„Nesvarstėme, kuris liksime su vaiku. Iškilo tik vienas klausimas: kiek ilgai po gimdymo būsiu namuose?“ – sako advokatų kontoros „J.Judickienė ir partneriai JUREX“ vadovė.
Šiuo metu du vaikus auginanti jauna teisininkų šeima darbuojasi nuosavoje advokatų kontoroje. Užsiėmę tėvai įsitikinę: svarbu ne kiek, o kaip praleidi laiką su vaikais.
„Neieškojau progos prisidengti nėštumu”
– Kodėl ryžotės tuomet dar retam sprendimui – grįžti į darbą, o vaiko auginimą patikėti vyrui?
– Laimonas dirbo tarnautoju valstybinėje įstaigoje, be to, dar studijavo. Todėl toks sprendimas tada buvo geriausias. Motinystę supratau taip: vaikui svarbu kokybiškai rodyti dėmesį, o ne dvejus ar trejus metus sėdėti namuose ir apkiausti. Mano darbe labai svarbus kasdienis tobulėjimas, po ilgesnės pertraukos sunkiau grįžti į darbą. O ir mano charakteris toks, kad negaliu ilgai būti be veiklos, – sako 30-metė advokatė.
Su pirmagimiu Roku namuose ji pabuvo mėnesį, o gimus dukrai Emai po dviejų savaičių jau kibo į darbus.
– Su pirmu vaiku, likus mėnesiui iki gimdymo, daug nebedirbau. Stengiausi būti namie, ilsėtis. Visai kitokia situacija buvo laukiantis Emos. Darbe buvau iki paskutinės dienos. Vos nepramiegojau gimdymo. Tądien, kai buvo suplanuota operacija (man abu kartus atliko Cezario pjūvį), pramigau ir vėlavau atvykti į ligoninę. Visas personalas buvo sujudęs: „Kur ta Judickienė, kodėl čia eilės susidarė?“ – prisimena Jurgita.
– Jūs iš tų moterų, kurios sako, kad nėštumas – ne liga?
– Po pirmosios operacijos, kai gimė sūnus, gydytoja nustebo, kad aš, pagimdžiusi vakare, ryte jau vaikščiojau: „Kas čia yra? Taip nebūna. Paprastai visos kaip mirštančios gulbės iškritusios guli tris paras“. Abu mano nėštumai buvo lengvi. Dirbau daug ir neieškojau nė vienos progos prisidengti nėštumu, kad išsisukčiau nuo darbo.
– Gal nesidangstėte todėl, kad dirbate ne kitiems, o sau?
– Neturiu patirties dirbti kitiems. Šiek tiek dirbau kitoje advokatų kontoroje, bet labiau lygiaverte partnere, o ne samdoma darbuotoja. O kai dirbu sau ir tas darbas man yra malonus, nors ir sunkus, vaikų auginimas ar buitis tam netrukdo.
Su vaiko gimimu — ir karjeros posūkis
– Ar pavyko įgyvendinti savo filosofiją: su vaiku praleisti mažai laiko, bet kokybiškai? Ar ji pasiteisino?
– Sąžinė manęs tikrai negraužia. Tas laikas, kurį praleidžiu su vaikais, yra pati didžiausia vertybė. Vaikai mane iš tiesų mato labai retai: ryte ir vakare bei savaitgaliais. Todėl neinu į sporto klubą, neužsiimu jokiais kitais dalykais, nes man gaila atimti tą laiką iš savo vaikų, – sako Jurgita.
Ji įsitikinusi, kad jos užimtumas nesutrikdė jos ryšio su vaikais.
– Kai esu namuose, vaikai visada būna šalia, neatsitraukia nė per žingsnį. Dukra dar mažai kalba, bet kiekvieną moterišką daiktą ji vadina „mama“. O sūnaus išsakyta frazė liks man atmintyje visam gyvenimui. Kai darželyje jo paklausė, kuo norįs būti užaugęs, maniškis atsakė: „Norėsiu būti mama“, – juokiasi moteris.
