Kita rusė – Ana Kurnikova – jos nuolatinė klientė, kaip, beje, ir garsios jos kolegės tenisininkės Serena Williams bei Jana Novotna. Kelios princesės, tarp jų – Jugoslavijos princesė Katharina ir Anglijos karalienės anūkė Zara Phillips.
Ji – tai bene garsiausia britų stilistė Ceril Campbell.
Šios moters užrašų knygelėje – BBC naujienų pranešėjų, milijardieriaus Richardo Bransono ir eksbitlo Ringo Starro telefonai. Jai savo įvaizdį fotografuodamosi patiki netgi kitos stilistės – ne tik Didžiosios Britanijos plačiąsias mases mokančios rengtis Trinny Woodall ir Susannah Constantine, bet ir serialo „Seksas ir miestas“ stilistė Patricia Fields.
Šįkart įžymybių stilistė Ceril Campbell „Stiliui“ pasakoja apie tai, ko reikia, norint save vadinti stilistu.
Vienadienių stilistų laikais Ceril išsiskiria tuo, kad dirba nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos ir Didžiojoje Britanijoje yra išsikovojusi garbingą statusą. Jai geriausia reklama – jos įžymūs klientai.
Jos darbo rezultatų nereikėtų painioti su tuo, ką matome garsių mados žurnalų puslapiuose, kuriuose dažnai smeigtukais ir gnybtukais nugaroje susegiotas ekstravagantiškas dizainerių fantazijas egzotiškoje aplinkoje demonstruoja skaitmeniniu būdu retušuotos manekenės. Tai – neabejotinai meniškos ir įspūdingos mados vizijos, fotografijos šedevrai. Tačiau tai – fikcijos.
* * *
Ceril darbas tikras, kur kas proziškesnis ir galbūt sunkesnis. Ji rengia ne laibutes paaugliškas manekenes, o įžymius žmones. Žmones, kurių kūnai tikroviški ir dažnai netaisyklingi: atletiškas tenisininkes, balerinas akmens kietumo raumenimis, muilo operų žvaigždes, dažnai turinčias vieną kitą papildomą kilogramą, karališkojo kraujo asmenis, nepretenduojančius į manekeniškas apimtis.
Žmones su storomis kulkšnimis, nusvirusiomis krūtinėmis, atsikišusiais pilvukais. Garsius, tačiau tikrus žmones, kuriems žengiant raudonuoju kilimu spragsi fotografų blykstės, bet rytdienos bulvariniuose laikraščiuose jų niekas nesivargins retušuoti „Photoshop“ programa. Priešingai – galbūt priekabiai ieškos progų apkalbėti ir pasišaipyti.
Tad Ceril puikiai žino, kad klientės įvaizdžio neišgelbės jokie deimantai, atlasai, plunksnos ar skrybėlės, jei ant užpakaliuko atsispaus kelnaičių linija, o ant šonų – papildomų kilogramų rinkės. Ji tiki, kad pusė gero įvaizdžio sėkmės – geras apatinis trikotažas. Tad yra įkūrusi internetinę parduotuvę, prekiaujančią specialiais formas padailinančiais ir nematomais apatiniais.
Ji tiki, kad didelė dalis verslo sėkmės – geras įvaizdis. Todėl Ceril internetinėje svetainėje (www.cerilcampbell.com) net akys mirga nuo garsių korporacijų, kurias ji konsultuoja personalo įvaizdžio klausimais, pavadinimų: BBC, „Deloitte“, „Kellogg’s“, „Da Vinci Group“...
Ji, priešingai nei kai kurie kiti stilistai ar mados pasaulio žmonės, labai nepretenzingas ir nesnobiškas žmogus. Savo stiliaus patarimais noriai dalijasi populiarumo sulaukusioje knygoje „Atrask naują save“ („Discover the New You“), kuri jau išversta į daugelį užsienio kalbų.
Priešingai nei daugelis tokio pobūdžio knygų autorių, ji nežada jokių stebuklų, neteigia, kad jos taisyklės – geležinės, o tik sako, kad knyga gali patarti, kaip atrodyti gerai nepaisant amžiaus, svorio, figūros ir drabužių dydžio.
