Prieš penkiolika metų jos tėvo Audriaus Sakalausko pradėtas verslas įsisuko taip, kad lietuviai gali šimtametes tradicijas turinčių arbatos ar kavos gamintojų prašyti sukurti jiems išskirtinių gaminių.
Kad ir gryno aukso plėvele dengtos arbatos. Ji yra ne snobizmo, o šio gėrimo meistrų kūrybos išraiška. Be fantazijos, kaip ir be šypsenos, tikina Giedrė, čia neišsiversi: „Arbatos ir kavos verslas paprastai priklauso šeimai ir yra perduodamas iš kartos į kartą. Čia daug ką lemia pažintys, ryšiai ir asmeninės simpatijos, todėl dirbtine šypsena nieko nelaimėsi, o natūrali padės atverti daugelį durų“.
Neišardomas sėkmės duetas
Renginiuose dažnai teko matyti įdomią ir visada linksmai nusiteikusią porą – pusamžį vyriškį žilais į kasą surištais plaukais ir šviesiaplaukę mėlynakę merginą. Kartą į rankas patekusios jų vizitinės kortelės nieko nepaaiškino – šių žmonių pavardės jose buvo skirtingos. Vėliau iš pokalbio paaiškėjo, kad tai – tėvo ir dukters duetas.
Prieš ketverius metus Didžiosios Britanijos Oksfordo universitete baigusi ekonomiką ir verslo valdymą, Giedrė nebuvo apsisprendusi, kur panaudoti įgytas žinias.
„Tėtis pasiūlė trumpam padirbėti jo kompanijoje. Po trijų mėnesių, kai projektą įvykdžiau ir nustačiau gaires tolesniems darbams, jis man paplojo per petį ir pasakė: „Šaunuolė mergaitė, o dabar viską pati ir daryk“, – šypsosi Giedrė prisiminusi tėvo gudrybę.
Mados vėjai arbatos pasaulyje
– Tačiau po trijų mėnesių nepabėgote – susidomėjote arbatos ir kavos verslu?
– Tėčio kompanijoje gavau kūrybos laisvę. Suvokiau, kad, nuėjusi į didelę tarptautinę kompaniją dirbti samdoma darbuotoja, tapsiu sistemos dalimi ir turėsiu prie jos prisitaikyti, o „Kavinuke“ gausiu pakankamai laisvės atrinkti produktus ar kurti naujus, – atsako Giedrė ir pateikia pavyzdį: tėvo kompanijoje ji sukūrė arbatos kolekciją. – Sėdėjau prie kompiuterio ir susirašinėjau su europiečiais arbatos meistrais. Lyg dailininkas be teptuko tapiau paveikslą. Pirmiausia galvoje sudėliojau idėją, paskui aprašiau skonius, kvapus ir pojūčius. Realiai neliesdama, neuosdama arbatos dėliojau jos sudėtines dalis. Taip sukūrėme trijų dalių arbatos kolekciją „ReLax“, „ReStart“, „ReFresh“.
– Trijų linijų kolekcija... Kas čia – aukštoji arbatos mada?
– O ką jūs manote? – nusijuokia viena bendrovės „Kavinukas“, valdančios prekės ženklą ir parduotuvių tinklą „Gurmans“, vadovių. – Iš tikrųjų egzistuoja arbatos ir kavos mada. Kalbu ne tik apie pakuotes ar reklamos kampanijas, o apie skonio, kvapo madas. Keičiasi žmonių pomėgiai, poreikiai – reikia į tai reaguoti.
– Kas diktuoja šias madas?
– Rinka ir arbatos gamintojų bei prekybininkų sugalvotos naujovės. Jie ieško netikėtų derinių, reaguoja į kintančius žmonių poreikius, pavyzdžiui, natūralesnių kvapų arba egzotiškų mišinių. Pernai pasaulinėje arbatos ir kavos parodoje buvo siūlomos naujovės – arbata su džiovintomis alyvuogėmis, džiovintais pomidorais arba su raudonėliais, čiobreliais, – pasakoja G.Kvedaravičienė ir priduria, kad jų bendrovė nėra eilinė šios rinkos žaidėja.
Po penkiolikos metų „Kavinuko“ vadovo A.Sakalausko įdirbio šiame versle lietuviai įsiveža ne tik gamintojų siūlomą produkciją, bet ir specialiai jų bendrovei sukurtą kavą ir arbatą.
Prisilietė prie arbatos verslo šaknų
– Kuo arbatos verslas skiriasi nuo kitų?
– Daugumai žmonių, dirbančių šioje srityje, tai yra šeimos verslas, tradiciškai perduodamas iš kartos į kartą. Vien tai jau sukuria specifinę aurą.
Be produkto kainos, kokybės, kitų svarbių veiksnių, yra dar vienas – jausmų, santykių ar pažinčių, asmeninių simpatijų. Todėl pernai iš pačios geriausios arbatos plantacijos geriausia Dardžilingo arbata atkeliavo būtent pas mus. Tai yra tėčio daugelio darbo metų rezultatas.
Mūsų partneriai džiaugėsi, kad ją pardavė būtent mums, o mes jautėmės labai išdidūs, kad tą arbatą atvežėme į Lietuvą. Džiaugėsi ir arbatos gurmanai, kurie ją gėrė.
