„Lietuvos geležinkelių“ bendrovės vidaus administravimo tarnybos viršininkė Liudmila Kirkilienė jau pusantrų metų pristatoma dar ir kitaip – premjero žmona. Naujas visuomeninis statusas 60-metės moters neišpaikino: į darbą ji tebevažinėja troleibusu ir taksi, savaitgalius leidžia su šeima, tebesimoko anglų kalbos.
Viskas taip, kaip ir buvę? Ne. Paspartėjo gyvenimo tempas. Didžiausias ponios Liudmilos troškimas yra išlikti jaunatviškai, šiuolaikiškai – savo mąstymu, širdimi, gyvenimo supratimu.
Sutaupytos minutės - savęs tobulinimui
Su L.Kirkiliene kalbamės didžiųjų žiemos švenčių išvakarėse. Tai – sustabdytas laikas, kai norisi apžvelgti metus, perkratyti sielos užkaborius, pagirti save už tobulėjimą, ėjimą pirmyn ir atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinai. Tai laikas, kai prisiminimai mus nuplukdo į šiltus, o kartais – į skausmingus vandenis. Pasidaro net geliamai graudu – laikas juk taip bėga!
– Ponia Liudmila, kaip išgyvenate šį laikotarpį? Ar nepuolate į paniką: „O, Dieve, vėl Naujieji! Kaip greitai...“
– Taip, iš tiesų nelengva suvokti, kaip greitai prabėga metai. Vėliau ar anksčiau tas suvokimas visus aplanko. Manyčiau, aiškiausia riba – po trisdešimtojo gimtadienio. Tada, regis, tie metai nebe eina, o lekia. Prašvilpia nepastebimai! Ypač tą pagreitėjusią laiko tėkmę pajunta dirbantis žmogus. Ateini į darbą pirmadienį, o žiūri, kad jau ir penktadienis ant nosies. Taip ir su šventėmis, naujamečiu šurmuliu... Tik spėk sekti įvykius!
Tačiau pastebiu, kad padidėjusia laiko sparta skundžiasi ne tik mano amžiaus žmonės, bet ir jaunimas. Mano ir kolegų vaikai sako, kad dabar gyvenimo tempas – beprotiškas. Vaikai aktyvūs, viskuo domisi, gal todėl ir tas laikas visus remia prie sienos tiek dirbant, tiek leidžiant laisvalaikį? Žodžiu, įdomiu laiku gyvename.
– Bet argi ne paradoksalu: kai viskas tobulėja – traukiniai pasiekia 300 kilometrų per valandą greitį, kompiuteriu mokame už butą, laiškelius pakeitė mobiliojo telefono žinutės, – mes pritrūkstame laiko. O juk technologijos turėtų mums padėtį tą laiką taupyti! Kaip čia yra?
– Manyčiau, taip yra todėl, kad anksčiau mūsų laiką surydavo paprasti dalykai: rašėme laiškus, klampojome dešimtis kilometrų, kad pasimatytume su draugais.
Kai technika susisiekimo ryšį pagreitino, sutaupytą laiką skiriame visai kitoms reikmėms: naršome internete, lankome šokių pamokas, keliaujame. Vis tobulinamos technologijos mums suteikia daugiau galimybių. Kam? Savęs tobulinimui, pomėgiams.
Štai todėl mes ir esame labiau užsiėmę nei, tarkim, prieš dvidešimt metų.
Racionaliau, bet ne taip dvasinga
– Ar esate imli technologinėms naujovėms?
– Taip. Kompiuteriu ne tik dirbu: mokesčius už butą moku, telefono sąskaitas, pildau deklaracijas. Taip patogiau. Be to, nereikia stovėti eilėse – taigi sutaupau laiko. Viena vertus, gerai, bet kita vertus, prarandi bendravimo galimybę. Anksčiau, žiūrėk, nueini į paštą ar banką susimokėti už butą, pastovi eilėje, persimeti žodžiu kitu su žmonėmis, apsižvalgai, kažkaip atitrūksti nuo rūpesčių... Dabar viskas racionaliau, bet ne taip dvasinga.
