Blusos dydžio pasaulis

– Taip, tik patyriau traumą, – skundžiasi libanietis, žvelgdamas į šeimininkę primušto šunelio akimis.

– Tuoj aš tave dar kartą traumuosiu, – storu balsu kvatoja Margarita.

Tokiu pat dudenančiu juoku ji išlydi porą restorano „Blusynė“ lankytojų, kurie dėkoja šeimininkei už tailandietišką „Tom Kha Gai“ sriubą, o ji kitą kartą žada jiems išvirti „Tom Yam Goong“.

Iš kokios planetos ši žavinga, į verslininkę nepanaši restorano „Blusynė“ šeimininkė Margarita Ustinavičiūtė? Kas čia per vieta – tokia nepanaši į jokią kitą sostinės užeigą, o dar ir pavadinta toli gražu ne apetitą keliančiu vardu?

„XXI amžius. Vilnius. Čia ir dabar. Tai ne prancūziškas ar itališkas stilius – interjerą kūriau tokį, kad man būtų gražu. Jei bandai pakartoti kokį nors stilių, gali atsirasti pretenzijų, nes autentiškumą išlaikyti sunku, – taip apibūdina savo restoraną liekna ir žavinga 32 metų verslininkė, o dėl mane nustebinusios dvasios paaiškina, kad „čia nėra bažnytinio susikaupimo“.

„Blusyne“ restoranas buvo pakrikštytas dėl dviejų priežasčių.

Senamiestyje gyvenanti Margarita jau treji metai beveik visur keliauja su kalaite Blusa. Kol vyko remontas, restorano kodinis pavadinimas buvo „Blusynė“. Toks ir liko. Dabar net ir servetėles puošia šuns silueto logotipas.

Be to, užeigėlė tokia mažytė – vos 47 kvadratinių metrų, kad dar ir dėl to jai tinka šis pavadinimas.

Margarita pajuokauja, kad šiltai kolegų – aplinkinių restoranų savininkų – sutikta ir pripažinta, įgijo privilegijų. Pavyzdžiui, kartą, užėjusi su Blusa į kavinę, buvo padavėjos išprašyta laukan. Bet gatvėje pasivijo administratorė, atsiprašė ir leido Margaritai išgerti kavos kartu su Blusa.

– Smagu pasinaudoti tokiu savo statusu?

– Aišku, kad smagu! Tuštybė tuo džiaugtis. Bet būtų tuštybė ir teigti, kad man tai nepatiko.

Margarita priskiria save jaunajai restoranininkų kartai, kuri nebijo pasakyti „ne“ tradicijoms ir nepriimtiniems klientų norams.

– Juk jums neturėtų būti nieko švenčiau už kliento norą?

– Taip ir yra. Tačiau kodėl dauguma Lietuvos restoranų ir kavinių yra panašios? Todėl, kad lietuviai klientai yra reiklūs: viena vertus, jie nori to, prie ko yra pripratę, o kita – kad tas naujumas jų nešokiruotų. Taip svečio atsargumas daro įtaką šeimininko atsargumui. Taigi visur laikomasi aukso vidurio, o rezultatas – turime daugybę beveidžių užeigų.

Prieš metus, kai atidariau restoraną, ir aš bandžiau visiems įtikti. Oi, aš neturiu bulvių! Oi, aš neturiu lietuviško alaus! Oi, aš neturiu valgiaraščio vaikams! Visa tai bandžiau įgyvendinti, bet paskui pagalvojau: palauk, o kodėl turėčiau tai daryti? Taip, aš neturiu bulvių, nes neturiu kur jų laikyti. Taip, aš neturiu daugybės rūšių alaus, tačiau turiu puikią vyno kolekciją. Ir šis restoranas neskirtas vaikams.

Be to, ir mažas plotas privertė laikytis vienos pasirinktos krypties. Visame pasaulyje taip yra. Į vieną restoraną žmonės eina valgyti kepsnių, į kitą – picos, į trečią – ragauti azijietiškos, indiškos ar hibridinės („fusion“) virtuvės. Vis dėlto ir mūsų žmonės pradeda suprasti, kad specializacija yra kokybės garantas.

