Taip, kalbama apie restoranininką Arūną Oželį. Taip, jis vėl atidarė naują restoraną. Tokį, kokio Lietuva dar neregėjo. Jis rengs vaišes, po kurių galbūt vieni sakys, kad tai – nesąmonė, kiti išeis pakylėti ir kupini naujų įspūdžių.
„Aš negaliu paaiškinti, reikia visa tai išbandyti“, – skėsčioja rankomis virėjas Xavieras Lopezas – žmogus, be kurio, Arūnas pats pripažįsta, negalėtų atidaryti tokio restorano. „Tai virėjas, kuris geba kurti kasdien“, – sako A.Oželis.
Kam durims rankena?
Bet pradėkime nuo pat pradžių.
Restorano „Domm“ iškaba ant Vilniaus rotušės pastebima ne iš karto. Jokios ištaigos prie įėjimo, o ir durys – be rankenos! Kam rankena, jei tau durys bus atidaromos. Ne, tai nereiškia, kad viduje tūno snobų būrelis, užsidaręs nuo viso likusio menkaverčio pasaulio. Tai pagarbos ženklas ir svečiui, ir šeimininkui. Kaip ir atėjęs į svečius nepasibeldęs neini į vidų, taip ir čia – paspausi skambutį, ir tau durys bus atvertos, būsi šiltai sutiktas.
Tik geriau eiti iš anksto užsisakius stalą – kai atversi meniu-voką, bus malonu išvysti ten užrašytą savo vardą.
Be to, juk niekas nenori, kad vakarienę sutrikdytų įgriuvęs įkaušusių vyrų būrelis. Be to, „Domm“ – ne ta vieta, kur užeisi ir, jei interjeras patiks, liksi išgerti puodelį kavos.
Na, interjeras kai kam gali ir nepatikti.
Provokacija su taisyklėmis
Aukštose Rotušės menėse su ištapytomis lubomis sukurtą stilių sunku nusakyti. Tai sąmoningai pasirinkta eklektika. Reikia surasti viso to kaltininką? Architektas Jonas Jurgaitis.
Sienos – neišdailintos iki lygumo. Baldai – šių laikų ir riestanosės klasikos derinys. Sietynai bei šviestuvai – tviskantys kristalai ar sidabro siūlai su vis besisukančiais sidabriniais kvadratukais. Židinys – su odine apdaila.
Iš sienos išdygę spygliai, kuriuos aplenki vengdamas jų atgrasumo, pasirodo, meilutis minkštutis odinis meno kūrinys.
Kam skirtos mažos vyšninės aksomo kėdutės? Moteriai. Kur ji daugiau taip patogiai pasidės rankinę?
Žydra šviesa užlietas baras vidury salės. Violetiniai hiacintai, mėlynos rožės stiklo vazose, sukištose į smėlį.
Vienoje salėje sukabinti Rimo Bičiūno, Jono Čeponio, Aloyzo Stasiulevičiaus darbai. Kitoje iš tolo šviečia Rubenso darbų kopijos.
Visur – provokacija. Bet su taisyklėmis. Vienos – jūsų, lankytojų, kitos – „Domm“. Vieną spektaklio dalį kurs jie, kitą – jūs. Toks yra „Domm“ valgiaraštis.
Tai ne vieta pavalgyti
Pirmoji dalis – keturių užkandžių rinkinys. Jo sudėtis priklausys nuo to, ką tądien įdomaus „Domm“ virėjai turės. Gal užvakar iškastų šparagų, anksti ryte surinktų baravykų ar rudmėsių pintinę, gal gaidžių skiauterių, cukinijų žiedų, gal vėžių ar stintų, kraujinių vėdarų ar vakar sumušto sviesto.
Kasdien į „Domm“ ateis duonininkas ir keps gal dešimties rūšių duoną, kuri su aliejumi bus patiekiama prieš vakarienę. Šiandien gali gauti bet ko iš bet kokio pasaulio užkaborio. Nebeįdomu. Arba taip brangu, kad nebepateisina iš to sukurto kulinarinio šedevro vertės.
„Kažin ar kas užsisakys penkių grūdų košės su gaidžių skiauterėmis. Todėl tas privalomas keturių užkandžių rinkinys mums bus proga parodyti, ką šiandien turime geriausia“, – aiškina Arūnas.
