti šypsotis ir neturėti širdyje pykčio, pavydo ar keršto.
Aš turiu šimtą priežasčių pykti už savo praeitį. Bet tėvams visai be kartėlio sakau visai ką kita: ačiū, kad aš turėjau tokią vaikystę. Nes tikiu – jei būčiau augusi apsupta prabangos, nebūčiau tokia, kokia esu šiandien. Ne butas, automobilis ar drabužėliai esmė – džiaugiuosi savo turtingu vidiniu pasauliu. Esu laiminga ir nenustoju svajoti.
– Kaip viskas atrodė Lietuvoje, kai grįžote čia iš Vokietijos?
– Aš ir dabar niekaip negaliu suprasti, kai manęs klausia: „Vinifrida, o kas tau nupirko automobilį?“ Kodėl negaliu jo pati įsigyti?
– Taip mąstyti pas mus – normalu. Jei graži mergina – tai kvaila. Jei giriasi diplomu – jis nupirktas. Jei dar turi butą ir mašiną, tai kažkokiam vyrui „atidirba“ už tą gėrį lovoje. O jei dar verslą pradėjo, tai tik vyras tegalėjo jai sukurti darbo vietą. Susitaikykite su tuo, Vinifrida.
– Bet aš tikrai niekam neketinu aiškinti ir įrodinėti, kad automobilį nusipirkau pati, kad verslo idėja kilo viename vakarėlyje gurkšnojant „Prosecco“ vyną. Aš neturiu už ką atsiskaitinėti, nors ir nepatinka, kad žmonės kalba tai, ko nežino. Juk apie lietuvaites Vokietijoje įvairiausių istorijų galima prirašyti. Ir ne pačių garbingiausių. Aš pati žinau, kaip buvo, ir savimi didžiuojuosi. Niekada nepardaviau ir neparduosiu savo sielos velniui. Protingi ir išsilavinę visada sugeba pamatyti ir atskirti, kas yra kas.
Itališko vyno ambasadorė
– Minėjote, kad mintis itališką putojantį vyną „Prosecco“ pristatyti Lietuvoje kilo viename vakarėlyje.
– Ji kilo ne man, o vokiečių verslininkui Michaeliui Grosui, kuris jau buvo pradėjęs verslą Lietuvoje. Jis man ir pasiūlė tam gėrimui atstovauti. Mėgstu „Prosecco“ vyną, itališką gyvenimo būdą su visomis siestomis bei ilgomis vakarienėmis, tad šis pasiūlymas man tiko. Juo labiau kad tikrai ieškojau veiklos. Ir štai jau metai, kai Vilniuje veikia vyno namai „Conte di Capri“, pristatantys keturias itališko putojančio vyno „Prosecco“ rūšis. Mes jo netiekiame parduotuvėms, stengiamės pasiūlyti geriausiems Lietuvos barams ir restoranams.
– Turbūt apie „Prosecco“ žinote viską.
– Ne, bet degustaciją per gimtadienį išlaikiau, – nusišypso mergina. – Draugai man užrišo akis, įpylė į taures „Prosecco“ ir liepė pasakyti, kurį geriu. Nesuklydau.
Apie itališką kultūrą, valgymo įpročius, bendravimo niuansus, gėrimo subtilybes Vinifrida galėtų kalbėti iki ryto. Apie tai, kaip prisiduria prie komandiruotės kelias dienas, kad tik automobiliu išmaišytų dar daugiau Italijos kampelių. Ji mėgaujasi ta vienatve, kai gali visus kvapus, visą gamtovaizdį gerte gerti.
„Aš iš tiesų įsimylėjusi Italiją. Ir aptarnavimą restoranuose, ir italų įprotį niekur neskubėti lyg akis išdegusiam. Aš taip noriu to gėrio įnešti į Lietuvą. Manau, jog mano darbas tam puikiai padeda“, – sako V.Česnulevičiūtė.
“Neužmiršau, iš kur atėjau”
– Ar įpareigoja „Prosecco“ ambasadorės pareigos atitinkamai atrodyti?
– Kad aš jau seniai esu pasitempusi, – nusišypso Vinifrida. – Man patinka ryte atsikėlus nusiteikti gerai dienai. Jei kas nori mano optimizmo ir energijos, galiu duoti – nė trupučio negaila. Net jei draugė paskambina ketvirtą valandą ryto, sėdu į automobilį ir važiuoju. Man patinka padėti.
– O jei pinigų paprašo alkoholikas?