– Su vyresnėliu vyras namuose buvo metus. O dukra nuo mėnesio – tik su aukle. Ar galite palyginti, kaip tai atsiliepė vaikų ir jūsų ryšiui?
– Vyresnįjį irgi iki trejų metų prižiūrėjo auklė. Sunku palyginti, nes abu vaikai yra labai skirtingi. Ne tik pirmieji – visi metai vaikui yra labai svarbūs. Ir kai tau dveji, ir kai dvidešimt dveji.
– Beveik vienu metu sugebėjote kurti ir šeimą, ir nuosavą veiklą.
– Ištekėjau jauna, 23-ejų, sūnų gimdžiau po dvejų metų. Praėjus mėnesiui nuo Roko gimimo laikiau advokatūros egzaminą. Advokatės karjerą pradėjau gimus sūnui, o advokatų kontorą įsteigiau, kai dukrai suėjo mėnuo. Su vaikų gimimais sutapo tokie karjeros pasikeitimai.
„Galima viską suspėti. Ir dar daugiau”
– Populiariame televizijos seriale „Eli Makbyl“ visi advokatai vyresni už jus, bet gyvena savo darbu, asmeninio gyvenimo jie beveik neturi. Jūs, rodos, visur suspėjate.
– Viską galima suspėti. Ir dar daugiau. Be darbo advokatų kontoroje, dar dėstau, užsiimu visuomenine veikla. Viskas yra įmanoma, jei moki planuoti. Laiko visi juk turi vienodai. Tik vieni jį planuoja efektyviai, sutelkia visas jėgas, nes nenori darbo daryti antrąkart.
Iškart gerai atlikdamas darbą taupai laiką. Tada jo lieka kitiems dalykams. Aišku, norėčiau, kad jo būtų daugiau. Laukiu, kol vaikai bus didesni, savarankiškesni, ir galėsiu šiek tiek daugiau laiko skirti sau. Nenoriu pasakyti, kad šiuo metu esu nuskriausta, kad ko nors negaliu daryti. Vertinu šį laiką tokį, kokį turiu.
– Kas jus išmokė planuoti?
– Tai yra įgimtas dalykas. Įgyti jį galima tik tuomet, jei turi gerą mokytoją. Studentams, sakoma, prieš egzaminą pritrūksta vienos nakties, o man visada likdavo viena diena, nes gerai pasiskirstydavau mokymosi laiką.
Kartu ir namie, ir darbe
– Nuo to laiko, kai su vyru įsteigėte advokatų kontorą, pasiskirstėte, kuris esate kurio pavaldinys?
– Kontoroje esame partneriai, bet aš priimu sprendimus, tad prisiimu ir atsakomybę. Jis turi savo veiklos sritį. Aš esu bosas. Esu vadovė, kuri visiems yra labai gera draugė. Rinkoje esame unikalūs darbuotojų tarpusavio santykiais. Neseniai kolegos mus įvertino: gavome apdovanojimą kaip geidžiamiausi darbdaviai.
– Kai žmona ir vyras dirba kartu, problemų nekyla, jei pora pasiskirsto darbus, atsakomybę ir pareigas.
– Iš tiesų taip ir yra. Bet abu turi įvertinti savo savybes ir susitarti, kurioje srityje kuris yra stipresnis. Tada nė vienas nesijaučia užgožtas ar neįvertintas. Galų gale juk neturi visi būti vadovai. Su vyru sutarėme namie apie darbą nekalbėti, bet tai nerealu.
– Kartu dirbote vienoje advokatų kontoroje. Ten ir susipažinote?
– Susitikome kaimo šokiuose. Laimono tėvai turėjo sodybą Prienų rajone netoli mano tėvų namų. Man tada buvo 15-ka, jam 17 metų. Jis buvo pirmakursis, aš – tik įstojusi į gimnaziją. Jis gyveno Vilniuje, bendraudavome telefonu, kartais savaitgaliais susitikdavome. Po to atvykau studijuoti į sostinę. Visko buvo – ir pykčių, ir išsiskyrimų, bet nė vienas per tą laiką neturėjome kitų partnerių. Mūsų draugystė vystėsi nuosekliai, susituokėme paskutiniais studijų metais.