– Sutinku. Vaikinams anksčiau užtekdavo ir paprasto akmenuko, kad galėtų mylimai merginai į langus pabelsti ir su ja pasikalbėti. O dabar reklamos skatina ausinukus užsidėti, „atsijungti“ ir bendrauti SMS.
– Teisingai. Mes džiaugėmės tuo, ką turėjome, jūs – tuo, ką turite. Jūs džiaugiatės gauta žinute, mes – laiškeliais. Nereikia lyginti, pavydėti ar jausti ilgesį. Išeitis viena – tiesiog susitaikyti, jog laikai keičiasi. Kiekvienai kartai – savas laikas, savi privalumai, malonumai. Ir prisiminimai, žinoma.
– Bet jūs labai stengiatės žengti koja kojon! Jau legendomis apipintas jūsų anglų kalbos mokymasis – jam aukojate savo pietų pertraukas.
– Tai ne legendos. Mokytis kalbų – kiekvieno save gerbiančio žmogaus prievolė. Pamokos su dėstytoja būna kelis kartus per savaitę, tačiau kitas pietų pertraukas „suvalgo“ pamokų ruoša. Juk duoda visokių užduočių, pratimų – reikia atlikti. Tačiau tai – smulkmenos. Svarbiausia, jog jau galiu laisvai bendrauti su užsienio šalių ambasadorių, premjerų žmonomis, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi.
Savo dėstytoja žaviuosi – jauna, maloni, kūrybinga. Apskritai labai mėgstu bendrauti su jaunais žmonėmis. Tada gaunu iš jų energijos, stengiuosi neatsilikti ir mąstymu.
Štai kiekvieną šeštadienį pasimatau su savo sūnumi Ruslanu. Pokalbiai įvairiomis temomis man – savotiškas pasitikrinimas: ar galvoju jaunatviškai, ar jau „grybauju“ į kitą pusę? O gal pasenau? – šypteli moteris. – Bet, regis, dar mąstau ir reiškinius vertinu normaliai.
Dovana — vyras su didele šeima
– Jeigu matau ant jūsų stalo kompiuterį, o jūs žinote, kas yra USB atmintinė ir MP3, tai kaip čia apkaltinsi atsilikimu? Niekaip! – bandau pagauti ponios Liudmilos nuotaiką.
– Oi, mes jau metus naudojame USB vietoj kompaktinių plokštelių. Labai patogu visą informaciją įrašyti. Šį daikčiuką nešiojuosi net rankinėje!
– Kaip paprastai sutinkate Naujuosius metus?
– Naujieji miestiečiui, manau, praeina be jokių staigmenų. Tradiciškai šeimos išsiruošia į operą ar Filharmoniją, o grįžusios švenčia Naujuosius metus draugų būryje.
Mano vyro šeima labai didelė – Gediminas turi keturias seseris ir du brolius. Taigi man, vienturtei, likimas atseikėjo iš karto dvi dovanas – kartu su vyru gavau ir didelę šeimą! – ponios Liudmilos veidą nutvieskia šypsena. – Todėl, kaip sutikti Naujuosius, per daug galvos nesukame. Kasmet ką nors sugalvojame.
– Turite du anūkus – 13 metų Andrių ir dar metukų neturinčią Urtę. Ar anksti pasirūpinote Kalėdų dovanomis jiems?
– Anūkai – šventas reikalas! Vaikams gali ir nieko neįteikti, tačiau anūkams... Abu anūkus mums padovanojo Gedimino vaikai iš pirmosios santuokos – Diana ir Rolandas. Mano sūnus iš pirmosios santuokos Ruslanas dar nieko neturi. Bet spirsim, spirsim – jau laikas, – nusikvatoja L.Kirkilienė. – Taigi rezervų dar turime.
– Tėvai visą savo meilę atiduoda vaikams. Koks jausmas dabar, kai esate močiutė? Ar tikrai močiutės nori lepinti anūkus?
