Drakulos ir Frankenšteino nuotaka

Britų „Vogue“ internetiniame žurnale ji turi mėnesinę skiltį, kurioje aprašo savo kasdienį gyvenimą. Į daugelį ryškiausių žvaigždžių ji kreipiasi tiesiog vardu ir (turbūt!) netgi yra jas mačiusi pusnuoges, nes jai priklauso ypatinga parduotuvė.

Save ji juokaudama vadina Drakulos ir Frankenšteino nuotaka. Mados pasaulis ją vadina tiesiog Virginia iš Noting Hilo.

„Mane daug kartų žudė, pjovė, smaugė, korė, skandino. Aš buvau įgijusi nemirtingumą ir prisikėlusi iš numirusiųjų“, – apie save sako pati Virginia Bates.

Ir tai – šventa teisybė, nes kažkada ji buvo siaubo filmų aktorė Virginia Wetherell, vaidinusi kraugerio nuotaką garsiame aštuntojo dešimtmečio filme „Drakula“ (taip pat daugelyje kitų filmų, tarp jų – Stanley Kubricko „Prisukamame apelsine“). Jos velionis vyras buvo britams gerai žinomas siaubo filmų aktorius Ralphas Batesas, į kino istoriją įėjęs Frankenšteino vaidmeniu.

Tačiau šiandien ji pasaulyje žinoma ne dėl vaidmenų siaubo filmuose, o dėl stilingos, kultine tapusios mažutės parduotuvėlės Londono Noting Hilo rajone, kuri mados žinovams yra tarsi pasakiška Aladino ola.

Nuošalioje gatvelėje esančią parduotuvėlę randa dažniausiai tik tie, kurie jos specialiai ieško. Ančių kiaušinių lukštų spalva nudažytame fasade – tik vienas žodis „Virginia“, ant langų, o saulėtą dieną ir pastato išorėje – nėrinių ir besiplaikstančio tiulio užuolaidos.

Už jų – žaižaruojantis, kristalais ir žvyneliais spindintis lobynas su švelniai linguojančiomis stručių plunksnomis, srovenančiomis šilko gijomis ir pusnimis baltutėlių nėrinių. Sveiki atvykę į bene garsiausią pasaulyje antikvarinių drabužių parduotuvę!

„Viskas prasidėjo dar aktorystės laikais: kai neturėdavau darbo ar būdavo pertrauka tarp dviejų filmavimų, užsiimdavau įvairiais darbais (teko ir padavėja bare dirbti), tačiau visuomet traukė dekoravimas, senoviniai dalykėliai. Gyvenimas anuomet buvo visiškai kitoks nei dabar – mažiau formalumų, lengviau daryti širdžiai mielus darbus, nebuvo tiek taisyklių ir suvaržymų“, – apie Londono praeitį, kurią dabar mums sunku įsivaizduoti, pasakoja Virginia, pakvietusi mane į mažytį rausvai dažytą vidinį kiemelį.

Jo sienas puošia tokių žvaigždžių kaip Sharon Stone ar Naomi Campbell autografai ir meilės bei sėkmės linkėjimai.

Kalbamės šiame kiemelyje, nes viename parduotuvės aukšte inkognito atvykusi žvaigždė šiuo metu kažką matuojasi. Gali būti, kad tai – Kate Moss, kuri, kaip sklando kalbos, ieško apdaro netrukus įvyksiančiam iškilmingam pokyliui Viktorijos ir Alberto muziejuje. Tačiau aš to niekada nesužinosiu, nes konfidencialumas – vienas Virginios verslo, kuriam tuoj bus beveik keturiasdešimt metų, pagrindinių principų.

„Savo parduotuvėlę atidariau 1971-aisiais, išgirdusi apie šias tuščias patalpas, kuriose buvo antikvarinė parduotuvė ir kurias savininkė norėjo išnuomoti trumpam, vos kelioms savaitėms, – mat laukėsi kūdikio ir tikėjosi pagimdžiusi tuoj pat grįžti prie savo verslo.

Šiandien skamba juokingai, bet ji anuomet paprašė už nuomą... 20 svarų sterlingų per savaitę. „Gerai, – tariau jai, – nuomosiuosi dvi savaites“. Dvidešimt svarų turėjau, kitus dvidešimt pasiskolinau. Pagimdžiusi ji pamatė, kad nebegalės tęsti savo verslo. O aš gavau vaidmenį filme ir nutariau nuomotis patalpas dar pusmetį.

