„Nešuosi šviesą prieš save ir nelipu ant savo šešėlio“

Tai kodėl kelionių agentūros „Liturimex“ vykdomoji direktorė Gabrielė Sasnauskaitė-Janulevičienė kas rytą skuba į darbą?

„Aš irgi sau užduodu šį klausimą, bet kol kas negaliu į jį atsakyti. Būti namų šeimininke gal net sunkiau nei kasdien eiti į darbą. Vis dėlto malonu turėti asmeninių pajamų – tai suteikia stabilumo. O kas bus, jei vieną dieną kas nors nutiks? Kiek buvo situacijų, kai namų šeimininkės, niekada gyvenime niekur nedirbusios, lieka vienos. Kur tada namų šeimininke dirbti – svetimuose namuose?“ – svarsto 33-ejų Gabrielė.

Ji pamena, kaip vieną ankstyvą pavasario rytą išaušo graži diena. „Graži diena viską baigti“, – nusprendė tuomet ji. Nuvažiavo į darbą ir parašė prašymą atleisti.

Dar įsigijo Cezarį ir jau ketino pradėti ne naują, o tiesiog kitokį gyvenimą. Tačiau atsakomybė už nebaigtus ar net nepradėtus projektus paėmė viršų, ir ji nusprendė likti. Viskas vėl stojo į vėžes – gal tik šiek tiek kitokias. Na, ir Cezaris niekur nedingo.

– Svarsčiau, ką aš veikiu savo gyvenime: namie taip gera, išeini į kiemą, kvepia alyvos, žemuogės, čiulba vyturiai, o visu tuo pasidžiaugti neturiu laiko – vis lekiu, bėgu. Pamaniau, kad reikia tai tuoj pat sustabdyti, – neslepia tąkart užplaukusių abejonių Gabrielė. – Gal tuo metu man tiesiog pritrūko naujo postūmio. Gal buvau pervargusi, nes pastaruosius metus įmonėje įvykdėme daugybę pakeitimų ir naujų projektų. Daugybę „gal“ dabar sunku tiksliai paaiškinti, bet tada apėmęs pokyčio troškimas buvo labai ryškus – gal daugiau pagrįstas nuojauta nei sveika logika.

– Jaučiu didžiulę atsakomybę – noriu, kad darbas vyktų sklandžiai, o jo rezultatai būtų tik teigiami. Prieš trylika metų „Liturimex“ pradėjau dirbti, galima sakyti, nuo nulio – keturias valandas per dieną konsultavau, pardavinėjau bilietus ir keliones.

Dabar esu vykdomoji šios įmonės direktorė. Tai – tik pusiaukelė. Prieš save turiu daugybę kelių, ne visi jų būtinai veda aukštyn. Visos kryptys gali būti savotiškai viliojančios. Net tos, kurių rezultatas – tingus snūduriavimas prie židinio arba šokimas žemyn galva nuo Eiffelio bokšto.

– Kosmonaute? – juokdamasi baigia Gabrielė. – Kai tik Lietuva pastatys kosminį oro uostą, būsiu pirmas žmogus, kuris užsirašys į eilę pakilti į erdvę. Juokauju. O gal iš tiesų taip pasielgčiau.

Nemanau, kad reikia priimti sprendimus amžiams. Šiandien – turizmas, rytoj – gal kas nors kita. Beje, neseniai manęs klausė, ar nenorėčiau pardavinėti kosmetikos. Va, kosmetikos pardavinėti tikrai nenorėčiau. Nieko apie tai nenusimanau – kiekvieną kartą skaitau užrašus ant kremo dėžučių lyg pirmą kartą.

– Iš prigimties tingios tik pandos. Turizme vienas lauke – ne karys, todėl svarbu gera komanda. Būna, matai, kad žmogus puikiai atlieka savo darbą, neturi jam priekaištų, tačiau energijos visiškai nejauti. O to neturėtų būti – juk mūsų paslauga neapčiuopiama.

Kaip pirkėjui parodysi jo būsimas atostogas? Juk parduodame lūkesčius. Reikia emocijų, fantazijos, sugebėjimo pamatyti kliento norus jo akimis, kai kada subtiliai pasufleruoti, papildyti, o gal net pačiam viską sugalvoti. Tinginiai tokiomis sąlygomis ilgai neišgyvena, nes tempas toks greitas, kad, jei nesistengsi, greitai liksi už borto.

– Prisipažinsiu, taip. Vieną nejaukią situaciją prisimenu iki šiol.

Kartą vienas klientas, pirkdamas kelionę, mus privertė surasti netgi ne itin patikimų būdų, kaip apkarpyti išlaidas, kuo daugiau sutaupyti pinigų. Ir ką gi – kelionė buvo nesėkminga, nes mus apgavo kitos šalies partneriai, kurių kontroliuoti neturėjome jokių galimybių. Nevykusi kelionė buvo paviešinta spaudoje, mums buvo labai nemalonu.