– Duodu. Žinau – aš jį girdau. Bet jeigu ne aš, kas nors kitas duos ir jis vis tiek nusipirks tą butelį. Aš į visa tai žiūriu kitaip – tiesiog palengvinu jo dabartinį gyvenimą. Gal tas žmogus jau nebegali negerti. Alkoholizmas man labai gerai pažįstamas. Iš vaikystės, iš mažo miestelio gyvenimo.
Džiaugiuosi, kad aplinka išmokė mane, ko nereikia daryti. Tikiu, jog Dievas eina kartu su manimi.
Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: turiu draugų būrį, daug keliauju, turiu namus, į kuriuos sugrįžtu vakare, dirbu širdžiai mielą darbą. Ko galima dar norėti? Daugiau uždirbti? Kam? Prigrūsti spintas prabangių drabužių ir batų? Tuščia. Kai gerai pagalvoju, net turiu per daug.
Todėl artimoms draugėms, kurios gyveno taip kaip aš vaikystėje, visai negaila kas du mėnesius surengti savo rūbų dalybas. Ir pinigų duoti negaila. Aš neužmiršau, iš kur atėjau ir kas buvau.
Vardas reiškia “taikos draugė”
– Jūsų retas vardas. Vilniuje net kalbama, jog tai – slapyvardis. O kaip yra iš tiesų?
– Vardas „Vinifrida“ įrašytas mano pase. Jį man išrinko tėtis, perskaitęs vieną knygą. Vaikystėje tas vardas man pridarydavo nemažai problemų. Net pradinėse klasėse prisimenu, kaip vienas berniukas mane pavadino „Vini Puchu“ (Mikė Pūkuotukas – liet.). Atrodė didžiausia katastrofa, kokia tik gali nutikti mažo žmogučio gyvenime. Grįžau namo verkdama. Bet mama sugebėjo, pastačiusi mane prieš veidrodį, įtikinti, kad aš į tą apvalainą meškiuką visai nepanaši. Nuo to karto jokie užgauliojimai manęs neveikdavo.
Beje, „Conte di Capri“ akcininkas yra istorikas, tad, pavartęs senas knygas, rado, jog mano vardas reiškia „taikos draugė“.
– Pagal tai, kaip gyvenate, kokiomis vertybėmis vadovaujatės, jums reikėtų būti ne vyno, o geros valios ambasadore.
– Gal. Esu tokios nuomonės: jei buvai blogas, niekad nevėlu pradėti elgtis gerai. Žmogus visada turi pasirinkimo galimybę – netgi ištaisyti savo klaidas. Reikia tikėti tuo ir norėti pasikeisti. Aš linkiu visiems gerumo, supratimo, atlaidumo ir tolerancijos. Kaip sakau: „Alles wird gut!“ – Viskas bus gerai!
– Negi nesinori sutikti žmogaus, kuriam visą save – su šiluma, tikėjimu, gera energija – norėtumėte dovanoti?
– Aišku, kad norisi. Bet tokio žmogaus nėra. Kartais net pagalvoju, kad gal per aukštai esu kartelę vyrams užkėlusi. Aš nenoriu bet kokio. Noriu tokio žmogaus, kuris mane priimtų tokią, kokia aš esu.
“Nesu angelas, bet ir ne velnias”
– Jūs man primenate heroję iš vienos knygos, kurioje vyras negalėjo pamilti moters, nes ši jam buvo per gera, per tyra – lyg šventuolė su savo moraliniais įsitikinimais, noru visiems padėti. Gal jūs irgi nepritampate šiame pasaulyje su savo susikurtomis vertybėmis?
– Visai įmanoma. Vienas bičiulis yra pasakęs, kad vyrai manęs bijo. Tačiau nesu angelas, bet ir tikrai ne velnias!
– Bet, patikėkite, atrodote kaip ne iš šio cinizmo, ironijos, naudos, pinigų amžiaus. Lyg naivus, nesugadintas kūdikis, neturintis jokios patirties.
– Gal todėl, jog aplinka tokia, aš ir esu viena. Tačiau vis tiek tikiu, kad šiame pasaulyje yra dar nesugadintų žmonių. Ir tikrai yra vyras, kuriam svarbios tokios pat vertybės kaip ir man, tik mes dar nesusitikome. Gal todėl, kad nežinau, kur jis yra?
Visko mane išmokė gyvenimas – ašarų upeliukas, kuris galėtų vadintis mano vardu. Gal kada nors parašysiu knygą. O kol kas parašykite taip, kad žmones mano istorija įkvėptų daryti gerus darbus. Keisti save. Tikėti, kad viskas bus gerai. Manau, kad tai mano paskutinis pokalbis apie praeitį. Daugiau apie ją – nė žodžio. Gyvenime mane palaiko tik ėjimas į priekį, net jei kartais reikia perlipti per save.