Tiesiog ponia

Visos ne kartą esame pasakiusios: jei nedirbčiau, atsidėčiau savo mėgstamai veiklai, svajonei – keliaučiau, rašyčiau knygą, atidaryčiau kavinukę... Atrodo, kad darbas – lyg žirnis minkštuose pataluose, lyg koks laiko vagis, nukniaukiantis tai, kam iš tiesų norėtume skirti savo mintis, talentą, sumanymus.

Dirbdamos jaučiamės reikalingos, vertinamos. Tačiau dažnai pabrėžiame, kad mums aplinkinių nuomonė nerūpi, kad svarbu tik tai, ką mano patys artimiausi žmonės – šeima. Taigi kada save išduodame, o kada pasirenkame tai, ko norime? Kodėl būti reikalingai vienoje UAB ir gauti už tai pinigus vertingiau, nei būti reikalingai, daryti gera savo artimiems žmonėms? Vien todėl, kad už tą „naminį darbą“ niekas nieko nemoka?

Nuo stereotipų neišsilaisvinusioje visuomenėje labai sunku būti tuo, kuo nori, jaustis gerai. Tai išgyveno ir Džineta. Moteris prisipažįsta, jog peržengti vidinį slenkstį, kai aplinkinių nuomonė jai tapo nebesvarbi, pavyko ne taip seniai.

„Tiesiog suvokiau, kas aš esu, dėl ko gyvenu taip, o ne kitaip. Taip pat pradėjau pasitikėti savimi. O kažkada buvo gėda pasakyti, kad niekur nedirbu. Dabar tokio jausmo nebejaučiu. Žinau, kas ir kokia esu“, – sako Džineta.

Ji – verslininko žmona, dviejų vaikų – 17-kos Adrijaus ir 9-erių Robertos – mama. Moteris, turinti prabangą nedirbti. Ne dėl to, kad nieko nesugeba, o iš gero gyvenimo, kurį susikūrė kartu su vyru. Nors Džineta nedirba, tačiau nelaiko savęs tik namų šeimininke, „neįdomia bobele“.

„Mes mėgstame kabinti etiketes. Jeigu vyras plikas, vadinasi, banditas, su akiniais – mokslinčius. Blondinė – kvaiša, o jei dar pasididino krūtinę... Mes iškart linkę smerkti, tuoj pat žmogų pamokyti, kaip jis turėtų gyventi, anot mūsų, protingesnių. Todėl žinau, kad atsiras ir tokių, kurie man prikiš, kodėl neva nedirbu.

Tačiau taip nusprendėme abu su vyru mūsų šeimos labui. Jis eina į MŪSŲ įmonę, jai vadovauja, joje dirba, nes turi verslininko gyslelę, aš tvarkau MŪSŲ namus, rūpinuosi MŪSŲ vaikais. Taip šeimos ir turi gyventi – bendru sutuoktinių sutarimu. Ne vienas daro, o kitas tik prisitaiko, bet abu nusprendžia, kas geriausia šeimai, jeigu jau ją sukūrė“, – tvirtina Džineta, plikydama arbatą savo namų virtuvėje.

Kol sutepa sumuštinių su lašiša, apkalbame nedirbančias žinomas moteris. Daiva Bakutienė, Sigita Baranauskienė, Rita Avulienė... Sutikite, nė viena nepadarytų gėdos viešumoje – nei apsiskaitymu, nei elgesiu, nei išsilavinimu. Tikros ponios! Ir visai neprimena tų nuolankių, paslaugių ir bukų žmonų iš filmo „Stepfordo moterys“.

Apkalbėjusios naujausias knygas, nukeliavusios į Egiptą ir padiskutavusios apie faraonų gyvenimą, Viktorijos laikų aristokratiją, pokalbį prie stalo erdvioje svetainėje pratęsiame nuo svarstymų: kam dirbti, jei gali nedirbti?

Įsivaizduokite, turite tiek pinigų, jog galite savęs nevaržydamos keliauti, pirkti knygas, lankytis teatruose, koncertuose, prašmatniuose restoranuose, nesvarstote, pirkti suknelę ar batus. Tad nejaugi, sėdėdamos ant pinigų maišo, marinsite save duona ir vandeniu? Ar keliausite tik žiūrėdamos „Travel“ kanalą? Nepasinaudoti gyvenimo teikiamomis gėrybėmis būtų per daug neprotinga.