Netikėjo santuoka, kol ištekėjo
– Susipažinote labai jauni. Metams bėgant galėjo išlįsti didelių skirtumų, bet atrodo, kad ne visiems pirmoji meilė būna nelaiminga...
– Mums pasisekė: sutapo mūsų požiūris į gyvenimą, kad viską reikia apsvarstyti, planuoti. Visada nemąstome vienodai. Keičiamės, atsiranda tam tikrų požiūrių skirtumų, naujų vertybių, bet sutariame dėl svarbiausių dalykų. Ilgą laiką pažinodamas žmogų žinai, kur gali nusileisti, o kur to neverta daryti. Tai yra nuolatinis kompromisų ieškojimas. Gyvenime laikausi požiūrio: jei gali nesusikurti problemų, tai to ir nedaryk.
– Su vyru nusprendėte tuoktis, nors tuo metu kilo partnerystės, gyvenimo nesusituokus, banga. Kodėl?
– Visada tvirtinau, kad tekėti nenoriu, kad man santuoka nereikalinga, nes du žmonės gali gyventi ir taip. Tai kartojau iki tos akimirkos, kai sugalvojome kelti vestuves. Iš tiesų pirmomis dienomis, kai tapau Laimono žmona, jaučiausi kiek keistai. Dabar esu linkusi vertinti tik klasikinį santuokos modelį. Kas sako, kad santuoka – tik antspaudas pase, tegul ateina pas mane. Paaiškinsiu, kaip sudėtinga ją nutraukti. Antspaudas pase nėra vien antspaudas. Vyro, žmonos statusas kiek keičia žmogaus mąstymą, vertybes ir nesąmoningai įstato į tam tikrus rėmus. To visiškai nevertinti negalima. Iš principo man santuoka yra gražu.
– Bet savo darbe apsčiai matote ir negražių santuokų.
– Žinoma, daug matau. Bet tai nedaro įtakos mano požiūriui. Darbe kartais matau tokių dramų, tokių šeimų... Niekaip nepatikėtum, kad taip gali būti.
„Vedybų sutartys daug ką išspręs”
– Tokių istorijų sužinote, kad ir knygų skaityti nebereikia.
– Beje, knygų skaitau labai daug, nors laiko – ne marios. Darbe matau baisybių, bet dėl to nesikeičia mano požiūris į žmones. Nesakau, kad visi yra blogi, kad aplinkui žmonės tik skiriasi, išduoda, parduoda... Tai vertinu kaip neišvengiamą reiškinį, kuris praplečia akiratį. Tai arba sustiprina tavo vertybes, arba susilpnina.
– Vyrai, kurie baidosi santuokos, tvirtina, kad tai – puikus manipuliacijos jais mechanizmas. Santuokos reikia tik moterims?
– Mano vyras sakytų priešingai. Jam santuoka dar svarbesnė nei man. Šia tema jis yra labai kategoriškas. Mano vyrui santuoka ir šeima net yra nediskutuotinai svarbūs dalykai. Ar moterys labiau tuo manipuliuoja? Pastaruoju metu matau, kad yra priešingai.
– Mūsų visuomenėje atsiranda nelygių santuokų, kai vienas iš sutuoktinių yra daug turtingesnis už kitą. Ar šiuo atveju išliks tradicinės santuokos?
– Vedybų sutartys daug ką išspręs. Kita vertus, kuo žmogus turtingesnis (žinoma, jei turtą uždirba savo jėgomis, protu), tuo jis į santuoką žvelgia atsakingiau. Toks neskuba draskyti šeimos – jis siekia ją išsaugoti. Santuoka yra kūrybos procesas.