Ir sako, kad gero stiliaus paslaptis – ne kūno apimtys, o... mąstymas. Tai – savo vertės suvokimas ir pasitikėjimas savimi.
* * *
Kai Ceril paklausiu, kada ji pradėjo stilistės karjerą, nustebina atsakymas – aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Mat moteris atrodo bene dešimtmečiu jaunesnė, nei yra iš tikrųjų. Ceril sako, kad dabartiniams stilistams Londone lengva – gausu koledžų, siūlančių mados žiniasklaidos, mados fotografijos ar mados istorijos studijas. Kai ji pradėjo prieš kelis dešimtmečius, viso to nebuvo.
Bet nebuvo ir tokio didžiulio įžymybių kulto ir su juo susijusios pramonės. Buvo žymūs žmonės, tačiau anuomet negirdėta, kad jie būtų turėję asmeninius stilistus – rengėsi patys, kaip išmanė.
Tad kaip Ceril Campbell tapo stiliste?
„Mokykloje buvau gabi menams ir visiškai beviltiška tiksliųjų mokslų srityje“, – juokiasi ji. Tad dėl šios priežasties nusprendė pasirinkti kūrybinę profesiją. Įstojo į Šventojo Martyno menų mokyklos padalinį – koledžą, kuris tuo metu bene vienintelis pasaulyje siūlė anuomet naujas mados kaip verslo studijas. Mokėsi mados dizaino, vitrinų kūrimo, mados istorijos, buhalterijos pagrindų, rinkodaros ir pirkimo.
Būtent su pirkimu Ceril susiejo savo veiklą baigusi studijas – tapo kelių JAV parduotuvių pirkimo vadybininke Londone, per ją į JAV keliaudavo Zandros Rhodes, Jeffo Bankso, Ossie Clarko drabužiai. Tačiau toks darbas jos neviliojo.
Kartą dirbant „Jeff Banks“ parduotuvėje kolegė pasiūlė prisidėti kuriant vitriną. „Nuostabu! Kodėl tau nepabandžius tapti stiliste?“ – taip kolegė įvertino rezultatą. „O kas per daiktas yra tas stilistas?“ – paklausė Ceril. „Na, eini apsipirkti, bet perki už svetimų žmonių pinigus“, – paaiškino bendradarbė. „O, smagu!“ – pamanė Ceril.
Tačiau anuomet, norint verstis kokia nors individualia veikla, reikėjo priklausyti profesinei sąjungai. „Tam, kad turėtum darbą, buvo būtina priklausyti profsąjungai, bet, neturėdamas darbo, negalėjai įstoti į profsąjungą“, – apie nueitus kryžiaus kelius pasakoja Ceril.
Stilistų profsąjungos, žinoma, nebuvo, tad ji nutarė prisidėti prie Mados fotografų sąjungos ir pradėjo rengti „American Express“ reklamoms fotografuojamus žmones, bendradarbiauti su madų žurnalais. Kad galėtų dirbti stilizuodama reklamas, jai teko įstoti ir į Reklamos profesinę sąjungą.
* * *
Dirbant reklamos srityje jai teko kurti ne tiek madingus, kiek charakteringus įvaizdžius – parinktais drabužiais atspindėti tam tikrų profesijų, laikotarpių žmones. Ten pradėjo dirbti ir su pirmaisiais įžymiais klientais – „bitlu“ Ringo Starru ir aktore Jane Seymour, serialo „Daktarė Kvin“ žvaigžde.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Ceril Campbell išvyko į Holivudą, talkino ten dirbantiems britų režisieriams. Ten susižavėjo Holivude populiaria „personal shopper“ – asmeninio apsipirkimų konsultanto – profesija ir, grįžusi į Angliją, bandė ja užsiimti.
„Tačiau buvo sunku – trukdė angliško charakterio specifika. Ši profesija priklausoma nuo iš lūpų į lūpas sklindančios reklamos, o manieji išpuošti klientai nuopelnus prisiimdavo sau – neva tai jie patys taip gerai apsirengė“, – prisimena ji.
Tad Ceril nusprendė pakeisti veiklą ir atidarė anuomet garsią vaikiškų drabužių parduotuvę „Kids on Green“ Kings Roude, kurios klientėmis tapo anuometė Jorko kunigaikštienė Sarah Ferguson ir televizijos žvaigždė Paula Yates. Verslą sutrukdė avariją.