Džineta sako norėjusi dirbti, tačiau vyras paprašęs pagalvoti: „Džineta, aš gana gerai uždirbu. Tavo uždirbti pinigai nebus šeimai svarus indėlis, dėl kurio verta draskytis, nervintis, anksti keltis ir vėlai grįžti namo. Jeigu sugalvosi ką nors veikti, tebūnie tikrai miela ir norima veikla tau“. Paskui dar uždavęs kelis klausimus: „Ar galėtum su manimi tiek keliauti, kiek dabar, jei dirbtum? Ar galėtum skirti dėmesio vaikams tiek, kiek nori? Ar galėtum pasirūpinti gėlynu sodyboje?“

Į visus jo klausimus Džineta žinojo atsakymą: „Ne“. Todėl pasirinkimas buvo aiškus.

„Supratau, kad vertingesnė, reikalingesnė esu namuose. Šeimai. Beje, mėginau dirbti, kai sūnui Adrijui buvo ketveri, tačiau darbas neteikė malonumo. Aišku, vaikai dabar dideli, galėčiau eiti į darbą, bet tuoj atsiranda klaustukų. Kas nuveš dukrą į mokyklą, nes pamokos prasideda po pietų? O į būrelius? Kaip ji grįš namo? O ką valgys prieš pamokas? Vadinasi, turime samdyti žmogų. O kam tai daryti, kai savo vaiku galiu pasirūpinti pati, kai tam yra sudarytos kuo puikiausios sąlygos?“ – garsiai svarsto moteris.

– Bet, Džineta, ar neatsibosta sėdėti namuose?

– O aš ir nesėdžiu. Atsikeliu, pagaminu pusryčius šeimai – juk nesu vienišė, važiuoju sportuoti, paskaitau knygą, kokį rūbą pasiuvu, internete naujienas sužinau, susitinku su draugėmis, pažiūriu gerą filmą. O dar koncertai, teatrai... Visada šeimos laukiu su šilta vakariene. Turiu prisipažinti, kad gaminti tikrai nemėgstu, tačiau man nepatiktų, jei mylimi žmonės maitintųsi restoranuose ar šaldytais pusgaminiais. Mano pareiga šeimą pamaitinti – tai darydama jiems dovanoju malonumą.

Nuo rudens vėl grįšiu į anglų kalbos kursus, rimtai mąstau apie psichologijos studijas. Nes vis labiau įsitikinu, kad į kai kuriuos klausimus sunku rasti atsakymus, – šypteli Džineta. – Vien dėl to, kad nedirbu, nesijaučiu nevykėle ar nieko nesugebančia moterimi. Esu stipri ir pasitikinti savimi. Reikia save mylėti, tada ir būsi mylima.

– Vienas iš stereotipų – nedirbanti moteris yra neįdomi.

– Neapkerpėti – asmeninis žmogaus pasirinkimas, vertybė ir siekiamybė. Niekada nemaniau, kad nieko neveikti yra tas pats, kas būti neįdomiai. Šiuo klausimu reikėtų kreiptis į mano vyrą Aurelijų.

Kartą žiūrėjome su juo televizijos laidą. Vienas garsus išsiskyręs verslininkas, gyvenantis su kita moterimi, pasakojo, kad namų šeimininkės neįdomios, kad tik dirbančios moterys yra lygiavertės partnerės. Mano vyras kaipmat užkaito ir puolė komentuoti: „Ei, ei, kalbėk už save. Mano žmona dar ir kokia įdomi. Ji – puiki pašnekovė! Pasakys, kas yra pirmoji teniso raketė, kas laimėjo Afrikos futbolo čempionatą. Gal net žino daug daugiau nei tu ar aš“.

Man atrodo, jog tai, ar moteris yra įdomi asmenybė, nepriklauso nuo to, kur ji yra – darbe ar namuose. Pati moteris save kuria. Jei ji turi norų, jei yra smalsi, niekada nebus nuobodi.

– Dar vienas stereotipų – nedirbančioms ponioms rūpi tik manikiūrai, skudurėliai ir pokalbiai prie kavos puodelio. Sutik, savęs gražinimui gali skirti daugiau laiko nei dirbančios moterys.