– Taip, tai labai natūralu! Mes vaikų susilaukėme anksti. Auginome, tačiau norėjome turėti ir asmeninio laiko. Todėl prašėme tėvų, kad anūkus paglobotų. Tuomet vaikams skyrėme mažiau laiko – dėl darbo, mokslo. Todėl dabar, kai jau esame seneliai, šiltą ir saugų jausmą – meilę – norisi dalinti anūkams. Juk meilė niekur neišnyko – ji gyvena mumyse.
Man atrodo, kad gyvenime yra labai svarbu rūpintis kitais. Rūpindamasis tampi atsakingesnis, jautresnis, ne toks egoistas.
Dalindami meilę jaučiame pilnatvę
– Jei nedirbtumėte „Lietuvos geležinkeliuose“, ar imtumėtės labdaringos veiklos? Kuo rūpintumėtės?
– Ir dabar nemažai dalykų darau, tik nekalbu. Būnu įvairių renginių globėja – veiklos užtenka. Tačiau, jeigu visai neturėčiau darbo, manau, vis tiek namuose nesėdėčiau tik savo reikalus tvarkydama. Taip, moteris privalo ir savimi pasirūpinti, tačiau ne tai yra gyvenimo esmė. Tik dalindami meilę ir šilumą kitiems galime jausti pilnatvę.
– Jums abiem su vyru ši santuoka – antroji. Gal po penkiolikos bendro gyvenimo metų galite pasakyti, ar lengva sustyguoti santykius antrą kartą sukūrus šeimą? Juk tiek daug naujų aplinkybių: kiti sutuoktiniai, vaikai, jų reakcijos... O kur dar atostogos, šeimos šventės!
– Žinote, galima vertinti „sunku, nesunku“, tačiau geriausia tai priimti kaip gyvenimo realybę, su kuria turi susitaikyti. Jei tik pradėsi galvoti, svarstyti, matuoti, tikrinti, bus labai sudėtinga gyventi. Tu įsilieji į naują šeimą, taip pat ir į tavo gyvenimą ateina naujų žmonių, taigi turi visa tai priimti natūraliai. Be jokių užuominų, pykčių, prisigalvojimų ar išsigalvojimų, kaip antai: „Oi, į mane ne taip pažiūrėjo, oi, gal manęs nemyli...“ Nereikia šito. Jei tu būsi atviras visiems, ir kiti tau bus atviri.
Pavyzdžiui, aš labai puikiai sutariu su Gedimino vaikais, kurie dabar jau ir savo vaikų susilaukė. Nei Dianai, nei Rolandui niekada jokių sąlygų nekėliau. Mes tikrai susikūrėme gerus santykius: ir susiskambiname, ir patarimo vienas kito paprašome, ir šventes kartu švenčiame. Aš gerbiu jų ryšį su mama, pirmąja Gedimino žmona. Visa tai yra natūralu, gyvenimiška. Taip pat man miela bendrauti su žentu Jonu ir marčiomis.
Nevalia išsižadėti praeities
– Bet sakoma, kad antroje santuokoje gyvena ne du žmonės, o keturi. Turime taikstytis su buvusiaisiais, kaip neišvengiamais šešėliais.
– Taip, nesiginčiju. Yra tas jausmas, kad, be tavo dabartinio gyvenimo, tebesitęsia anas, buvęs. Tačiau reikia kažkaip sugebėti – ne, ne nuo praeities atsiriboti ir ją nustumti, o leisti jai ramiai tekėti.
– Du gyvenimai – kaip du geležinkelio bėgiai, kurie turi eiti lygiagrečiai, kad traukinys judėtų...
– Visiškai teisingai. Kaip gali tuos žmones išmesti iš savo gyvenimo? Juk jie vis tiek egzistuoja. Pagaliau – nusistovėjo santykiai, į vietas sugulė buvę jausmai... Manyčiau, savo praeitį reikia gerbti. Jos išsižadėti nevalia.
