Rezultatas toks pat: partneriai atšąla, ir nebelieka meilės – tik kantrus sugyvenimas dėl vaikų ir turto“, – mano rašytojas Žygintas Kačanauskas, pasirašantis Edmundo Katano slapyvardžiu, pagarsėjusio romano „Moterys ir meilužiai“ autorius.
Ar iš tikrųjų meilė trunka trejus metus? O gal yra būdų, padedančių ją išsaugoti? To klausiame Ž.Kačanausko.
Taikus sambūvis šeimoje be meilės
– Ar tikite ilgalaike meile?
– Taip, tikiu. Ir anksčiau maniau, kad nemažai žmonių tuo tiki, bet klydau. Padariau eksperimentą: klausinėjau daug moterų ir vyrų, ar jie pritaria nuomonei, kad meilė trunka tik trejus metus. Beveik visi pritarė. Kiti net minėjo trumpesnį laiką. Mane tai pribloškė. Ir ne vien tai, kad daugelis netiki meilės ilgalaikiškumu.
Dar labiau pribloškė atsivėrusi praraja – tarp to, ką žmonės kalba, kas propaguojama viešoje kultūroje ir kuo jie realiai gyvena. Juk viešumoje nuolat vyrauja meilės, laimingos santuokos temos, bet gyvenimas yra visai kitoks.
– Jei daugelis žmonių nepajėgia ilgiau mylėti, kas juos sieja šeimose?
– Jie sako: pripratimas. Nuslūgus aistrai sutuoktinis lieka geriausiai pažįstamu žmogumi, prieš kurį nereikia apsimetinėti ir įsitempus vaidinti. Su juo galima ramiai būti. Be to, sutuoktinis padeda tvarkytis buityje, auginti vaikus ir savaitgaliais šiek tiek apsaugo nuo vienatvės.
– Ir jūs manote, kad reikia taip gyventi?
– Toks gyvenimo būdas nėra blogas, galbūt net saugiausias. Kuo mažiau tikiesi, tuo mažiau nusivili. Bet rinkdamiesi tokį kelią sutuoktiniai turėtų pasikalbėti ir apsispręsti: ar remsis jausmais, ar ramiu, beveik bejausmiu sugyvenimu. Jei vieno sutuoktinio jausmai gana greitai išblėso ir jis nusiteikęs gyventi pragmatiškai, o kitas tebepuoselėja didelius emocinius lūkesčius, sunku išvengti krizės.
Gal tik aistra trunka trejus metus?
– Kodėl meilė taip greitai baigiasi?
– Galima užduoti paprastesnį klausimą: kodėl aistra taip greitai baigiasi? Juk žmonės, nebetikintys meile, stebėtinai tiksliai suformuluoja santykių problemą: aistra tetrunka dvejus trejus metus, kartu baigiasi ir meilė – lieka pripratimas prie partnerio. Štai taip!
Mus turėtų stebinti paradoksas: kodėl vienas stipriausių ir jaudinančių išgyvenimų – seksualinis – tampa ilgainiui nebemielas sutuoktiniams? Kodėl tai, kas malonu, tampa mažai reikalinga? Juk tai keista. Kodėl atsisakoma malonumo?
Kai kurie mokslininkai aiškina, kad aistra nuslopsta, nes, gyvenant šeimoje, sumažėja tam tikrų cheminių medžiagų, skatinančių geismą, gamyba. Tačiau kodėl kitiems nesumažėja? Kodėl kiti sugeba išsaugoti aistrą ir meilę dešimt ir daugiau metų? Manau, daug svarbesnės yra psichologinės priežastys. Daug lemia gėdos, susivaržymo, pasibjaurėjimo seksu jausmas. Ir jis būdingas ne tik moterims, bet ir vyrams!
– Bet dažniau moterys yra kaltinamos mažu seksualumu.
