Netvarka, šurmulys ir vietos gyventojų vadovavimasis
„Insh’Allah“ (viskas Dievo, likimo rankose) principu – visa tai nieko gera nežadėjo. Tačiau, grįžusi į Vilnių, moteris suprato, kad būtent to šurmulio ir miesto spalvų jai trūksta labiausiai.
Kitaip skaičiuoja laiką
Į šią Šiaurės vakarų Afrikos šalį I.Bytautė išvažiavo sutikti Naujųjų metų. Iš buvusios Maroko sostinės Marakešo ji planavo grįžti iškart po Naujųjų, tačiau vėliau planai pasikeitė, ir vietoj dviejų dienų Marakeše Inga užsibuvo dešimt.
„Galvojau, ką aš ten tiek veiksiu, tačiau galiausiai nespėjau nuveikti visko, ką planavau. Ten laikas bėga visiškai kitaip, ir pats žmonių požiūris į laiką kitoks. Visiškai normalu pavėluoti į susitikimą ir nieko baisaus iš viso į jį neatvykti. Viskas Alacho rankose! Todėl niekas dėl nieko nesijaudina“, – prisimena I.Bytautė.
Tai Inga patyrė ir savo kailiu. Kartą su bendrakeleiviais Indre, Linu ir Julija ji išsiruošė į šalia Marakešo esančius Atlaso kalnus. Tačiau staiga pradėjo lyti. Rijado (taip arabų kalba vadinami prabangiuose rūmuose įrengti svečių namai), kuriame ketvertukas buvo apsistojęs, šeimininkas šypsodamasis ramino: „Kitą kartą nuvažiuosite, nieko tokio“. Tad kalnų jie nepamatė, o dėl lietaus burnoti neleido sąžinė – lietaus marokiečiai laukė pusę metų.
Netvarka turi savo tvarką
Marakešas – antras pagal dydį Maroko miestas, kuriame gyvena daugiau nei milijonas gyventojų. Tad apsilankiusi šitiek gyventojų turinčio miesto turgavietėje Inga pašiurpo.
„Pirmą dieną, einant per turgų, atrodo, jog jame – baisus sumišimas. Siauromis gatvelėmis važiuojama dviračiais, motoroleriais, mopedais, jojama ant asilų. Atrodo, kad tuoj kas nors ką nors partrenks, sužeis. Tačiau po kurio laiko supranti, kad šita netvarka turi savo tvarką. Žmonės eina tik dešiniąja puse. Vadinasi, kita pusė palikta transporto priemonėms“, – pasakoja išskirtinių kelionių organizatorė.
Sumišimą Inga pajuto ir Marakešo pagrindinėje Džema el Fnos aikštėje. Dieną gyvačių užkalbėtojai, burtininkai, magai, istorijų pasakotojai rengia savo pasirodymus, vaikai žaidžia žaidimus. Naktį ši aikštė virsta milžinišku maisto turgumi-restoranu.
Liesti — tolygu priekabiauti
Išskirtinių kelionių organizatorė pasakoja, jog kiekvienas Marakešo rajonas pagal senas tradicijas turi turėti mečetę, duonkepį ir hamamą.
Hamamas – senas tradicijas turinti arabiška pirtis. Jos malonumus Inga išbandė kelis kartus. Iš pradžių kūną masažuotoja ištrina muilu su eteriniu aliejumi. Gulint garų pritvinkusioje patalpoje ant pašildytų marmuro plytų laukiama, kol muilas įsigers. Tuomet ateina šveitėja ir šiurkščia kempine trina visą kūną.
„Bet koks švelnus prisilietimas jų religijoje traktuojamas kaip seksualinis priekabiavimas, tad trynimas buvo išties šiurkštus. Tačiau kai pamačiau, kiek visko nusitrina, supratau, kad dar manęs niekas nebuvo taip prausęs“, – nusijuokia prisiminusi maudynes hamame I.Bytautė.
Hamamo malonumus pirmą kartą Inga išbandė naujo pažįstamo marokiečio svečių namuose už miesto. Tolėliau nuo miesto esantys namai, pasak Ingos, geriausiai atspindi Maroko kontrastingumą.
Iš akmenų ar plytų sulipdytomis sienomis aptverti namai, arabų kalba vadinami kasbomis, – prabangus kelių pastatų kompleksas su hamamu. Tačiau už kasbos sienos prabanga baigiasi ir prasideda laukinis gyvenimas – dykuma, kurioje auga vienas kitas medelis, ganosi bandos.
„Tai Maroke gali pastebėti visur. Eini gatvele, aukštos sienos, aklini langai, bet, pravėrusi vartus, pamatai vario šviestuvus, rankų darbo kilimus, prašmatniausius sienų raižinius. Niekada neįtarsi, kad už kuklių durų slepiasi prabanga“, – pasakoja Inga.