– Kiek metų truko pirmoji jūsų santuoka?
– Dvidešimt. Aišku, visais atvejais geriau, kai žmonės nesiskiria, išsaugo šeimą. Bet taip susiklosto gyvenimas, kad tenka daryti skaudžius sprendimus.
Todėl su didžiausiu, bet labai geru pavydu gėriuosi poromis, kurios sugeba išgyventi kartu daugelį metų, kurių santykiai – darnūs, gražūs. Štai karalienė Elizabeth II su vyru atšventė deimantines vestuves – 60-ąjį santuokos jubiliejų. Taigi nuostabu! O mūsų prezidentas Valdas Adamkus ir ponia Alma? Argi ne puikus pavyzdys mums visiems?
Didžiausia vertybė — gyvenimas
– Antrą kartą kurti šeimą sudėtingiau. Imi atsargiau vertinti žmogų, nebepuoli stačia galva. O jei dar yra ir skyrybų nuosėdų... Ar jums pavyko jų neatsinešti į naujus santykius?
– Kai esi labai užsiėmusi – darbas, vaikai, pomėgiai, – nebelieka laiko apie tai pagalvoti, regzti įvairiausias intrigas, apkalbėti, išlieti nuoskaudas, pagiežą. Aš nuo viso šito buvau ir esu toli. Neturiu tokiems dalykams nei noro, nei laiko.
– Kaip manote, kodėl skiriasi poros? Kodėl pirmoji santuoka dažnai virsta tik generaline repeticija tikram gyvenimui poroje?
– Sunku pasakyti. Kiekviena šeima nurodytų skirtingas priežastis. Kai susituokia jauni žmonės, juos sieja vienokios vertybės, vienokie interesai. Tačiau kai pabaigę mokslus pradeda dirbti, atsiranda vaikų, užgriūva kiti sunkumai, viskas jiems ima slysti iš po kojų. Jauniems žmonėms toje situacijoje susivokti ir ją suvaldyti būna be galo sunku. Todėl ir griebiasi vienintelės išeities – skyrybų. Bet... Nereikia dėl to labai liūdėti. Pati didžiausia vertybė – gyvenimas.
– Mes jus žinome kaip Liudmilą Kirkilienę. O kokia jūsų mergautinė pavardė?
– Ji yra ukrainietiška – Pasečnik. Išvertus tai reiškia žmogus, kuris prižiūri bites. Bitininkas. Bičiulis. Tačiau vėliau pagal pavardžių darybos taisyklę reikėjo pridėti galūnę. Taip tapau Pasečnikova.
Mano tėvelis buvo ukrainietis, o mama – vietinė rusė, kilusi iš Panevėžio. Kai iš jo persikėlė į Kauną, susipažino su mano tėvu. Taigi aš gimiau Kaune. Čia baigiau rusų mokyklą, vėliau studijavau rusų filologiją, bankininkystę.
Bet, turiu prisipažinti, rusų kalbą nebe taip gerai moku – vyras daug geriau kalba, – nusijuokia. – Anądien, kai išgirdau save kalbančią rusiškai per radiją, man pasidarė gėda. Neberandu žodžių! Bet tai natūralu. Nevartojama kalba miršta.
Lengvatų darbe nepageidauja
– Jau pusantrų metų jūsų vyras eina premjero pareigas. Atsakomybės našta tenka ir jums. Ar viešumas ką nors pakeitė jūsų asmeniniame gyvenime?
– Absoliučiai nieko! Gediminas visada buvo politikoje. Taip, sutinku, pastaruoju metu mūsų gyvenimas tapo viešesnis, bet mūsų abiejų tai netrikdo, nes neturime ko slėpti.
Džiaugiuosi ir santykiais darbe. Šioje bendrovėje dirbu aštuonerius metus. Iš pradžių buvau priimta eiti „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus patarėjo pareigas, paskui tapau sekretoriato vadove, o vėliau – ir Vidaus administravimo tarnybos viršininke. Visada kolegoms buvau labai atvira. Manau, dėl to jie mane tik gerbia.