Savo krautuvėlę, kurioje iš pradžių prekiavau senoviniais baldais ir kitais antikvariniais radiniais, atidarydavau nereguliariai, kada tik šaudavo į galvą. Tačiau, patvirtindama taisyklę, kad nėra nieko pastovesnio už laikina, aš vis dar čia“, – apie verslo pradžią pasakoja Virginia Bates.

„Ilgainiui, nepatikėsite, pradėjau pardavinėti antikvarines vazas ir... prausykles. Pamažu šalia jų atsirado antikvariniai nėriniai ir tekstilė, o tik vėliau – drabužiai. Pirkėjai ateidavo sužinoję apie parduotuvėlę iš pažįstamų“.

– Kaip atradote antikvarinius drabužius ir sugalvojote juos pardavinėti?

– Būdama aktorė daug keliaudavau po Didžiąją Britaniją, Škotiją, Velsą... Mielai aplankydavau turgus, labdaros krautuvėles. Antikvariniai drabužiai tada dar nebuvo suvokiami kaip vertybė, jų buvo pilna visur. Trečiasis dešimtmetis, Viktorijos laikai, XIX amžiaus vidurys, krinolinai, pelerinos, mantijos...

Kai įkūriau čia savo krautuvėlę ir pasklido garsas, kad prekiauju senoviniais drabužiais, vietinės senutės ėmė man tempti maišus apdarų. Juolab kad už gerus radinius dosniai mokėjau. Taip viskas įsibėgėjo, o reklama buvo labai paprasta – iš lūpų į lūpas...

– ...kol pasiekė žvaigždes ir įžymybes?

– Tiesą sakant, lūžis įvyko, kai žvaigždes man atvedė viena įžymybė – supermodelis Helena Christensen. Ji į mano krautuvėlę užsuko per Londono mados savaitę ir nusipirko nuostabią antikvarinę žvyneliais siuvinėtą suknelę su petnešėlėmis, kurią vilkėjo per mados savaitės vakarėlius. Ir sulaukė didelio pasisekimo – visi klausinėjo, kas tai!

Tad ji netrukus pas mane sugrįžo ir prisipirko glėbį antikvarinių drabužių, kuriuos noriai įvairiomis progomis vilkėjo. Tada jos drabužius pastebėjo Johnas Galliano, ji papasakojo jam apie mano parduotuvę. J.Galliano netrukus į ją atėjo, o iš paskos – visos supermanekenės ir įžymybės. Ir svarbiausia – visos šios merginos dar ir šiandien tebėra mano klientės.

Naomi Campbell (prisiklausę gandų apie jos baisų charakterį, jūs turbūt tuo nepatikėsite, tačiau tai – tiesa) yra viena geriausių, dosniausių klienčių ir tikrai geranoriškai paskleidė žinią apie mano parduotuvę. Tai labai padėjo. Juk žinote, mados pasaulio žmonės kartais ne visada nori išduoti, kur, tarkime, gavo nuostabių batų porą. Garsas pasklido taip plačiai, kad turbūt šiandien nėra nė vienos įžymybės, kuri nebūtų čia apsilankiusi.

– O kas yra naujausia jūsų įžymi klientė?

– Na, neseniai čia apsilankė Barbara Streisand – nusipirko žvyneliais siuvinėtą švarką. O mano parduotuvę jai rekomendavo mano klientė Donna Karan. Tad štai, kaip viskas veikia.

– Ar teko kada, išvydus įžymybę, vilkinčią drabužiu iš jūsų parduotuvės, tyliai sau pamanyti, kad ji „sugadino“ drabužį? Galbūt yra tokių žvaigždžių, kurioms verčiau neparduotumėte savo radinių? Tarkime, kaip kažkada Tomas Fordas, sužinojęs, kad Victoria Beckham perka „Gucci“ drabužius, pradėjo šaukti: „Sustabdykite ją!“

– Kaip tik jai ir pardaviau drabužių, ir ji su jais atrodė nuostabiai! Ji nusipirko mažytį korsetėlį ir vieną retų išimčių – šeštojo dešimtmečio pūstą sijoną su žvyneliais siuvinėta detale, kuri iš tiesų yra ketvirtojo dešimtmečio pelerina, dėvima vietoj diržo. Ir gavo mano griežtas instrukcijas, kaip visa tai vilkėti. Turiu ir nuotrauką, kurioje ji pasipuošusi šiais drabužiais pernai per Venecijos filmų festivalį: ji su Davidu, ką tik išlipusi iš gondolos, vilki mano drabužius, o fone – minia paparacų.