Kokia mano „Blusynė“? Ji neturi tautybės. Čia žaidžiama prieskoniais, skoniu, aromatu. Yra salotų, sriubų, yra, kaip aš vadinu, atvirukas iš Bankoko – šiek tiek tailandietiškų patiekalų. Beje, labai jais didžiuojuosi, nes čia pietavę tajai tikino, kad skonis – toks pat kaip ir jų šalyje.

– Kaip jums pavyko to pasiekti?

– Mokiausi Tailande pas virėją Janą Sherloką. Šį britą samdo įvairūs restoranai ir viešbučių tinklai visame pasaulyje. Jam, ko gero, patikau savo entuziazmu, tad jis pakvietė pasimokyti. Kaip? Paprastai: du vakarus kartu gėrėme alų, o trečią jis sako: „Atvažiuok, aš visko tave išmokysiu“.

– Jūsų gyvenime netrūksta lemtingų pažinčių?

– Ko gero, esu laimingas žmogus, nes vis pasiseka atsitiktinai sutikti unikalių žmonių.

Kartą Lietuvoje viešėjo prancūzas someljė Ronanas Lieugard’as. Jis pristatė „Comte Audon Dampierre“ šampano namų gėrimus. Per degustaciją susipažinome, paklausė, ką veikiu. Atėjo į mano restoraną ir taip savaitę čia prasėdėjo. Papasakojo, pavyzdžiui, kaip aktoriui Johnny Deppui pardavė itin brangų butelį šampano.

Johnny restorane patiko nebrangus vynas, kurį jam parinko Ronanas. Išgėrė ir sako: „O dabar duok, ką turi geriausio ir brangiausio“. Ronanas pardavė jam šampaną už 20 tūkstančių svarų, bent jau jis taip sakė. Aš klausiu Ronano: „O tu pats ar ragavai to, ką pardavei?“ Pasirodo, to gėrimo jis paragavo tik tuomet, kai J.Deppas atkimšo butelį.

Žodžiu, praėjo nedaug laiko po Ronano viešnagės Vilniuje, ir jis mums su partneriu atsiuntė bilietus į Londoną.

Pats jis nepasirodė visos mūsų kelionės metu, nes buvo užsiėmęs, tačiau mums buvo rezervuotas viešbutis, o restoranų durys plačiai atsiverdavo tik ištarus jo vardą, ragavome ir gėrėme, ko širdis geidė, jo sąskaita.

Vėliau klausiau jo, kodėl buvo mums toks dosnus. O jis atsakė, kad jam patinka, kai žmonės viskam – ir savo veiklai – jaučia aistrą ir meilę. Jis tiesiog panoro mums parodyti savo pasaulį.

Tokių susitikimų yra buvę tūkstančiai, ir tai pats geriausias dalykas mano gyvenime.

Sunku patikėti tokiu žmonių nuoširdumu, bet netrukus gaunu progą tuo įsitikinti.

Į restoraną užeina pora svečių, ir Margarita nė nemirktelėjusi pakviečia mane į virtuvę gaminti užsakytų patiekalų.

Virtuvytė tokia maža, kad prisiploju prie durų, stengdamasi kuo daugiau palikti vietos Margaritai. „Matot, kokia maža mano virtuvė. Nieko joje negaliu pagaminti iš anksto, nes nėra kur tų patiekalų laikyti. Tad viską – net ir sriubą – verdame tuomet, kai gauname užsakymą“, – aiškina mergina.

Ji užkaičia puodą – virs tailandietišką sriubą – ir plepėdama ima pjaustyti, smulkinti, trinti, traiškyti. Viską daro taip natūraliai ir paprastai, kad nė trupučio nepanašu į tai, ką mačiau netgi itin ištaigingų restoranų virtuvėse. Jaučiuosi kaip namie pas draugę, su kuria kalbamės, be abejo, svarbiais gyvenimo klausimais, ir gaminame ką nors gardaus.

„Štai „Global“ peilis – kiekvieno virėjo svajonė. Čia mano asmeninis“, – patenkinta rodo įrankį Margarita.