Dėl to, kad esu premjero žmona, niekas man jokių lengvatų netaiko, – šypsosi ponia Liudmila. – Viskas kaip buvo, taip ir liko. Nei kas daugiau man lankstosi, nei prisibijo. Manau, neįprasta ir man pačiai būtų, jei nuolaidžiauti pradėtų.
Jei nusprendžiu lydėti Gediminą į komandiruotę, tai imu mokamų arba nemokamų atostogų. Darbas yra darbas – čia viskas turi būti griežta. Niekada sau neleisčiau manyti: „Po kelionės esu pavargusi. Gal neiti į darbą? Juk mano vyras – premjeras“. Aš pati smerkiu tokį požiūrį į darbą. Manau, mano vadovybei tai irgi nepatiktų.
Juk gyvenimas toks nenuspėjamas. Šiandien tu užrietei nosį, o rytoj atsidursi tose pačiose pozicijose. O su kolegomis bendrauti reikia. Visi mieliau priima natūralų žmogų, o ne pasipūtėlį.
„Viešumui reikia subręsti”
– Visada norėjau paklausti: ar lengvai pripratote prie apsaugos darbuotojų, kurie skiriami aukštiems pareigūnams? Prisipažinsiu – mane nervintų nuolat budinčios ir sergstinčios akys. Jokio privatumo!
– O, žinote, būtent prie apsaugos ir nepripratau. Tai vienintelis dalykas per pusantrų metų, su kuriuo niekaip nesusitaikau. Protu suvokiu, jog apsauga žmonėms, užimantiems aukštus postus, yra būtinybė, tačiau nemanau, kad jos turėtų būti tiek daug.
Pavyzdžiui, jei kur nors su vyru išsiruošiame savaitgalį, tenkinamės tik minimalia apsauga – mus lydi vienas apsaugos darbuotojas. Jokių automobilių palydų, jokių švyturėlių. Taip man patinka.
Jei nueiname su vyru pavakarieniauti į restoraną, visada prisėsti prie vieno stalo pakviečiame ir apsaugos darbuotojus. Sėdi jie šalia ir tada, kai nueiname į kino teatrą. Jie visai mūsų netrikdo, nesijaučiame suvaržyti.
Tačiau man daug nemaloniau būna, kai tenka važiuoti gatve. Sirenų triukšmas, žybsintys švyturėliai... Tuomet man atrodo, kad visi aplinkiniai į mus žiūri, kad jie nepatenkinti, jog eismą trikdome. Būtent šitas viešas žmogaus statuso demonstravimas mane verčia iš koto! – tvirtina L.Kirkilienė. – Man labiau patinka, kai viskas kukliau.
– Dar apie viešumą. Kaip manote, ar gali žiniasklaida pakenkti poros santykiams? Po sensacingų straipsnių pasigirsta kaltinimų, jog žurnalistas išskyrė žmones.
– Reikia išsiaiškinti, kaip kas traktuoja tą viešumą.
Popžvaigždžių – dainininkų, aktorių, realybės šou dalyvių – viešumas yra vienoks, o politikų – kitoks. Žmogus, kuris eina į politiką, žino, kad jo gyvenimas bus viešas. Jis privalo susitaikyti su tuo, kad apie jį rašys, juo domėsis, narstys jo praeitį – vaikystę, mokyklos laikus, jei reikia – kapstysis po buvusias santuokas. Tam politikas turi psichologiškai nusiteikti. Todėl mano vyras žinojo ir žino, kur eina, taigi tas viešumas jo absoliučiai netrikdo. Jam nei šilta, nei šalta. Juolab kad jis nieko bloga nedaro.
O žvaigždžių gyvenimas yra kiek kitoks. Scenos žmonės – menininkai. O jei dar jauni... Pagundos, nuklydimai, partnerių kaita... Nepriekaištauju – visa tai labai natūralu! Bet ne kiekviena žvaigždė gali ištverti atvirą domėjimąsi jos gyvenimu. Viešumo kaina – asmeninio gyvenimo apnuoginimas.