Dėl šio atvejo turėjau raudonuoti dar kartą po metų, kai būriui verslininkų pristačiau mūsų paslaugas. Baigusi kalbėti, salėje išgirdau pažįstamą – to paties nepatenkinto kliento – balsą ir daugybę nemalonių žodžių mūsų įmonei.

Po kelių dienų mane nustebino kitas klientas, be jokių derybų užsakęs kelionę dvidešimčiai žmonių. „Žinote, kodėl būtent pas jus atėjau?“ – paklausė jis tąkart manęs. Aišku, kad neturėjau jokio supratimo. „Todėl, kad jums padarė puikią reklamą“, – atsakė klientas. Ką gi, supratau, kad itin didelės nepatenkintojo ambicijos puikiai žinomos aplinkiniams žmonėms. Ir dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad už mažą kainą ne visada gali nusipirkti kokybę.

– Nesėkmė gali ištikti už kelionę sumokėjus ir brangiai. Kartą turėjau parskraidinti visą šeimą iš Tailando, nes, jai nuvykus į viešbutį, kambarys buvo užimtas. Nors viskas buvo parengta taip kruopščiai ir atidžiai! Kaip gauti garantijas?! Nebent pačiam nuvykti į vietą pirma kliento ir viską patikrinti. Pinigus tiems žmonėms grąžinome, tačiau jų atostogos buvo sugadintos.

Mūsų darbas – itin rizikingas, ne visada gali garantuoti, kad lėktuvas nevėluos, kad kambarys viešbutyje patiks, kad visi kiti žmonės, dirbantys paslaugų sferoje – pradedant viešbučio tarnautoju, baigiant žygio vedliu per kalnus, – tinkamai atliks savo pareigas.

Nors mėgstu sakyti, kad nėra padėties be išeities, yra tik ribotas požiūris į galimybes.

– Taip, jomis rūpinuosi aš. O taip norėčiau, kad kas nors man jas suorganizuotų, – juokiasi Gabrielė. – Na, kai važiuoju su jautria draugų ar pažįstamų draugija, nė pirštu neprisidedu prie kelionės planavimo, nes esu patyrusi, kad, pavyzdžiui, vyrams gali nepatikti pilyje įrengto viešbučio kambario sienų apmušalai.

– Šiuo metu norėčiau niekur nevažiuoti, niekur neskristi, būti namie ir išsimiegoti.

Jaučiu, kad Gabrielei nesmagu tai pripažinti, bet taip yra iš tiesų.

„Keletą kartų per mėnesį tenka kur nors skristi. Kai vyksta turizmo parodos, mėnesiais neturiu laisvų savaitgalių. Pajutau, kad net po neblogų atostogų skrydis namo ir žinojimas, kad kitą dieną jau bėgsi į darbą, nustelbia visus patirtus malonumus, – prisipažįsta moteris. – O taip norėčiau nuvykti kur nors dviem savaitėms ir nejudėti iš vietos. Kada taip ilsėjausi, jau nepamenu.

Rudenį penkias dienas praleidome saloje Indijos vandenyne. Kasdien pakrante praeidavo japonų mergaitė ir droviai pamojuodavo ranka. Viešbutis buvo visai naujas, pripildytas tik 25 procentais. Svarsčiau: kas nutiktų, jei jis būtų pilnas? Pro šalį praeitų keturios japonės!

Svajoju dar kartą taip atostogauti, tik jau ilgesnį laiką. O japonai man labai patinka – mat dažniausiai jie nekalba jokia kita kalba, todėl ir nekalbina jokiais kebliais socialiniais ir politikos klausimais. Idealios atostogos!“

– Turbūt. Bet tada visi, kurie dirba panašų darbą, yra išlepę. Turiu galimybę keliauti pigiau, tad mano atostogos kokioje nors užsienio šalyje gali kainuoti panašiai kaip kitam poilsis Palangoje.

– Nešūkaujame vienas ant kito. Kai reikia ką nors išsiaiškinti, kalbamės arba bendraujame elektroniniu paštu, SMS žinutėmis. Bet dažniausiai, jei suskaičiuoji iki dešimties ar šimto, aiškintis jau nebelieka ko.

Iš savo šeimos atsinešiau taisyklę šalia esančiam žmogui suteikti laisvę, nesikišti į emocinį gyvenimą, nevarginti ilgais pokalbiais ir smulkmeniškai nenagrinėti vieno ar kito poelgio. Tokių pokalbių metu nerandama teisybė, greičiau atvirkščiai – įsijungia savisaugos, gynybos refleksai, ir tada jau kaltinama viskas – net oras, kuriuo kvėpuojame.

– Net jei ir šaltoka, taip gyvendamas įgauni įgūdžių save valdyti sudėtingose situacijose, neprarandi proto nutikus nelaimei.