Plušėdama ji man aprodo ir liepia išuostyti įvairių žolių, prieskonių ir mišinių indelius. Liepia ragauti ir čiupinėti.

Kai Margarita atkiša specialų šildomąjį indą su sriuba, galvoju, kad ją svečiams teks nunešti man, – tai ir būčiau padariusi užburta jos nuoširdumo. Bet už manęs stovėjo padavėjas – jam buvo skirta ši užduotis.

Kodėl pati šeimininkė sukasi virtuvėje? Todėl, kad vieną virėją ji išleido atostogų (rašinio pradžioje sutikote jį grįžusį), o kitas serga.

Margaritai tai – ne naujiena. Pirmą „Blusynės“ darbo mėnesį ji turėjo vieną virėją, bet jo nebėra. Ką gi, teko stoti prie viryklės pačiai.

„Neturėjau patirties – susipjausčiau, apsideginau, susižalojau, bet nė vieno neišleidau alkano, – šypsosi Margarita. – Iš pradžių sunku buvo viską pagaminti greitai, nes tam reikia žinių ir įgūdžių. Ką tada daryti? Nusišluostau rankas, einu į salę, o ne siunčiu padavėją, paprašau svečių dar truputį pakentėti, pasiūlau vyno. Pamažu įsivažiavau. Pirkau knygas – aišku, ne šeimininkės vadovus, o garsių pasaulyje virėjų metodinę literatūrą“.

– Margarita, jūs esate profesionali vertėja, dar baigėte ir teisės studijas – nė viena sritis nėra artima virtuvei. Tai kaipgi jūs pradėjote įgyvendinti savo idėją?

– Be supratimo. Prisipažįstu, nežinojau, kaip vyksta darbas virtuvėje ir kuo tai skiriasi nuo svečių priėmimo namie. Nežinojau, kaip veikia baras, kaip pakeisti alaus statinaitę ar angliarūgštės balioną.

O kaip sudaryti meniu? Viena yra nuspręsti, ką mes šiandien valgysim, o visai kas kita suskaičiuoti, kiek ir ko reikia, kokia to patiekalo savikaina ir galima kaina. O kur dar produktų laikymo sąlygos, galiojimo laikas, logistika. Bet per klaidas ir atradimus patirtis vis tiek ateina. Man pasisekė – iš nežinojimo išvengiau stereotipų. Kai nežinai, tai ir nebijai, – šypsena nedingsta nuo Margaritos veido.

Ji vilki suknelę, avi pusaukščius aulinukus, yra grakšti, graži ir išsilavinusi. Tik be idealaus manikiūro.

„Taip, tai amžina kova – labai norėčiau išpuoselėtų rankų, – krizena šeimininkė. – Nemanau, kad visą gyvenimą stovėsiu prie puodų. Tokia ta smulkiojo verslo specifika: visuomet reikia būti pasiruošusiai bet kam, mokėti eiti bet kokias pareigas, kai tik pritrūks žmogaus – barmeno ar virėjo.

Kol kas dirbu po keliolika valandų per parą, 7 dienas per savaitę. Nuo ankstyvų pietų iki vakaro – „Blusynėj“, o po to iki paryčių – kitame mūsų su partneriu atidarytame bare „Bobo“. Grįžusi namo krintu į lovą. Vėlyvą rytą pabundu puolusi į paniką ir vėl lekiu į darbą.

Kai užsiėmiau šia veikla, atsivėrė uoslė. Dar visai neseniai kvapų pasaulis man neegzistavo. Dabar jaučiu, kokį svečiai šampaną, vyną geria, suklūstu uosdama, ar jis geras. Aha, ten atkimšo romo butelį, dabar – viskio. Aha, dabar virtuvėje gaminama tas ir tas.

Kažkas vyksta pasąmonėje, atsirado instinktas, o gal akys pakaušyje atsivėrė. Pavyzdžiui, nebūdama šalia barmeno pajuntu, kad jis per ilgai renka svečiui gėrimą. Įsivaizduoju, kad seni restoranininkai dar geriau visa tai jaučia – jie lyg voras tinkle.