Jauni žmonės sunkiai susitaiko su paviešinta asmenine istorija, nes yra pavydūs, emocingi. Viešumui reikia subręsti. Todėl kažin ar gali žiniasklaida išskirti žmones. Į viešumą reikia žiūrėti filosofiškai, tada nebus taip sunku visa tai priimti.
Žmogus grįžta ten, iš kur kilęs
– Kad ir kaip filosofiškai nusiteiktumėte, save vadinate realiste. Ar turite ilgalaikių planų?
– Būtinai! Visą gyvenimą buvau organizuota. Organizuotam žmogui yra lengviau gyventi. Planavimas tampa būtinybe, ir net nesusimąstai, kodėl tai darai. Tarkim, išvažiuoju į komandiruotę ir žinau, ką veiksiu, kur nueisiu, ką aplankysiu. Kita vertus, organizatorius užsikrauna atsakomybės naštą. Jei įpranti taip elgtis šeimoje, kiti tik ir laukia, kol viską padarysi. Bet šeimoje taip jau yra: vienas būna idėjų generatorius, o kitas – organizatorius, vykdytojas.
– Jeigu esate tokia racionali, kaip nutiko, kad pasirinkote rusų filologijos studijas?
– Aš niekada nemėgau matematikos, o humanitariniai dalykai sekėsi. Perskaičiau visą literatūros klasiką – ne tik rusų, bet ir prancūzų: Emile’į Zola, Guy de Maupassant’ą, Alexandre’ą Dumas... Paskui pradėjau skaityti filosofines knygas, nes turėjau gerbėją. Jis buvo labai apsiskaitęs, o aš norėjau būti lygiavertė pašnekovė. Ką atsakyti žmogui, kai jis cituoja Marcelį Proustą?
Taigi filosofijos knygas graužiau vieną po kitos. Dabar manau, jog iš tų knygų pasisėmiau labai daug išminties. Skaitiniai padėjo man susigaudyti vertybėse.
O kai susipažinau su Gediminu, pasirodė, kad mūsų vertybės – tos pačios. Jis mėgo skaityti, nuo jo neatsilikau ir aš. Jį žavėjo ir tebežavi teatras bei muzika, ir man tai – šventas dalykas. O ką jau kalbėti apie baletą!.. Pati jį lankiau dešimt metų. Ta dvasinė panašybė, sakyčiau, mus su vyru ir suvienijo.
Gediminas – labai įdomus ir apsiskaitęs žmogus. Į daugelį reiškinių žiūrime filosofiškai, iš smulkmenų nedarome tragedijos, gyvenimo realijas priimame kaip neišvengiamybę. Net jei vyras netektų premjero posto, tai nebūtų juodžiausia diena mūsų gyvenime. Žmogus apeina ratą ir grįžta ten, iš kur kilęs.
„Visada reikia kalbėtis. Visada!”
– Kai tarėmės dėl interviu, prisipažinote, kad jūsų ir vyro darbo bei poilsio grafikai nesutampa. Nors ir gyvenate po vienu stogu, vis prasilenkiate.
– Būna. Mano darbas prasideda septintą valandą ryto. Atsibundu penktą, susiruošiu ir palieku vyrą dar miegantį. Vakare guluosi anksti – apie devintą vakaro, o Gediminas dar nori pasėdėti su popieriais arba tiesiog pailsėti po darbo dienos. Taigi, matote, mums rutina tikrai negresia. Taip įdomiai ir gyvename, – visai be nuoskaudos pasakoja ponia Liudmila. – Tokia yra realybė. Žmogus prie visko prisitaiko. Užtenka kitų vakarų, kai susėdame pabendrauti. Nieko čia baisaus, manyčiau.
– Jūsų vyras yra santūrus, ramus, o jūs – emocinga, ugninga. Ar dažnai namuose siaučia uraganai?