„Po jos perkainojau visą savo gyvenimą. Juk turėjau penkerių ir aštuonerių metų vaikus, kurių beveik nemačiau, nes visą laiką surydavo parduotuvė. Nutariau grįžti prie laisvai samdomos stilistės darbo – juolab kad jau buvo pradėjęs formuotis įžymybių kultas ir atsiradę netgi specialiai žvaigždžių gyvenimui skirti žurnalai. Su jais ir pradėjau bendradarbiauti, o žiniasklaida man priklijavo „įžymybių stilistės“ etiketę“, – prisimena Ceril.
Ir ta etiketė laikosi prilipusi jau trisdešimt metų. O klientų būrys išsiplėtė. Jai teko dirbti ir su grupe „LibertyX“, ir su balerina Darcey Bussel (rengė ją susitikimui su Jos Didenybe), ir su princese Zara Phillips (puošė ją renginiams, kuriuose reikia laikytis protokolo taisyklių – laivų krikštynoms, filmų premjeroms).
„Tai, kaip ji pasipuošė per princo Charleso vestuves (savo turimais drabužiais, su nederančia skrybėle. – Aut.) – tikrai ne mano darbas!“ – sako Ceril Campbell ir priduria, kad stilisto prakeiksmas – kai žmonės, su kuriais jis dirba, pradeda užsiimti saviveikla ir „nusipuošia“.
* * *
– Ar tikite, kad galima atrodyti už milijoną, išleidžiant tam grašius?
– Aš tikiu, kad stilius – tai gebėjimas suderinti kuo įvairiausius dalykus, pakylėti eklektiką į aukštumas. Neturiu nieko prieš, kai žmonės perka pigius dalykus iš „Primark“ (pigiausia Didžiosios Britanijos drabužių parduotuvė. – Aut.) tam, kad jais išgautų to sezono tendenciją, o sezonui praėjus – jų atsikratytų.
Kitas dalykas, kai absoliučiai visi moters drabužiai – pigūs, prastos kokybės, iš pigių audinių. Jei suknelė kainuoja grašius, tačiau jos audinys kokybiškas, jo prisilietimas malonus, ji gerai, „brangiai“ sukirpta – puiku! Visai kas kita, jei daiktas pigus, pretenzingas ir pagamintas, tarkime, iš bjauraus dermatino.
Svarbiausia suprasti, kas tinka konkrečiai tau. Ir vengti, kad rezultatas atrodytų kaip Victoria Beckham. Ji atrodo tarsi ką tik nulipusi nuo podiumo, pernelyg nuglaistyta.
Aš tikiu, kad įvaizdis turi būti lengvas, atsainus – kaip Kate Moss, kuri į savo įvaizdį sumeta ir senesnius, ir madingiausius, ir neatpažįstamus drabužius. Mažyčiai, šį sezoną itin madingi dalykėliai, aksesuarai – tai tarsi baigiamasis prieskonis įvaizdžiui.
– Ar yra drabužių, kuriais niekada neapvilktumėte savo klientės?
– Yra! Timpės, dėvimos vietoj kelnių. Siauri džinsai ant storų kojų. Aksominės sportinės kelnės su „Ugg“ avikailio batais. Iš džinsų išlindusios kelnaitės su juostele. Boluojantis plikas pilvas tarp džinsų ir palaidinės ar megztuko, ypač jei jis išvirtęs kaip keksas iš kepimo formelės. Pūsti sijonėliai „bombos“... Galėčiau dar tęsti!
– Kokias didžiausias klaidas puošdamosi daro moterys?
– Prieš išeidamos iš namų nepasitikrina veidrodyje, kaip jos atrodo iš nugaros. Pasirenka pernelyg mažo dydžio drabužius iš blizgaus atlaso. Bene didžiausia klaida – kai moterys nekritiškai vertina savo figūrą ir apimtis. Juk dažnai save įsivaizduojam kitaip, nei atrodome iš tiesų.