Tiesa, apie paparacus. Apsipirkti į mano parduotuvę ji atvyko inkognito. Na, jai atrodė, kad „inkognito“ – kai atvyksti su milžinišku juodu „Rolls-Royce“, tuzinu apsaugininkų ir vos ne motociklų palyda (juokiasi). Todėl nenuostabu, kad per penkias minutes prie mano parduotuvės durų susirinko paparacai ir minia, kokios dar gyvenime čia nebuvau regėjusi. Sulėkė visi aplinkinių kvartalų gyventojai! Tada supratau, koks sunkus žvaigždžių gyvenimas.

Tačiau Victoria buvo labai miela ir maloni, jautri ir puikių manierų, buvo labai paprasta ir gera su ja bendrauti. Vėliau, rašydama savo stiliaus patarimų knygą, ji atvyko daryti su manimi interviu.

– Tačiau jūsų parduotuvė yra tapusi ne tik nuostabių raudonojo kilimo drabužių, bet ir kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Teko girdėti daug pasakojimų, kaip žymiausius pasaulio dizainerius kurti kolekcijas įkvepia jūsų parduotuvėje rasti drabužiai ar jų elementai.

– Tiesą sakant, manau, kad nėra nieko geriau už senovinį originalą. Įdėjos ir įkvėpimas puikūs, tačiau kai matai tikrą senovinį aksominį kailiu išpuoštą paltą, prie jo priderintą žvyneliais dekoruotą suknelę, taip pat – nepakartojamą šių drabužių sukirpimą, pasakiško kruopštumo apdailą, supranti, kad mūsų laikais to nebeįmanoma pakartoti. Todėl kad žmonės jau yra praradę tokį meistriškumą, įgudimą. Niekas, kurdamas drabužį, nebeskiria jam tiek laiko, pastangų ir pinigų.

Galbūt kurią nors iš mano parduotuvėje esančių karoliukais siuvinėtų antikvarinių suknelių ir galėtų nukopijuoti Johnas (Galliano. – Red.), kurio sumanymus įgyvendina Paryžiaus aukštosios mados ateljė meistrai. Tačiau kiti dizaineriai savo drabužius vis dažniau siunčia siūti, siuvinėti ir puošti į trečiojo pasaulio šalis. Dažnai būna, kad dizaineris nusiperka drabužį, nes jo dėmesį patraukė detalė – rankogalis, išsiuvinėtas raštas, – kurią jis nori panaudoti savo kuriamam drabužiui.

– Nejaugi norite pasakyti, kad dėl to jie sukarpo ir sunaikina senovinį drabužį?

– Taip. Ne kartą, žvelgdama į podiumą, atpažinau iš mano parduotuvės iškeliavusių suknelių detales. Tačiau dažniau nutinka, kad vienas senovinio drabužio skvernas ar sijono palanka įkvepia dizainerį sukurti didelę kolekciją. Tarkime, Galliano nuolat semiasi iš čionykščių radinių įstrižo suknelių sukirpimo technikų ir gudrybių. Džiaugiuosi tai matydama, ypač kai mano radiniai įkvepia Johną, kuris tai daro nepaprastai kūrybiškai, kartais net dar geriau. Juolab kad senovinės suknelės dažnai būna sukirptos nelabai praktiškai ar patogiai, o jis šen bei ten pasiaurina, prakerpa, padaro jas labiau gundančias, liekninančias.

– Koks laikotarpis ar drabužis jūsų širdžiai artimiausias?

– Turiu nuostabią ketvirtojo dešimtmečio suknelę, siuvinėtą karoliukais ir drugeliais. Trečiasis dešimtmetis yra gana neparankus – juk drabužių siluetai yra be galo tiesūs, neišraiškingi, tinkami tik liesutėms moterims.

Dievinu XIX amžiaus pabaigos įliemenuotus, karoliukais siuvinėtus švarkelius. Tiesą sakant, žaviuosi visais mano parduotuvėje esančiais drabužiais – neperku nė vieno, kuris man nepatinka ar kurio neužsivilkčiau.

Tačiau svarbiausia, vilkint antikvarinius drabužius, juos derinti su naujais, šiuolaikiniais. Tarkime, antikvarinė suknelė ir modernus „Marc Jacobs“ švarkas arba senovinis sijonas ir „Dior“ diržas. Jei nuo galvos iki kojų vilkėsi senoviškais drabužiais, atrodysi kaip karnavalo personažas!