– Kokie jūsų svečiai?

– Pastebėjau, kad koks pats esi, toks ir tavo svečias. Kitokiam nemokėčiau įtikti. Nemažai užsieniečių, o lietuviai – plačių pažiūrų, bohemiškos natūros.

– O buvo užsukusios ponios, kurios galbūt turėjo pretenzijų dėl pavadinimo, dvasios?

– Visokių būna. Kartą pietavo kelios moterys, viena jų rankinę buvo pasikabinusi ant kėdės atlošo. Kažkaip įbėgo Blusa ir pavogė iš rankinės šokoladą. Susigūžiau: galvoju, man bus šakės! Bet jos tik geraširdiškai pasijuokė. Kur nebūna nepatenkintų žmonių? Ką daryti žmogui, kuris negali pakęsti logotipo su šunimi ant servetėlės ar šerno iškamšos? Ogi nieko – eiti į kitą restoraną.

– Ar dabar jau esate stipri verslininkė?

– Na, tai gal ir per išdidžiai skamba, bet ir Roma ne per dieną buvo pastatyta. Dabar turiu investuoti visą savo energiją ir visus savo pinigus, beje, skolintus iš banko. Viskas turi savo kainą. Turiu restoraną, bet neturiu buto, automobilio, savaitgalių Kanuose. Aš kas minutę turiu rinktis, pavyzdžiui, išvykti į kelionę ar investuoti į verslą.

– Tai kam jį užsukote?

– Visą gyvenimą dirbau viena, labai mažai man kas yra vadovavę. Ko gero, tai mane išlepino, – gūžteli pečiais Margarita.

– Kodėl, baigusi teisės studijas, nesiekėte teisininko karjeros?

– Dėl to net gėda. Bet esu tinginė. Štai restorane dirbti netingiu, – vėl per „Blusynę“ nusirita Margaritos juoko banga.

– Vadinasi, kol kas negalite sau leisti jokios prabangos?

– Kaip tik galiu pasigirti, kad galiu sau leisti prabangą valgyti ir gerti, ką tik noriu. Juk net privalau viską išragauti. Vis dėlto turiu nusistačiusi ribą, kurios peržengti neketinu. Mėgstu sukneles – turiu jų įvairiausių. Jos itin praverčia, kai neturiu laiko derinti rūbų ir galvoti, ką apsirengti. Man patinka rengtis šiek tiek seksualiai.

– Ar turite pižamą su meškučiais?

– Ne, ir niekada neturėjau. Man nepatinka, kad kai kurios moterys neskiria dėmesio savo išvaizdai ir dėvi vaikiškus drabužius manydamos, kad tai – žaisminga.

– Pastebėjau, kad kvepiate ypatingai.

– Tai „Chanel Coromandel“ aromatas. Pirkau jį Bankoke, „Chanel“ atstovybėje. Apskritai mėgstu gražius daiktus, nesvarbu, kad negaliu jų turėti. Juk niekada negali turėti visko, kad ir kokio lygmens būtum. Mane erzina, kai žmonės apie daiktą, kūrinį, vyną, patiekalą sako: „Aš paprastas žmogus, man kuo pigiau, tuo geriau“. Bet būk pasiruošęs paragauti, paliesti, pajusti, susipažinti! Patirti estetinį pasitenkinimą nieko nekainuoja.

– O jums ar užtenka tik emocinio pasitenkinimo žvelgiant į daiktą iš toli?

– Aišku, kad ne. Ir būnu labai nelaiminga, kai negaliu ko nors įsigyti. Nesilaikau asketizmo, esu malonumų mėgėja, bet visada bus už mane turtingesnių, gražesnių mergaičių. Tai ką dabar man daryti – verkti? Ne, aš džiaugiuosi gyvenimu, nes nenoriu būti apgailėtina. Kita vertus, nežinai, kada išauš ta diena, kai gausi tai, ko taip geidi. Juk pastarąjį dešimtmetį gyvenimas gerėja.

– Oi, kiek būtų jums prieštaraujančių, juk žmonės alksta!