Kita klaida – kai moterys rengiasi taip, kaip rengėsi anksčiau, nepaisydamos pakitusio amžiaus ir apimčių. Kai moterys priauga svorio, tačiau tebesirengia taip, tarsi būtų lieknutės. Arba priešingai – sulieknėjusios moterys rengiasi, tarsi būtų storulės. Moterys, kurios metams bėgant nesugeba atsikratyti jaunystės stiliaus drabužių. Tačiau klaidą daro ir tos, kurios, pradėjusios penktąją dešimtį, nustoja jaustis moterimis, apsileidžia, tarsi išvaizda nerūpėtų.
Klaidą daro ir jaunos, gražios merginos, kurios įsivaizduoja, kad, norint atrodyti seksualiai, reikia visut viską išstatyti apžiūrai – krūtys išstumtos, kojos apnuogintos. Juk egzistuoja geležinė taisyklė: arba viena, arba kita, arba iškirptė, arba trumpas sijonas, o apnuogink ir viena, ir kita – atrodysi kaip šliundrelė (juokiasi).
Klaidą daro moterys, kurios vakarui pasipuošia nepatogiais drabužiais ir, juos vilkėdamos, nejaukiai jaučiasi – batai spaudžia, rūbas veržia, kas nors smunka, krūtys lipa lauk, sijonas kyla aukštyn, visą laiką reikia ką nors timpčioti, taisytis.
Būtinai tokiais atvejais ansamblį išbandykite iš anksto. Pasirūpinkite, kad neatsispaustų kelnaičių ar liemenėlės linija. Geri, formą suteikiantys ar padailinantys apatiniai, korsetai, puskorsečiai – tiesiog būtini!
* * *
– Ką patartumėte moteriai, kuri kasdien rengiasi paprastai, nesivaiko mados, neturi per daug drabužių ir staiga gauna kvietimą į iškilmingą „black tie“ renginį, kuriam reikia vakarinės suknelės?
– Jei kasdien rengiatės paprastai – tokia ir likite. Vakarui puoškitės irgi paprastai! „Black tie“ renginiui puikiausiai tiks maža juoda suknelė, tarkime, tokia, kokią vilkėjo Audrey Hepburn filme „Pusryčiai pas „Tiffany“.
Jei norite ko nors valiūkiško – iškirptė gali būti gilesnė. Jei norite ko nors provokuojamo – priekyje suknelė gali būti labai griežta ir uždara, tačiau su dailiai apnuoginta nugara. Tad maža juoda suknelė gali įvairuoti nuo kuklumo iki provokacijos.
Svarbiausia pasitikėti savimi ir nebijoti į save atkreipti dėmesį, siekti atrodyti kerimai. O tą kasdienį savo įvaizdį pakylėti į patį geriausią, aukščiausią, ištobulintą ir išpuoselėtą lygį.
Einant į „black tie“ renginį kūno išpuoselėjimas yra nepaprastai svarbus – lakuoti kojų ir rankų nagai, puikūs apatiniai, gera suknelė, geriausi, kokius tik turite, papuošalai, sutvarkyti, sveikai atrodantys plaukai. Rezultatas turi būti užbaigtas, išpuoselėtas, išblizgintas – tada jis net nebrangią suknelę gali paversti vakaro drabužiu.
* * *
– Kokios charakterio savybės būtinos stilistui? Turbūt savo darbe naudojate ir diplomatiją? Gal kartais tenka netgi meluoti?
– Niekuomet nemeluoju. Visada savo klientui pateikiu tris klausimus: kaip save matote, kaip, jūsų nuomone, jus mato kiti ir kaip norėtumėte, kad jus kiti matytų. Skatinu juos susimąstyti apie jų įvaizdį ir bendromis jėgomis priimti sprendimą, kuria linkme judėsime jį kurdami. Mano darbe svarbus pasitikėjimas, atvirumas. Tenka daug ką išklausyti apie klientų gyvenimus, baimes, nuogąstavimus. Stilisto darbas nėra tik nueiti ir nupirkti suknelę.
– Tad tenka pabūti ir psichologu?
– Taip, mano darbe reikia išmanyti psichologiją. Galutinis rezultatas – parinkti drabužiai – tėra viena trečioji viso darbo dalis. Likusios dvi – kalbėtis ir išklausyti.