– Ar kaip nors restauruojate savo radinius?

– Truputėlį. Seni drabužiai labai trapūs – kartais jie išsilaiko šimtmetį, o atkeliavę į mano parduotuvę suplyšta per tris dienas, nes klientai, nepratę prie jų trapumo, matuodamiesi juos suplėšo.

Kita ypatybė – šiuos drabužius vilkėdavo turtingos moterys, kurioms apsirengti padėdavo tarnai: jas nuvilkdavo, apvilkdavo, pridaigstydavo. Be to, judesiai, jų vilkėjimo būdas, eisena buvo visiškai kitokie. Apskritai net vaikščiojama ir judama buvo kur kas mažiau – štai kodėl senoviniai moterų bateliai tokie mažyčiai ir gležni tarsi gėlės.

Šiandien mes kur kas aukštesnės, mūsų krūtinės didesnės, liemuo ilgesnis. Ir šiandien verta prisiminti, kad ant senovinės, žvyneliais siuvinėtos suknelės geriau nesegti automobilio saugos diržo. Tad jei važiuoju į vakarėlį, drabužius susikraunu mašinoje ir pasipuošiu prieš pat įžengdama į pobūvį.

Kartą net buvau pakliuvusi į juokingą situaciją: viduržiemį su mane lydėjusiu pažįstamu, kuris yra gėjus, paskubomis persirenginėjome mašinoje ir mūsų vos nenubaudė policininkas, kuris, pastebėjęs mus pusnuogius, pamanė, kad viešoje vietoje susiruošėme pasimylėti!

– Ar nebijote, kad vieną gražią dieną antikvarinių drabužių ištekliai išseks ir parduotuvę teks uždaryti?

– Jau dabar vis rečiau ir sunkiau gaunu senovinių drabužių. Vis daugiau žmonių, suvokę jų vertę ir paklausą, pastaruoju metu puolė jais prekiauti – seniau buvau bene vienintelė, turinti tokį verslą. Beveik priėjau kritinę ribą. Seniau nė nebūčiau pagalvojusi pirkti ką nors, kas turi nors mažutėlį įplyšimą ar defektą, o dabar tenka.

– Kaip tiksliai apibrėžtumėte, kas yra senovinis, antikvarinis drabužis, o kas – „vintage“, retro? Juk kartais, paradoksas, vos kelių sezonų senumo drabužiai pavadinami „vintage“?

– Skirtis, kuria vadovaujuosi, labai paprasta – visa, kas sukurta iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, yra antikvariniai drabužiai. Po karo pasiūti – „vintage“, jau dėvėti drabužiai. Savo parduotuvėje tokių beveik neturiu. Juk jų galima rasti paprastose labdaros parduotuvėse. Užtat ne kartą esu pardavusi Madeleine Vionnet, Paulio Poiret, Jeanne Lanvin drabužius. Visuomet gailiuosi, kai jie iškeliauja iš mano parduotuvėlės. Bet taip turi būti – juk už kažką turiu pirkti naujus radinius!

– Ką pasakytumėte tiems, kurie kaip maro kratosi senovinių drabužių sakydami, kad tai – svetimų žmonių rūbai, prisisunkę jų energijos?

– Gal prieš dvejus metus į mano parduotuvę buvo užsukusios dvi ponios. Apžiūrėjusios iškabintas grožybes, jos suraukė nosytes ir pasakė: „Fui, juk tai mirusių žmonių drabužiai!“ Tąsyk man į galvą toptelėjo mintis, kad iš tiesų jos visiškai teisios! Ir kad man visai patinka ši mintis.

Man patinka šiems drabužiams suteikti antrą gyvenimą. Pagalvoju apie moteris, kurios kažkada šiuos drabužius vilkėjo, ir manau, kad jos buvo tokios kaip mes, į mus panašios – gyveno, mylėjo, šoko, vaikščiojo į pokylius ir vakarėlius.

Noriu, kad merginos, nusipirkusios drabužius mano parduotuvėje, juos vilkėdamos nuostabiai leistų laiką, puikiai atrodytų, kad jas įsimylėtų.

Manau, jeigu buvusios šių drabužių savininkės tai mato iš anapus, jos džiaugiasi, kad jų apdarai toliau skleidžia džiugesį bei grožį ir kad tradicija tęsiasi. Tad faktas, kad juos vilkėjo dabar jau mirę žmonės, manęs nė kiek negąsdina.