Toliau – jūsų kuriama spektaklio dalis. Užsisakinėkite be baimės. Nes jau būsite pajutę, koks šio spektaklio žanras ir siužetas.
„Tai – ne vieta pavalgyti. Tai vieta potyriams, švietimui, naujai patirčiai kaupti“, – bando žodžiais nusakyti savo naująją idėją A.Oželis.
Sultys plius kalcis lygu spermatozoidai
O kaip paaiškinti tuos ekstravagantiškus patiekalus, kai įprasti mums produktai įgauna naują skonį, o šalia jų patiekiama truputis oro ir truputis nieko, bet visa tai vis dėlto apčiuopiama ir ragaujant verčia žavėtis?
O siaube, kodėl ir iš kur veržiasi dūmai patiekiant laukinių balandžių krūtinėlių „tartar“ su raudonųjų burokėlių oru ir juodaisiais trumais? Kokios čia sidabro bangos prie jūrų gėrybių su dumblių padažu? Ar ožkos mentė verta kvepėti levandomis ir medumi, puoštis lotoso šaknų traškučiais bei orchidėjų žiedais? O kodėl desertas iš mangų ir aviečių sferų su sūrio „L’ami du chambertin“ branduoliais palydimas bengališkų ugnelių ir fejerverkų?
Kol kas įmanoma iššifruoti tik padažą, išlietą PX raidėmis. Taip virėjas Xavieras pagerbė ‘Pedro Ximenez’ vynuogių veislę, iš kurių gaminamas saldus tirštas vynas, o iš šio – padažas.
„Tai – ne molekulinė, tai – šiuolaikinė virtuvė, angliškai įvardijama žodžiais „fashion“, „contemporary“, – tvirtai taria Arūnas.
Atsakyti į aukščiau pateiktus klausimus galima būtų tik detaliai išvardijus maisto gaminimui naudojamas technologijas bei įrenginius. Bet čia juk „Stilius“, o ne mokslo populiarinimo žurnalas.
Žodžiai „technologijos“, „įrenginiai“ skamba neskaniai, bet iš esmės tai naujai atrasta sena. Pavyzdžiui, įrenginys, kuriame vakuume uždaryta mėsa verdama keliolika valandų nekintančioje 65 laipsnių temperatūroje. Taip nesuyra baltymai, mėsa išsaugo savo skonį, tekstūrą ir būna trapi bei sultinga. Tai – sena šeimininkių gudrybė, kai per naktį vėstančioje krosnyje jos palikdavo puodą viralo. O Rotušėje juk neimsi mūryti krosnių...
Švirkštu įpurški sulčių į kalcio tirpalą, ir jos virsta mažais lietaus lašeliais, jei norit – spermatozoidais. Juos išgriebi samteliu, nardini į vandeni, nuplauni kalcį ir puoši desertą.
O kur dar įvairiausi kiti „burtai“, kurių paslaptį išsiaiškinus visai nebebus įdomu.
Jei vis dėlto norisi prisikasti iki tiesos, galima bandyti operuoti peiliu ir šakute. Jie elegantiški ir dėl to tik dar baugesni, nes primena chirurgo skalpelius. Įrankiai valgytojui dedami tik iš vienos pusės. Kur etiketas? Kam jis, jei nežinia, kokios formos lėkštėje atkeliaus patiekalas. Be to, kuo – peiliu ar šakute, iš kairės ar dešinės – pradėsi pjaustyti dūmą?..
Kam viso to reikia?
Juoda ir balta – puikiausiai kasdien mus gelbstinčios rūbų spalvos. Bet kartais smagu išeiti ir su raudona suknele, ar ne?
Kam reikalinga aukštoji mada, jei yra gatavi drabužiai? Vienu grožiesi ir semiesi įkvėpimo, kitą tiesiog vartoji – dėvi kasdien.
„Domm“ – aukšme netiktų užsisakyti omaro ir būtų visai nekultūringa reikalauti kepsnio – taip tik įžeisi virėją, nes kepsnys – ne menas.
Tai vieta, kur prabanga tyliai sėdi kamputyje.
„Formos grožis, spalviniai santykiai, nuotaikos raiška ir muzikalumas yra tapybos esmė. Paveikslas man turi būti vertingas tapybiniu požiūriu“, – taip dailininkas Algirdas Petrulis kažkada atsakė į klausimą, ką reiškia tapybai siužetas.
Porą šio menininko paveikslų taip pat galėsite išvysti „Domm“ restorane.