* * *
– Tikriausiai ne kartą buvote pakliuvusi ir į kokią linksmą darbinę situaciją.
– Na, kartą buvau užrakinta Bakingemo rūmuose...
Zara Phillips, Jos Didenybės anūkė ir princesės Annos duktė, turėjo ypatybę pranešti, kad jai reikės mano pagalbos, paskutiniu momentu – dieną prieš renginį ar net tą pačią. Zara mada beveik nesidomi, jai puoštis ar eiti apsipirkti – menkos svarbos reikalas. Jos aistra – žirgų sportas, ji puiki, daug prizų iškovojusi jojikė. Su kitais klientais dirbu nuosekliai, planuodama laiką, o dėl jos galiojo principas „viskas turėjo būti parengta vakar“.
Tad kartą prieš karališkąsias Askoto žirgų lenktynes rūmuose užsibuvau iki vėlumos. Ir ką jūs manote? Rūmų sparną, kuriame įsikūrusi princesės Annos šeima, aptarnaujantis personalas užrakino ir ramiausiai išėjo namo. Teko skambinti ir kviestis pagalbos, kad mane išvaduotų!
Kitą kartą po filmo „Seabiscuit“ premjeros Zara Phillips nutarė likti nakvoti Šv.Jokūbo rūmuose, tad nusiėmė ir man įgrūdo savo milijonų vertės deimantų papuošalus. „Imkite ir palaikykite juos iki rytdienos“, – pasakė ji. Cha, prieš tai visą vakarą buvau karališkosios šeimos automobilyje su apsauga, o staiga atsidūriau paprastoje mašinoje. Ką daryt? Įdėjau juos į „Sainsbury’s“ prekybos centro maišelį, nes nutariau, kad taip bus saugiausia – juk niekas nepamanys, kad tame maišelyje – deimantai.
Dar vienas juokingas atvejis: iš anksto nepranešusi apie savo atvykimą pas mane su visa savo rusiška svita apsireiškė Ana Kurnikova – tiesiai iš teniso aikštės, mat staiga nutarė, kad vakare eis į pokylį ir aš ją turiu papuošti. Tąkart jai teko iš manęs skolintis liemenėlę.
Taigi galiu pasigirti, kad į pokylį Kurnikova ėjo su mano liemenėle! (Juokiasi.) Ar mūsų liemenėlės to paties dydžio? Ne, dėviu mažesnę, bet užtat manoji Annai Kurnikovai padarė tikrai įspūdingą tarpkrūtį! Ar norite nepadoraus atvejo?
– Žinoma!
– Fotografavome kalėdinę fotosesiją su kelių populiariausių britų muilo operų žvaigždėmis. Fotosesijoms taikau vieną geležinę taisyklę: jokio alkoholio, kol vyksta darbas. Tačiau fotografas nusprendė įpilti taurę vyno vienai kaprizingai ir įsitempusiai žvaigždei tikėdamasis, jog tai ją atpalaiduos. Užuodęs vyną prie jos prisidėjo mirtinai jos nekenčiamas aktorius iš konkuruojančio serialo, ir jiedu taip nusitašė, kad buvo aišku, jog nebegalime jų fotografuoti, nes jų žvilgsnių nebeįmanoma užfiksuoti objektyvu.
Jos atstovas ryšiams su visuomene iškvietė mašiną, kad žvaigždę nuvežtų namo. Ji išėjo iš studijos, o po kelių valandų išvydome susirūpinusį vairuotoją: „Kurgi jūsų žvaigždė? Kiek galiu laukti?“ Radau žvaigždę girtutėlę valgykloje, kabinančią jau kitą muilo operos aktorių. Įkalbėjau ją važiuoti namo, ir ji, regis, pagaliau sutiko.
Kitą rytą atvykus tęsti fotografavimo kolegos ūžė: „Ar žinai, kas vakar nutiko? Vairuotojas jų taip ir nesulaukė, o vakare, uždarydami studiją, viename iš tarnybinių sandėlių išgirdome bruzdesį. Atidarę duris aptikome girtuoklių žvaigždžių porelę su nusmauktomis kelnaitėmis, įnirtingai užsiimančią seksu!“
– Ar įmanoma pernelyg nuglaistyti įvaizdį? Šį klausimą perša garsios Holivudo žvaigždės, kurių daugelis pastaruoju metu žengia raudonuoju kilimu, tarsi būtų nulipusios nuo to paties konvejerio?