– Galiu, tačiau klausimas, ar to noriu ir kaip labai man to reikia. Patinka sportuoti – tai mano aistra, todėl į klubą einu kiekvieną dieną. Smagu būti susitvarkiusiai, gerai atrodyti, jaustis sveikai. Net vyras ir artimos draugės galėtų patvirtinti: man geriau nusipirkti batų porą nei kavos puodelį. Nesu ta rūpestingoji šeimininkė, kuri tobulina kiekvieną namų kampą iki nukritimo.

– Vyrai mano, kad namuose būnanti žmona – puiki interjero detalė.

– Niekada tokia nesijaučiau. Visada turėjau savo nuomonę, ir į ją mūsų šeimoje yra atsižvelgiama. Aišku, teko gyvenimo pradžioje dėl to pavargti, tačiau buvo verta, – šypteli Džineta. – Dabar su vyru esame puiki komanda. Turiu tai, ką noriu turėti.

Šiais skyrybų laikas užmiršome pamatines vertybes. Moterys vyriškėja, vyrai moteriškėja. O tvarka ir pusiausvyra juk turi būti. Vyrui sekasi geriau uždirbti pinigus, todėl jis yra paniręs į verslą. Man sekasi geriau tvarkytis namuose, kurstyti namų židinį, todėl esu čia – juk vis tiek kas nors turi tai padaryti. Taigi kodėl turėtume elgtis kitaip, jeigu mūsų šeimoje ši sistema puikiausiai veikia?

Man nepatinka, kai moterys eina dirbti vien iš emancipacijos, kad įrodytų, jog gali. Bet ar joms tikrai to reikia? Ar jos jaučiasi laimingos? Kiekviena turėtų pamąstyti, ką ir kodėl daro gyvenime. Aš, pavyzdžiui, aiškiai žinau, ko noriu, – gražių namų, darnios šeimos, normalios mamos vaikams, nesuirzusios žmonos vyrui. Argi tai mažai?

– Ar niekada nekirbėjo galvoje minčių apie rimtą darbą, karjerą? Gal dėl šeimos paaukojai savo svajones?

– Nieko neaukojau. Svajonėms gal dar ateis laikas, o dabar svarbiau – šeima. Rami esu todėl, kad niekada neturėjau labai didelio tikslo, kurį trūks plyš privalau įgyvendinti, o jei ne – lendu gyva į žemę.

Dirbti vien tam, kad įrodyčiau, jog kažką veikiu didžiosioms masėms? Ne. Galėčiau atidaryti siuvimo studiją. Manau, siuvu neprastai, jei sulaukiu pagyrų, kai apsivelku pačios kurtą suknelę ar paltuką. Beveik nieko nebeperku iš parduotuvių – viską pasisiuvu pati ir dar šeimą aprengiu. Tačiau kai pradedu svarstyti, kam tos studijos man reikėtų, nerandu atsakymo. Kitiems? Supratau: jeigu darai tai, kas, manai, yra reikalinga, ir jautiesi laiminga, kitų pritarimo nereikia.

Šiuo atveju manyje susiduria dvi asmenybės – meniškoji (visuomet norėjau studijuoti architektūrą) ir racionalioji (Vilniaus universitete baigiau matematikos specialybę). Viena sako: „Labai norėčiau siuvimo studijos“, o kita tuoj užginčija: „O kiek iš to bus naudos? Juk tau sunku siūti pagal užsakymą, apkarpant savo kūrybinę laisvę“. Todėl siuvimas tėra mano pomėgis, aistra. Kaip sportas.

Man svarbu, kad ir namie būtų tvarka, ir vaikų nenuskriausčiau, ir pati jausčiausi laiminga. Tenkinti savo ambicijas aukojant svarbiausius dalykus yra didžiulis egoizmas.

– Vadinasi, ponios yra tokios pat egoistės kaip ir karjeros siekiančios moterys, nes šios laiką skirią darbui, o kitos – sau.

– Negaliu ginčytis, yra tiesos. Rūpinimasis savimi – taip pat savotiškas egoizmas. Tačiau savęs pažinimas, tobulinimas dar niekam nepakenkė.

– Ar tavo šeima – vyras ir vaikai – įvertina, ką dėl jų darai? Ar suvokia, kaip stengiesi?

– Dukra kartą paklausė: „Mama, o kodėl tu nedirbi?“ Tada reikėjo pamatyti mano vyro veidą... Jis tuoj pratrūko: „Kaip nedirba?! Ir dar kaip dirba! Tau ir pusryčius paruošia, ir į mokyklą nuveža. O kur dar sutvarkyti namai, į kuriuos miela sugrįžti. Todėl niekada daugiau, Roberta, nesakyk, kad mama nedirba“.

