Palangoje gyvenanti 25 metų Vitalija Žukauskaitė apkalbų apie save jau prisiklausė tiek, kad vargiai kuo ją galėtum nustebinti. „Žmonės kalba ir kalbės, nieko čia nepakeisi“, – ramina save Vitalija, meiliai glausdama prie savęs pusantrų metukų Justą.
Keliautojas nuo mažų dienų
„Sūnelis aktyvus, bet nėra reiklus, išlepęs. Rodyk jam dėmesį, ir jis bus linksmas, guvus. Justas labai geras, nekaprizingas vaikas, klusnus“, – tris kartus per kairįjį petį nusispjauna Vitalija. Ir iš tiesų – per visą mūsų viešnagės laiką Vitalijos ir jos draugo Rimanto Jasiukėno namuose Justas patenkintas rodė savo žaislus, bendravo ir nuolat šypsojosi.
Bendrovės „Palangos statyba“ valdybos pirmininkas R.Jasiukėnas sako, kad gerą charakterį vaikas paveldėjo tiek iš jo, tiek iš Vitalijos. „Abu nevengiame žmonių, esame aktyvūs“, – teigė 45 metų tėvas.
„Galbūt Justas toks dėl to, kad aš, būdama nėščia, ramiai nesėdėjau, kiekvieną dieną važiuodavau į darbą. Gal tik aštuntą nėštumo mėnesį nustojau vairuoti, o dirbau iki septinto“, – pratęsia jo mintį Vitalija.
Pora savo pirmagimį vežasi net į tolimas keliones. Tad nors Justui dar tik pusantrų, jis jau spėjo pabūti Prancūzijoje, Švedijoje, Graikijoje, net dukart Dominikoje. „Pirmoji Justo kelionė buvo dar įsčiose, kai jam buvo septyni mėnesiai. Skridome į Dominiką. Simboliška: Justui gimus, po septynių mėnesių nuvažiavome į tą pačią vietą“, – prisimena V.Žukauskaitė. Pasak jos, Justo kelionės nevargina, jis svečiose šalyse puikiai jaučiasi. „Nesuprantu, kodėl žmonės sako, kad vaikas kelionėje gali trukdyti“, – stebisi ji.
Lauktas netyčiukas
Vitalija nėščia pasijuto po trejų metų draugystės su Rimantu. „Vaikas buvo planuotas, bet ne tais metais“, – nusišypso V.Žukauskaitė.
– Rimantas tuomet buvo neseniai išsiskyręs su žmona, tačiau jūs dar nebuvote susituokę. Kaip reagavote į žinią apie vaiką?
– Džiugiai. Nors ir neplanavome, aš labai norėjau vaikelio. Iš pradžių buvo sunku tuo patikėti. Kol pilvukas nepradeda ryškėti, netiki, kad kažkas keičiasi, tavyje auga nauja gyvybė.
– Iš pirmos santuokos Rimantas turi dvi dukras, tad sūnaus gimimas tikriausiai jam buvo ypač džiugus?
– Man nebuvo svarbu, kas gims. O Rimantas, manau, giliai širdyje norėjo berniuko, bet jei būtų gimusi mergaitė, spėju, nebūtų nuliūdęs.
– Ar iš anksto žinojote, kad gims berniukas?
– Taip, bet nebuvau tikra, tad niekam apie tai nesakėme.
Rimantas gimdyme dalyvavo nuo pačios jo pradžios iki galo. „Sakė įsivaizdavęs, jog viskas bus daug baisiau. Galima sakyti, jog iš tiesų pagimdžiau lengvai. Ir nėštumas buvo sklandus. Nereaguodavau į menkus negalavimus ir netapau ligoniu“, – prisimena Vitalija.
R.Jasiukėnas sako tik dabar supratęs, kokia laimė yra auginti vaiką.
„Siūlyčiau visiems pabandyti susilaukti vaiko esant brandaus amžiaus. Atsigauni, vėl yra dėl ko gyventi. Kai užaugini vaikus, gyveni tik sau. O kai pradedi laiką skirti tik sau – greičiau sensti. Sako, vyrą reikia „nurašyti“ po 50 metų, nes vaikai jau užauginti, ir jis niekam nebereikalingas. Tad jei nenori būti „nurašytas“ – susilauk vaikų“, – guviai paaiškina ponas Rimantas.
Vardą tėvai berniukui išrinko vartydami vardynus. Sako norėję trumpo. Patiko ir vardo reikšmė (lotynų k. „justus“ – „teisingas“) bei charakterio bruožai, kuriuos šis vardas neva suteikia. Jei tikėtume vardynais, Justas – šeimyniškas, geras žmogus. Be to, Vitalijai patiko mažylio vardo ir pavardės sąskambis: Justas Jasiukėnas.
Pinigus nori užsidirbti pati
Vitalija Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo verslo vadybos administravimą. „Justą pagimdžiau kaip tik per paskaitoms skirtas dvi savaites. O po gimdymo praėjus mėnesiui prasidėjo egzaminai“, – prisimena Vitalija. Tačiau juos sėkmingai išlaikė ir diplomą gavo.
– Kam jums mokytis ar dirbti? Juk galėtumėte tiesiog būti ponia.