– Žinoma, kad taip! Kartais plika akimi galima atskirti, kurias įžymybes papuošė žymi Holivudo stilistė Rachel Zoe. Todėl jų fone labai ryškiai spindi stilistų paslaugomis nesinaudojančios, bet puikiai savarankiškai pasipuošiančios įžymybės – Uma Thurman, Cate Blanchett, Mischa Barton.
Arba, tarkime, Madonna – ji turi stilistą, tačiau pati jam diriguoja ir sprendžia, ką vilkės. Jos stilistas labiau atlieka padėjėjo vaidmenį. Vaisingas bendradarbiavimas yra tarp Kylie Minogue ir jos stilisto Williamo Bakerio.
O turbūt labiausiai persistengia su savo įvaizdžiu Victoria Beckham – ji yra labiausiai, kaip sakome, „overstyled“ – pernelyg užbaigta. Ji dėvi per daug tų pačių dizainerių daiktų vienu metu, per daug išsičiustijusi, jos įvaizdis pernelyg sukontroliuotas, jam mirtinai trūksta spontaniškumo.
* * *
– Ar daug jūsų profesinėje srityje apsišaukėlių ir kaip juos atskirti?
– Yra rimti, savo darbais ir klientais sugebėjimus įrodę stilistai-praktikai – tokie kaip aš. (Juokiasi.) Mano tikslas – rengti tikrus žmones ir žinoti priemones, kuriomis galiu jiems sukurti jų geriausias savybes išryškinantį įvaizdį.
Taip pat yra kita stilistų grupė – dalis jaunučių meno koledžų ir mokyklų absolventų, verdančių mados, kylančių dizainerių srityje. Jie taip persisėmę mada, kad užčiuopia būsimas tendencijas dar tuomet, kai jos net nėra tendencijos. Jie rengiasi ir kitus rengia rizikingai, užbėgdami madai už akių – pamatę jų kūrinius Londono gatvėje žmonės net atsisuka, nes tai be galo nauja, nematyta, todėl dažnai keista.
Jie yra „edgy“, kaip mes sakome, ribiniai, beatodairiškai stilingi, jie stumia tendencijas pirmyn, peržengia ribas, kuria gatvės madą ir tuo įkvepia dizainerius. Jie kuria tokius įvaizdžius, kurie ant podiumo atsidurs dar tik po gero pusmečio. Tai – stilingieji stilistai, kaip aš juos vadinu.
Ir yra trečioji kategorija – „stilistai“, kurie tiesiog mano, kad būti stilistu yra „cool“. Mergaitės ir berniukai, nelabai turintys ką veikti, neradę savo vietos gyvenime, bet pažįstantys reikiamus žmones, mėgstantys madingas parduotuves ir besiveržiantys į madingus vakarėlius. Turtingų tėvų vaikeliai ar šiaip dabitos, kuriems stilisto etiketė – tai būdas taukšti, vestis klientą apsipirkti ir taip gauti nuolaidų drabužiams madingose parduotuvėse.
* * *
– Ar stilistui būtinas specialus išsilavinimas, ar pakanka įgimto jausmo, išlavintos akies?
– Manau, kad be išsilavinimo – nė iš vietos. Tam, kad nebūtum vien kažkuo, kas kartu apsiperka, būtina gerai išmanyti bent jau mados istoriją, pačios kultūros dėsnius – kaip kinta tendencijos, kokiais principais jos mutuoja kiekvieną sezoną, kas nuolatos cikliškai grįžta, ką ir kodėl pasigauna kuriantys dizaineriai.
– Mūsų laikais nebėra nieko nauja, viskas tėra praeities interpretacijos. Tad ką pranašaujate – kokios tendencijos bus populiarios ateinantį sezoną?