– Kaip tada jauteisi?

– Aišku, pamaloninta. Turiu supratingą vyrą. Daugelis neįvertina, kad ta gera dvasia namuose iš dangaus nenukrinta. Kad šeimos verslas klesti, kad gerai su vyru sutariame rodo, jog greičiausiai padarėme teisingus sprendimus.

– Kas atsitiktų, jei vis dėlto nueitum dirbti?

– Nieko. Aš darbo nebijau. Prispirtų gyvenimas, tai ir dirbčiau, bet dabar nesispardo, – nusišypso. – Nosies neriečiu, esu normali moteris. Tarkime, tikrai nesėdėčiau namuose, jei su vyru išsiskirtume.

Ir dabar gal eičiau dirbti, jei labai norėčiau. Kad ir į vyro įmonę, kuri importuoja maisto produktus. Verslo geografija plati – Brazilija, Pietų Afrikos Respublika, Australija. Ir ką gi aš ten veikčiau? Neverta įsidarbinti vien tam, kad jausčiausi labai svarbia moterimi su vizitine kortele, – ironiškai šypteli Dž.Sličiuvienė.

– O aplinkiniai sakytų: „Vyras sukūrė žmonai pareigas“.

– Taip. Žodžiu, abiem atvejais užkliūvu – ir dirbdama, ir ne, – nusišypso Džineta. – Todėl geriau laikytis savo tikėjimo ir būti laimingai. Kuo daugiau laimingesnių žmonių, tuo sveikesnė visuomenė.

– Ar nesijauti esanti gyvenimo užribyje, o ne pačiame sūkuryje? Tie klerkai, kurie išbėga papietauti į Gedimino prospektą ir vėl grįžta į biurus dirbti, gal nuveikia daugiau?

– Noriu pasiginčyti – gal aš už juos žinau daugiau? Viskas priklauso nuo žmogaus, jo vertybių ir įsitikinimų. Jei jis neskaito knygų, jo padų nekutena noras keliauti, lankytis teatruose, koncertuose, jis toks bus ir dirbdamas, ir nedirbdamas.

Vieną dalyką pastebėjau, ir tai būtų akmenukas į dirbančiųjų daržą. Jie dažnai niekam neranda laiko ir tą vidinio tobulėjimo spragą bando kamšyti fraze: „Aš daug dirbu, aš labai užsiėmęs“. Tai galioja tiek vyrams, tiek moterims. Jie įsismagina tuo manipuliuoti.

Apsimetant darboholiku laužomi pažadai, susitarimai, nelankomi draugai, giminaičiai. Aš tikiu: nėra tokių darbų, kurie lyg grandinė prie būdos pririštų. Jei nori, laiko viskam galima atrasti.

Mano galva, siekti karjeros, kalti didžiulius pinigus, būti žinomam, neišlįsti iš spaudos puslapių nėra žmogui gyvybiškai svarbu. Laimė ne čia. Gerbiu turtingus žmones, kurie tuo nesipuikuoja ir sugeba kitiems padėti, būti reikalingi tiems, kuriems iš tiesų tos pagalbos reikia. Pažįstu tokių šeimų ir jomis žaviuosi.

Laimei daug nereikia. Manai, kad taip ir blizginu akis į svajonių automobilį ar prašmatnų paltuką? Ne. Gal kai jaunesnė buvau, turėjau tokių „gėrybių“ troškimų. Tačiau dabar į viską žiūriu paprasčiau.

– Kas tau yra laimė?

– Laimė yra ne tai, ką mes įsivaizduojame kaip nesugaunamą žydrąją paukštę, kaip siekiamybę, kaip svajonę. Laimė susideda iš mažų žemiškų dalykų.

Kadangi žmonės kasdien visur lekia, dabar siekiamybe jau tampa sustojimas, neskubėjimas, įsiklausymas į save ir darymas tai, ko iš tiesų trokštama. Darboholikai lekia į jogos pamokas, keliauja į Rytus, ieškodami tų atsakymų, laimės receptų, o jie visai šalia. Tik reikia leisti kalbėti savo širdžiai, neužslopinti jos balso visuomenės primestais stereotipais.

Džiaukis ten, kur esi, nors ir atrodo, kad geriau ten, kur tavęs nėra.