– O ką – prieš dešimt metų nebuvo alkstančių? Užtenka pažiūrėti, kaip studentai gyveno prieš dešimt metų ir dabar. Skirtumas didžiulis. Mes esame pirma karta, kuri turi automobilį, nuosavą būstą – juk ne taip seniai mažame butelyje gyvendavo kelios kartos.

Gaila, kad finansinės galimybės būna didesnės, kai esi vyresnio amžiaus. Bet mes esame pereinamojo laikotarpio vaikai. Gaila tik, kad pasitenkinimas gerove neauga taip sparčiai kaip materialinis patogumas. Bet tai – irgi normalu: daiktų atsirado greitai, o tradicija turi susiklostyti, mentalitetas užaugti.

Dabar nesunku nusipirkti „Porche Carrera“ – sunku nuspręsti, ar man tikrai jo reikia. Nuo vidinės kultūros priklauso, kaip dera materialinis ir dvasinis žmogaus pasaulis.

– O jūs ar jaučiate tą harmoniją?

– Niekada gyvenime! Konstatuoju faktą, bet nesakau, kad esu žmogus, išsprendęs šias problemas. Džiaugiuosi, kad bent jau galiu jas sau nurodyti.

– Kaip planuojate savo ateitį?

– Kaip bus, taip bus. Turiu draugą, kartu esame jau dešimt metų. Negaliu pasakyti, ar noriu vaikų. Jei norėčiau, jau jų turėčiau. Jei pasakysiu, kad nenoriu, sukelsiu didžiulę audrą. Nemėgstu tokių diskusijų. Ypač tokių, kai moterys apkalba vyrus, o šie – moteris. Visa tai žinau atmintinai, esu girdėjusi tūkstantį kartų.

– Dirbant restorane gali išvysti ir išgirsti įdomių istorijų – čia kaip ant delno matyti žmonių santykiai.

– O, labai gerai matyti... – nutęsia Margarita ir išsiduoda, kad dažnai norėtų paplepėti apie pikantiškus dalykėlius. Tačiau niekada ir su niekuo ji neaptarinės savo svečių elgesio. O mes kalbamės apie neištikimybę.

„Ji visada buvo ir bus. Vienu atveju – tai sportas, kitu – santykių išsaugojimas, trečiu – tikra išdavystė, o gal net ir bendro tylaus susitarimo reikalas. Esu mačiusi visų tų atvejų pavyzdžių ir supratau, kad jos negalima priimti vienareikšmiškai, nes niekada nežinai, kokia tokio elgesio priežastis. Žinau, kad tiek moterys, tiek vyrai pasileidžia dėl to, jog jaučiasi nesaugūs. Taip jie vis ką nors sau įrodinėja.

Man svetimas vyras – šventas dalykas. Ir taip tas gyvenimas pilnas netikėtumų, tad kam daryti kiaulystes vienas kitam. Kita vertus, ar tikrai to svetimo vyro tau taip reikia? Paskui neatsiplausi rankų“, – sako Margarita.

– Kaip jūs reaguotumėte į neištikimybę?

– Ką darytum, jei užpultų rykliai? Mes nežinome. Aš – taip pat. Vienos neištikimybę atleidžia, kad išsaugotų šeimą, kitos – dėl ramios galvos, trečios tikisi, kad tai – paskutinis kartas, ketvirtos atleidžia, bet neužmiršta, ir tas skaudulys tvyro visą gyvenimą. Juokinga, kai girdžiu sakant: „Aš tai jau tikrai žinočiau ką daryti“. Ir ką? Nė viena nežino!

Kartą kaip vertėja lydėjau į Portugaliją nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ atstovą į konferenciją. Tuos vargšus žmones vežantis autobusas sugebėjo apvirsti. Jis taip lėtai virto, kad aš žiūrėjau, kur čia reikės griūti. Slystant autobusui nugara jaučiau kiekvieną stiklą, kiekvieną kelio nelygumą. Sustojo. Tamsa ir tyla.