– Ateinančią vasarą bus madingi vienspalviai, ryškių spalvų, vis dar siauri džinsai – balti, raudoni, mėlyni, geltoni – ir moterims, ir vyrams. Dar kartą grįš jūrinė tendencija. Ryškių, tarpusavyje nederančių spalvų deriniai – oranžinės, ryškiai rožinės, violetinės. Išsiilgusioms nuosaikumo – angliškos „popietės suknelės“, vadinamosios „tea dress“ – dažniausiai gėlėtos, trumpomis rankovėmis, dengiančios kelius, įkvėptos retro formų, itin moteriškos ir universalios.
– Ar egzistuoja tokia klišė kaip rytų europiečių stilius? Ir jei taip, tai kaip ją apibūdintumėte?
– Nors pažįstu daug stilingų moterų iš Rytų Europos, tačiau toks stereotipas yra. Manyčiau, didžiausias skiriamasis vadinamojo rytų europiečių stiliaus bruožas – „devintojo dešimtmečio“ stiliaus drabužiai.
Pavyzdžiui, kontrastingai, pernelyg nenatūraliai blukinti ar garinti džinsai, kokie buvo madingi devintąjį dešimtmetį, pasenusių modelių, perkrauto, pernelyg detalių gausaus dizaino odinės striukės, marškinėliai ar palaidinės su dideliais užrašais ar logotipais, tarpusavyje nederančių, visiškai skirtingo stiliaus dalykų dėvėjimas vienu metu, aukštakulnė avalynė smailiais, dažnai dar ir užsirietusiais galais.
Tikiuosi, manęs skaitytojai nenudurs už tokias pastabas! Noriu pabrėžti, kad tai – klišinis apibūdinimas, kurio daugeliui individualiai negalima taikyti. Tik tai, kas labiausiai paviršiuje, ir krinta į akis.
Jei pažvelgtume į britus užsienyje, tarkime, vykstančius į turistines keliones, jie visi mums pasirodytų raudonai nusvilę saulėje, vyrai – su baisiais beformiais šortais, moterys – su aptįsusiais vasariniais drabužiais. Keliaujantys vokiečiai mums asocijuotųsi su dar kitokiu stereotipu, dar kitoks siejamas su amerikiečiais.
* * *
– Kaip patartumėte apsirengti moteriai, kuri nori sugundyti vyriškį, priversti ją įsimylėti? Ar yra koks neatremiamas receptas?
– Sugundyti ir priversti pamilti – du skirtingi dalykai.
Kad sugundytumėte vyriškį, turite būti tarsi voras, apraizgantis jį savo kerų voratinkliu, įtraukiantis ir pražudantis. Tad jums reikia „allure“ – patrauklumo.
Neišstatykite visko apžiūrai. Veikiau jums reikia kuo daugiau savęs paslėpti, paliekant pažadą, kad tai gali būti atrasta. Galima truputėlį apnuoginti iškirptę, parodyti truputėlį peties, jeigu turite gražų ilgą kaklą – pabrėžkite jį, jei jūsų gražios kojos – parodykite jas, galbūt tarsi netyčia akimirksniui atskleiskite prisegamos kojinės kraštelį.
Arba nerodykite jokio apnuoginto kūno, vilkėkite visiškai uždarą drabužį, tačiau demonstruojantį jūsų figūros privalumus. Svarbiausia – neišklokite visų savo kortų ant stalo. Ir nebūkite vyriška. Vyrui nereikia dar vieno vyro, jis nori matyti moterį!
Moteriškumo, flirto, pasitikėjimo savo seksualumu mišinys, akių kontaktas, kūno kalba, pažadas „kažko daugiau“ ateityje – štai toks gundymo receptas!
O norint, kad jus pamiltų, reikia būti savimi, atskleisti savo visumą. Tai beveik nesusiję su tuo, ką jūs vilkėsite.
Tiesą sakant, daugelis vyrų nenori, kad jų merginas gašliai nužiūrinėtų, – jie patys tai mielai daro, bet kai kalbama apie kitus vyrus ir jų moterį – šiukštu! Jei atrodysite pernelyg šokiruojamai, pernelyg seksualiai, žinoma, galite užkariauti vyrą, bet veikiausiai tai bus vienai nakčiai.
Vyrai ieško tokios moters, kuria galėtų didžiuotis, kai šioji eina įsikibusi jam į parankę, tačiau kurios akiplėšiškai gašliai nenužiūrinėja kiti patinai.