– Kiekvienas žmogus turi turėti išsilavinimą ir darbą. Užsidirbti pinigus noriu pati, o ne prašyti jų Rimanto. Neįsivaizduoju savęs nedirbančios. Metus nuo pažinties pradžios dar dirbau jo viešbutyje. Po to nutarėme, kad nebedirbsiu. Bet po pusmečio jau nebegalėjau sėdėti namuose ir nieko neveikti. Galų gale (nusispjauna tris kartus) gyvenimas gali kada nors apsiversti taip, kad aš Rimantą turėsiu išlaikyti. Niekas nuo nieko nesame apsaugoti. Be to, juk mokaisi dėl savęs.
Būti ponia? Aš esu paprasta moteris, man nerūpi kirpyklos, makiažai, manikiūrai. Neįsivaizduoju savęs kasdien vaikščiojančios po grožio salonus. Tad ką reikėtų nedirbant veikti?
– O apsipirkimo džiaugsmai?
– Man užtenka to, ką nusiperku prasidėjus naujam sezonui. Įsigyju keletą rūbų, batų, ir viskas.
Šiuo metu Vitalija vis dar džiaugiasi motinyste namuose. Iki Justo gimimo ji dirbo nekilnojamojo turto agentūroje vadybininke.
– Norite grįžti į darbą?
– Iš dalies norėtųsi. Bet dar būtų gaila vaiką auklei palikti. Kai tik Justas pamato, kad persirengiau, apsikabina ir nepaleidžia.
Neranda tinkamos salos vestuvėms
– Jau šešti metai esate kartu. Vedybų vis dar neplanuojate?
– Artimoje ateityje – ne. Jeigu pakeisiu pavardę, nemanau, kad pasikeis mūsų santykiai. Vaikas turi tėtį, jo pavardę, ir jam tai svarbiausia. O ar bus žiedelis, ar ne – nematau didelio skirtumo.
Gal iš pradžių ir buvo noras ištekėti. Bet pamaniau, kad šiaip ar taip... jau tas „reikalas“... Buvau nėščia, tad nieko bloga, jei susituoksime po kelerių metų.
Aš jaučiuosi rami ir saugi. O tai yra svarbiausia. Visada žinau, kad galiu į jį atsiremti. O kaip likimas lems, taip ir bus. Kokių garantijų gali gauti susituokęs? Jeigu nesaugiai jautiesi nesusituokęs, lygiai taip pat jausiesi ir po santuokos. Tas popieriukas visam gyvenimui nesusieja.
Prabėgdamas su ant iešmų suvertais šašlykais, Rimantas įvardija „tikrąją“ vedybų atidėliojimo priežastį: „Nerandame salos, kurioje tuoksimės“.
Vitalija su Rimantu susipažino prieš penkerius metus. Tuomet ji dirbo barmene viename iš Rimantui priklausiančių Palangos viešbučių. Čia ji atliko praktiką, o Šiauliuose mokėsi padavėjo-barmeno specialybės.
„Po vidurinės mokyklos niekur neįstojau, nes rinkausi tokias specialybes, kur į vieną vietą pretenduoja 30–40 žmonių. Kad metai nepraeitų veltui, įstojau į padavėjus-barmenus rengiančią mokyklą“, – paaiškina Vitalija.
Užbūrė vyro pagarba žmonėms
Mergina greitai patraukė savo viršininko dėmesį. „Žinojau, kad jis vedęs, bet... Jis rodė daug dėmesio ir atkaklumu pasiekė savo tikslą. Nesitikėjau, kad nekaltas pakvietimas pietų peraugs į meilę“, – prisipažįsta dvidešimt metų už Rimantą jaunesnė Vitalija.
– Kuo Rimantas patraukė jus?
– Labai linksmas, geras, švelnus, šiltas žmogus. Į jį vien pasižiūrėjus gera. Su juo malonu bendrauti, jis visada taktiškas, su visais elgiasi pagarbiai. Ta pagarba kitam žmogui ir užburia. Jis niekada neparodo, kad yra daugiau pasiekęs ar turtingesnis. Jis stengiasi neišsiskirti iš minios. Tiesiog yra labai geras žmogutis.
– Jūs perpus už Rimantą jaunesnė. Ar judviejų meilei nesipriešino jūsų tėvai?
– O ko jiems priešintis? Man reikės su juo gyventi, o jiems tereikia su tuo susitaikyti. Tačiau didelio pasipriešinimo nebuvo. Žinoma, mama nesitikėjo, kad mes pradėsime gyventi kartu.
– Koks Rimantas vyras?
– Dėmesingas, švelnus, geras, nuoširdus, turintis humoro jausmą. Jis turi viską, ką galima turėti geriausia.
– Taip nebūna.
– Būna. Jis niekada nėra pakėlęs balso. Niekada nesipykstame dėl menkniekių. Apskritai mažai pykstamės. Išdėstome savo nuomonę, ir viskas. Arba ramiai padiskutuojame.
– Tačiau tarp jūsų – 20 metų skirtumas. Ar tai netrukdo gyventi?
– Metų skirtumo visiškai nejaučiame. Gal tik pačioje pradžioje jaučiausi jaunesnė tik dėl to, kad žinojau, kiek jam metų. Tuomet į jį kreipdavausi „jūs“. O jis auklėdavo mane: kaip tu taip gali mane vadinti – negi aš toks senas? Tačiau greitai pastebėjau, kad jis labai aktyvus, kad mūsų pomėgiai panašūs. Iki Justo gimimo mes net į naktinius klubus nueidavome!
Vitalija tikina, kad ryšys tarp jos ir Rimanto tik tvirtėja: „Kartais nereikia net kalbėti – suprantame vienas kitą iš judesių“.