Susiradau batus ir rankinę, kažkaip atidariau liuką, nubėgau pažiūrėti, ar nedega autobusas, – juokinga, bet man atrodė, kad įvykus avarijai visada kyla gaisras. Po to pradėjau traukti žmones iš autobuso. Įdomu tai, kad vienintelė nepatyriau jokios traumos – tik nugara liko nuoga: čiuožiant asfaltu švarkas buvo nutrintas tarsi švitriniu popieriumi.

Žodžiu, niekada negalėjau nuspėti, kad būtent taip reaguosiu į tokį įvykį.

– Ar dirbdama restorane nenusivylėte žmonėmis?

– Nuvilia girti žmonės. Keistai skamba iš mano lūpų, ar ne? Juk tai – mano verslas, be to, baras – ne nekaltų mergaičių akademija. Man nepatinka, kai išgėrę žmonės pasidaro pikti, įžeidūs, agresyvūs, o tai lietuviams itin būdinga. Neslėpsiu, keletą vyrų esu išmetusi iš restorano.

– Turite galimybę kaupti ne tik asmeninę, bet ir kitų žmonių patirtį. Ar jau turite, pavyzdžiui, sklandaus santuokinio gyvenimo receptą?

– Kol kas matau tik vieną būdą: poros turi turėti kokios nors mėgstamos veiklos – kartu ar atskirai. Pastebėjau, kad užsienyje senukai mėgsta rašyti memuarus. Kodėl? Nes jie turi ką nors veikti! Tai juos ir sieja: senukas nusiperka rašomąją mašinėlę, pradeda rašyti, senutė jam ką nors primena. Nuostabu!

Kiek yra žmonių, kurie savo santykius numarina dar jaunystėje, nes nustoja domėtis aplinka. Juk viskas mumyse sensta ir prastėja, vadinasi, reikia to, kas naujai trauktų, domintų.

Nereikia apsileisti. Po daugybės kartu nugyventų metų moteris jau nebekreipia dėmesio į dėmę ant chalato ar nukleiptas šlepetes. Bet, palauk, kai buvai pana ir bernus kabindavai, iš namų neišeidavai, jei bent vienas plaukas ne taip styrodavo. Tai tinka ir vyrams.

Be to, žmonės nemoka atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti, kad neerzintum aplinkinių, yra darbas. Buitinė kultūra, ko gero, buvo sugriauta sovietmečiu, ir tuomet imta gyventi bet kaip. Tada ir atsirado terminas „atsipalaiduoti“ – valgyti tiesiai iš šaldytuvo, o ką – aš juk namuose!

Šeimą vienija ritualai. Net ir valgyti kartu yra svarbu. Aišku, patogiau valgyti kiekvienam atskirai, o ne laukti, kol visi susirinks, o prie to stalo dar greičiausiai ir susipyksite, ir susitaikysite. Tai sunkiau nei atsipalaiduoti tris valandas junginėjant televizijos kanalus.

Nesu pasiekusi nirvanos. Tiesiog stebėjau šeimas, dalyvavau jų ritualuose ir supratau, kaip viena buitis gali skirtis nuo kitos. Ritualas – tai susikaupimas prieš kitą žingsnį, įkvėpimas prieš kitą šuolį bendraujant, valgant, perkant, mylintis. Juk visi žino, kad prieš sueitį yra preliudija. Galima ir be jos, bet visiems aišku, kam to reikia.

Tad nereikia sakyti, kad nieko neišmanau apie vyną, ir susiversti jo stiklinę. Neskubėk, pasimėgauk ritualu: pažiūrime į etiketę, perskaitome, įsipilame, pasigrožime spalva, pasimėgaujame skoniu, pakalbame. Tai žaidimas, kuris pagražina gyvenimą.

– Kokie ritualai, kai taip visi skundžiasi pašėlusiu tempu!

– Jie neatima daug laiko. Tik tiek, kiek dainininkui prieš dainuojant reikia įkvėpti, pianistui prieš užgrojant – patogiai atsisėsti. Aš ne iš tų žmonių, kurie išsėdėtų arbatos gėrimo ceremonijoje, bet žinau, kad prieš ką nors darydamas turi paruošti ir protą, ir jausmus.