Geri tėvai — blogi tėvai
– Neseniai pirmagimį pagimdžiusi draugė suabejojo, ar ji yra gera mama. Atsakiau, kad ji yra tobula, nes jos kūdikis kitos juk neturi. Kaip matuoti motinystę? Kokia mama esate jūs?
– Esu labai gera mama, nes nevaidinu mamos. Jei vaikui pažadu kur nueiti, bet neturiu laiko ar nespėju, jam nemeluoju, vėliau pasistengiu netesėtą pažadą atlyginti. Būna dienų, kai nesusišneku su vaiku, kai jis pavargsta, neišsimiega, visko būna. Bet dėl to juk netampi bloga mama ar tėvu. Tobulų tėvų nėra.
– O kada pasijutote mama: kai sužinojote, kad laukiatės, ar kai pirmąkart ant rankų paėmėte kūdikį?
– Pirmas nėštumas, žinoma, man buvo naujas dalykas, atsirado naujų pojūčių. Ar laukdamasi jaučiausi mama? Manau, kad taip. Nors nebuvau ta tradicinė nėščioji, kuri prisiperka literatūros, skaito visokias baisybes, kokią nėštumo savaitę kas jai galėtų atsitikti. Teturėjau kalendorių, kuriame pasižiūrėdavau, ko galiu tikėtis tam tikru nėštumo metu.
Stengiausi sąmoningai tuo nesidomėti. Ką gydytoja sakydavo, tą darydavau, bet nieko jos neklausinėdavau. Neieškojau informacijos internete, nebendravau su kitomis nėščiosiomis. Stengiausi nesusikurti sau įtampos. Kai kūdikis pradėjo spurdėti pilve, jaučiau, kad bus sūnus. Įpusėjus nėštumui išrinkome jam Roko vardą. Kai atnešė jį tik gimusį, patyriau lengvą šoką. Praverkiau visą dieną dėl to keisto jausmo, kad jau kažką turiu.
Du vaikai — tai jau iššūkis moteriai
– Ar tiesa, kad po pirmojo vaiko gimimo moteriai atsiranda daugiau jėgų, lyg įsijungia antrasis kvėpavimas?
– Atsiranda ir po pirmo, ir po antro ar trečio, nes reikia sutelkti visas jėgas, kad galėtum prižiūrėti kūdikį. Nežinau, kodėl taip sakoma. Vienas vaikas yra vienas, o du – jau iššūkis. Vieną reikia vesti, kitą nešti, subėgioti, sužiūrėti, todėl aplinkybės verčia atrasti daugiau jėgų.
– Ką mėgstate veikti su vaikais?
– Priklauso nuo nuotaikos ir laiko. Jei orai geri, einame pasivaikščioti. Abu su vyru mėgstame bendrauti, todėl arba pas mus svečių būna, arba mes einame į svečius. Jei laiko turime mažiau, kartu su vaikais mašinytes pastumdome.
Dukrai brolis yra didžiausias autoritetas, todėl ji irgi žaidžia su mašinytėmis, bando ir tualete taip pat atsistoti, kaip ir jis, – nusijuokia Jurgita, kalbėdama apie mažąją beždžionėlę – taip švelniai ji pravardžiuoja dukrą. – Savaitgaliais vasarą važiuojame į sodybą, žiemą visa šeima einame į kiną, vaikų koncertą ar spektaklį, važiuojame pas senelius. Į ilgesnes keliones vaikų neimame, bet kartą per metus važiuojame ten, kur jie galėtų išsidūkti, pasimaudyti. Bet po tokių kelionių tėvai grįžta tokie pavargę, kad jiems vėl reikia atostogų...
– Netrukus išvažiuosite mėnesiui į Indiją. Kodėl?
– Todėl, kad ten nutekėjo mano jaunesnė sesuo Kristina. Pernai važiavome į jos vestuves, šiek tiek pakeliavome. Iš Indijos galima parsivežti teigiamą požiūrį į viską. Ten antrąkart norisi grįžti ir dėl gamtos. Norisi vėl pamatyti gražius gamtovaizdžius ir fotografuoti. Tai – vienas iš mano pomėgių.