– Jau turime ir šio gėrimo gurmanų?
– Tikrai turime. Lietuvoje arbatos kultūra yra labai aukšta, o kavos kultūra, sakyčiau, yra gana aukšta.
– Dabar viskas taip virtualizuota, kad galima ir kompiuterio ekrane stebėti, kaip koks indas skina arbatžoles. O jūs ten buvote, jas lietėte ar tik teoriškai viską žinote?
– Buvau, skyniau, prisiliečiau prie kiekvieno gamybos proceso etapo. Keliavau po Indiją ir Kiniją.
Indijoje arbatos plantacijos darbininkai joje ir gyvena, ir dirba. Nuo kalno į miestą nenusileidžia. Be to, visos arbatos rinkėjos vilki namuose austų ir dažytų audinių drabužiais. Bet jų visų priešpiečiai yra sudėti į maišelius su „Paris Elle“ ar „Pokemon“ užrašais. Toks juokas suima, kad globalizacijos ženklai sugeba ir čia įsismelkti.
O kinams niekada nėra jokių problemų: „Kokios arbatos jums reikia? Japoniškos? Bus japoniška. Norite juodosios? Bus juodoji“.
Padeda puoselėti tėvo svajonę
Ketvirtus metus išvien su tėčiu dirbanti Giedrė džiaugiasi, kad gali prisidėti prie jo svajonės. „Tėtis visus sužavi savo polėkiu, gebėjimu bendrauti, fantazuoti. Jis moka gražiai svajoti“, – sako Giedrė ir prisipažįsta kol kas negalvojanti kurti nuosavo verslo.
– Bendrovė „Kavinukas“ geriausiai žinoma dėl arbatos. Ar čia bendrovės įkūrėjų pokštas?
– Kai prieš penkiolika metų tėčio partneris pasikvietė jį į savo kompaniją, šis buvo ją pavadinęs „Kavinuku“. Toks pavadinimas atspindi bendrovės istoriją ir gerą jos steigėjo humorą.
– Sakėte, kad arbatos ir kavos versle yra svarbu pažintys. O žydros akys irgi padeda?
– Be abejo, – dideles akis išpučia Giedrė. – Jei pažvelgsi į arbatos ar kavos gamintojų kompanijų sėkmės istorijas, jos visos yra siejamos su konkrečia asmenybe. Čia diplomatiniai žaidimai nepadės, simpatijos nesuvaidinsi. Jei tavo šypsena natūrali – ji patraukia žmones, tau atsiveria labai daug durų. Mano tėčio, kaip verslo džentelmeno, reputacija ir man padeda lengviau kurti verslą.
– Kaip jautiesi būdama tėvo pavaldinė?
– Giminystės ryšys darbe nei trukdo, nei padeda. Atėjusi dirbti pas tėtį nebuvau tikra, kad galėsime išsitekti po vienu stogu, dirbti it viena komanda. Jį pažinojau kaip tėtį, bet nežinojau, koks jis yra verslininkas. Dirbdama su juo supratau, kad jis yra puikus partneris, mes vienas kitą papildome. Bet jei nebūtų visų mūsų darbuotojų suremtų pečių, nebūtų ir tokių gerų rezultatų, ir tiek džiaugsmo jų pasiekus.
Auksas ir sidabras ant arbatžolės
– Ar iš tiesų tai yra verslas, iš kurio galima pragyventi? Gal jis – tik malonumui, o pinigai uždirbami kitur?
– Žinoma, kasdienybė nėra tokia romantiška kaip atrodo iš mano uždegančių kalbų. Verslas yra verslas. Iš arbatos, kavos tikrai galima užsidirbti, nes jos yra būtiniausių produktų krepšelyje.
– Bet reikia verstis per galvą – dengti arbatą auksu, sidabru, platina, kad tik nustebintum pirkėjus.
– Labiausiai džiugina, kad Lietuvoje jau yra pakankamai žmonių, kurie supranta ir vertina kokybišką, įdomią arbatą ar kavą. Jiems viskas įdomu taip, kaip ir mums, tiekėjams. Esame toje pačioje, o ne skirtingose barikadų pusėse. Todėl mums nereikia galvoti, kaip klientams, tarsi kokiems šou žiūrovams, sukurti gerą įspūdį.
– O jūsų diena prasideda nuo kavos ar arbatos?
– Arbatos. Kartais savaitgaliais – kavos. Paprastai kavą geriu po pietų. Arbatą renkuosi pagal nuotaiką.
– Ar namuose turite arbatos kiekvienai nuotaikai?
– Tikrai esu batsiuvys su batais. Mano namuose yra ir arbatos, ir kavos. Septynerių dukrai Gretai patinka mano mėgstamos, net specifinio skonio japoniškos arbatos rūšys. Apskritai dukra nuo pusantrų metukų jau sušius lapnoja, – šypsosi moteris, kai kalba pasisuka apie vienturtę dukterį, kurią po skyrybų ji augina viena. – Žinoma, vaikas yra priverstas gyventi pagal tėvų įpročius, bet nekuriu jai labai griežtų taisyklių ar rėmų. Stebiu, kaip ji auga, kokia asmenybe virsta. Nenoriu per ją įgyvendinti savo svajonių – mano pačios gyvenimas man yra gana įdomus“.