– Vyrams ne mažiau tai būdinga. Jau vien tai, kad jie linkę skirstyti moteris į šventuoles ir pasileidėles, rodo, jog jie nesąmoningai bjaurisi seksu. Todėl prastas, skubotas, partnerės pojūčių nepaisantis seksas dažnai tėra išraiška to slegiančio pojūčio, kad jie užsiima nešvariu, smerktinu reikalu.
Ir vyrai, ir moterys atsineša į šeimą tą nesąmoningą pasibjaurėjimo seksu jausmą, tą slaptą varžymąsi. Aistringų santykių pradžioje jis lengviau nugalimas, o vėliau – sunkiau. Neigiamai veikia ir kino filmuose viešpataujantis romantizmas, kuris propaguoja jausmų reikšmę, bet atkakliai slepia, kad jausmai yra susiję su geismais. Todėl nemažai žmonių patiki, kad meilė, kaip aukštesnis jausmas, gali egzistuoti be sekso arba su labai mažai sekso.
Šį požiūrį šeimoje dar labiau sustiprina kasdieniai rūpesčiai, atimantys daug energijos ir mažai paliekantys jos intymiam gyvenimui. Vieną dieną vyras nori suartėti, bet žmona pavargusi, o kitą dieną jau žmona norėtų, bet vyras spokso į televizorių. Kas svarbaus vyksta troškimų prasilenkimo dramose? Kokios pasekmės? Deja, vis blogesnės.
Sutuoktinis vis mažiau siejamas su mūsų geidulių objektu. Jis – draugas, geriausiai pažįstamas žmogus, bet ne geismo objektas. Todėl su juo vis sunkiau įveikti nesąmoningą pasibjaurėjimo seksu jausmą.
Meilė be geismo pasmerkta mirti
– Bet gal taip ir turėtų būti: kuo daugiau metų žmonės gyvena drauge, tuo labiau juos sieja tik dvasinis ryšis.
– Gal ir gerai būtų, bet juk jie jaučiasi nusivylę ir ilgisi meilės. Ir kartu pripažįsta: išblėsus aistrai, dingsta ir meilė. Taip, meilė, netekusi geismo energijos, numiršta. O jei dar tiksliau pasakius – nerealizuota, užspausta geismo energija ir sugriauna meilę. Kas pamažu vyksta? Vieną vakarą vienas nenori, kitą vakarą kitas...
Sukilęs ir nepatenkintas susijaudinimas niekur nedingsta, tik išstumiamas į pasąmonę, ir dėl to, kad jis slopinamas, žmogus patiria įtampą, nerimą, neaiškų susierzinimą. Ši būsena kelia nepasitenkinimą ir dažnai iškraunama ant to, kuris yra arčiausiai – sutuoktinio. Užsklęsta lytinė energija kovoja su tuo, kuris abejingai elgdamasis ją uždarė.
Ir nėra svarbu, ar sutuoktiniai daug barasi, ar pasirenka tylų abejingumą. Rezultatas toks pat: partneriai atšąla, nes, vengdami vidinių dramų ir nusivylimų, išbraukia vienas kitą iš seksualinių troškimų erdvės. Tuomet ir nebelieka meilės – tik kantrus sugyvenimas dėl vaikų ir turto.
– Vyrams tai gal ir mažiau svarbu, bet daug moterų tikrai nenorėtų giliai palaidoti meilės troškimo.
– Tokiu atveju sutuoktiniai abu turėtų mažiau varžytis, daugiau kalbėtis ir stengtis ilgiau išsaugoti potraukį vienas prie kito. Kitu atveju, nenorint per daug nusivilti, gal nereikėtų tarpusavio ryšio vadinti meile. Jį tiksliau apibūdina žodis „pripratimas“. Arba kitaip – ramus sugyvenimas.
Ir tokių santykių, prisižiūrėjus romantiškų filmų, nereikėtų menkinti. Kas susitaiko su tokiu ramiu sugyvenimu, nepatiria didesnių problemų. Blogiau tiems, kurie vis ieško jausmų ir sielos dvynio. Tai – rizikingas kelias, galintis po įvairių ieškojimų atvesti į gūdžią vienatvę senatvėje.