Vis dėlto teko su tėvu vieną vienintelį kartą pyktis – po to nekalbėjome keletą mėnesių. Nors horoskopais nesidomiu, tuomet sau pasakiau, kad niekada netekėsiu už Vandenio, nes tėvas gimęs būtent po šiuo Zodiako ženklu. Ir ką gi: prieš keturiolika metų sutikau Vidmantą – charizmatiškąjį savo Vandenį – ir už jo ištekėjau, – juokiasi iš likimo pokštų Gabrielė.

– Mane sunku supykdyti, o ir supykusi greitai atsileidžiu. Kita vertus, nedažnai turime dėl ko karštai ginčytis. Kartą tokio ginčo metu Vidmantas išsakė įdomią mintį: „Tau iš tiesų nieko nereikia“. Priėmiau tai kaip komplimentą. Nes aš iš tikrųjų nekeliu jam problemų ir dėl nieko nezirziu. Jei noriu kokio daikto ar siekiu kokio tikslo, pati tuo ir rūpinuosi.

– Kad tokio ir nereikia. Su Vidmantu esame aptarę savo finansinių veiksmų planą, jis man tinka ir jo laikausi.

– Taip, nuo pat pirmų savo uždarbių esu įpratusi tai daryti. Juk nesunku užpildyti tas namų ūkio, maisto, asmeninių išlaidų grafas. Tai darau ne norėdama sutaupyti pinigų, o tam, kad galėčiau valdyti ūkį. Galiu tiksliai pasakyti, kiek mokėjome už elektrą ar šildymą prieš kelerius metus. Dabar dar pildau naują grafą „Šuo“, – šypteli šeimininkė.

– Jei lankyčiausi madingose vietose, ko gero, viršytų. Bet aš nedažnai lankausi parduotuvėse. Didžiąją dalį daiktų – batus, sukneles, šuns ėdalo – įsigyju internetu. Patogu, kai viską pristato į namus gražiai supakuotą. Sutikčiau, kad pristatytų ir pagrindinius maisto produktus.

– Per visus tuos metus kiekvieną dieną Vidmantas man skambina kokius penkis kartus. Deriname daugybę įvairių klausimų – taip tas bendrumas ir susidaro.

Kai tik nutveriame laisvą savaitgalį, mėgstame ramiai jį praleisti namie. Tik tai būna taip retai – kokį kartą per ketvirtį...

– O kodėl jie susitinka? – klausimu atsako Gabrielė.

– Kai kada.

– Aš jų nevaikau. Geriausias būdas apsiginti – neatsilyginti tuo pačiu.

– Niekaip. Kaip galima įvertinti nulį ar tuštumą? O gal tuštybę? Ji pati kalba už save. Mano gyvenime tam vietos nėra.

– Kvietimų į pasimatymą negaunu, nes visi žino mano statusą, o kas nežino, galiu pasakyti.

– Yra žmonių, kurie užduoda šį klausimą nesusimąstydami, kad nederėtų to daryti. Ką jiems atsakau? Gal net nesu atsakinėjusi į tokį klausimą. Neturiu ką pasakyti, nes apie tai negalvoju.

– Aš išlaikau pusiausvyrą tarp chaoso ir tvarkos. Avantiūros man priimtinos, bet į tokias kaip pasivaikščiojimas naktį po kapines neriama jaunystėje. Tai vieną kartą su drauge ir padarėme. Ačiū, užtenka – yra ką prisiminti iki šiol ir smagiai pasijuokti.

Kitą kartą su drauge užsidegėme žvakių, gėrėme šampaną, valgėme vynuoges, kalbėjomės apie kosmosą ir važinėjomės mūsų namų liftu aukštyn ir žemyn.

Pakyli aukštyn – matai žvaigždes, leidiesi žemyn – lapės bėgioja kieme. Iki absurdo fantasmagoriška aplinka. Ką čia daugiau ir pasakysi, – juokiasi Gabrielė. – Sudėtinga kalbėti apie dalykus, kurie buvo.

Aš bėgu į priekį, nešuosi šviesą prieš save ir nelipu ant savo šešėlio. Man smagu, nes žinau, kad visada turiu erdvės naujiems dalykams.

– Taip. Laimė – tai sąmonės būsena, dėl jos nebūtina ką nors nuveikti.

– Jums nebūna nejauku vienai namie? – apsidairau erdviame Janulevičių name, pro kurio langus jau žvelgia tamsa.

– Ne, aš išaugusi viena, laikas vienatvėje man prabėga akimirksniu, tuo metu įgyju tvirtybės. Būna, tokių vienatvės akimirkų net ilgiuosi.

„Nuvažiuosiu su tavimi milijoną kilometrų“ – kažkodėl įstringa frazė, kurią išeidama perskaičiau užrašytą paveiksle. Jį Gabrielė gimtadienio proga padovanojo savo vyrui Vidmantui.