– Kai gyslomis teka ukrainietiškas kraujas, emocijų kibirkštys tikrai pasipila į šalis. Pasikarščiuoju, nemeluosiu. Esu iš tų žmonių, kurie sako tiesą į akis, netgi pakritikuoju, net jei kitam tai ir nepatinka. Tas noras rėžti tiesą visada manyje kirba. Aišku, taip labai nesunku ką nors ir įžeisti. Taigi ir atsiprašyti tenka. Man visai ne gėda prisipažinti, jog pasielgiau netinkamai.
Apskritai – ir dabartiniame gyvenime, ir dėl nenusisekusios pirmosios santuokos padariau vieną išvadą: visada reikia kalbėtis. Visada! Jei esi įsižeidęs, geriau taip ir pasakyti. Kai viską išsiaiškini – ką AŠ blogai padariau, kaip TU netinkamai pasielgei, ką MES abu galime padaryti, kad pagerintume gyvenimo kokybę, – poros santykiai pakyla į visiškai kitą lygmenį. Geresnį. Supratingesnį. Artimesnį.
Štai gyvename su Gediminu penkiolika metų, o barnius galėčiau suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Mes nesame godūs pinigų, turtų, o juk būtent dėl to žmonės daugiausia ir barasi. Aišku, galėtume pasiginčyti dėl politikos, bet jei to imtumės, būtų daugiau nei juokinga.
Ar viską žmona žino apie vyrą?
– Interviu siūlau pabaigti greitais atsakymais į trumpus klausimus. Visi – apie jūsų vyrą. Pasirengusi? Taigi – vyras jums gražiausias, kai...
– (Ilgai juokiasi.) Apie vyrų grožį neturiu nuomonės. Nemanau, kad vyras turėtų būtų supergražuolis. Daug svarbiau, kad jis būtų protingas, dėmesingas.
– Ko nėra jūsų vyras padaręs per penkiolika santuokos metų?
– Manęs įžeidęs.
– Kada pastarąjį kartą savo vyrą matėte verkiantį?
– Itin tragiškoje situacijoje. Tai susiję su laidotuvėmis.
– Kaip manote, ką vyras pasirinktų, jei susiruoštumėte į kelionę – kruizą laivu ar išvyką kupranugariu?
– Manau, suviliotų kruizas. Sovietų armijoje jis tarnavo laivyne.
– Koks mėgstamiausias jūsų vyro patiekalas?
– Gediminas mėgsta labai aštrų meksikietišką patiekalą – pupeles su mėsa. Pupeles galima keisti makaronais.
– Ar sutiktų vyras labdaros aukcionui padovanoti savo pypkių kolekciją?
– Ginčytinas klausimas. Manau, jis pasiūlytų kitą dovaną. Jam būtų sunku su pypkėmis išsiskirti.
– Kokį filmą pastarąjį kartą žiūrėjote drauge kino teatre?
– Tuoj pasakysiu. Matėme „Meilės receptą“, o paskui... O, prisiminiau – fantastinį filmą „Žvaigždžių dulkės“ su Michelle Pfeiffer ir Robertu De Niro.
– Pastarąjį kartą vyras jūsų atsiprašė už..
– Nepamenu, kad atsiprašinėtų. Kai nėra nieko pridirbęs, ir atsiprašyti nereikia.
– Ar vyras žino, kiek kainuoja jūsų šventinės suknelės?
– Mes pasitariame dėl didelių pirkinių. O mano reikmės... Aš pati gana gerai uždirbu ir galiu įsigyti suknelę. Vyras man niekada nėra draudęs ką nors nusipirkti ar bandęs nuo pirkinio atkalbėti. Jis pasitiki manimi. Žino, kad nesu didelė išlaidautoja.
– Kokia vyro dovana jums įsimintiniausia?
– Dovanų iš vyro gaunu daug, tačiau man mieliausia, kai jis dovanoja gėles. Rožes. Geltonas.
– Mėgstamiausias jūsų vyro posakis.
– Gyvenimas yra gražus.