Tyla yra geriausias laikas garsams

Smuikininkė nusilenkia publikai, bet šioji nė neketina paleisti nuostabia muzika širdis suvirpinusios atlikėjos.

Žavi šviesiaplaukė, regis, iš smuiko išspaudžia viską: meilę, ilgesį, kančią, džiaugsmą, aistrą...

Svarstau: jeigu santūrieji lietuviai po Saulės Kilaitės koncerto braukia ašaras, kaip tada reaguoja emocingieji italai? Pasirodo, grynai itališkai: parklupę ant kelių beria Saulei saldžius lyg nektaras komplimentus.

Smuikininkė Italijoje gyvena jau 12 metų. Ši šalis jai – labai svarbi. Čia ji gimė kaip kūrėja, čia prasidėjo jos muzikinė karjera. Dabar ši trisdešimtmetė dirba su muzikos garsenybėmis ir dažnai yra lyginama su garsiąja Vanessa Mae.

Talentinga atlikėja italus pakerėjo ne tik atliekama muzika, bet ir moterišku grožiu.

Tapusi vienos juvelyrikos kompanijos veidu, Saulė italus vedė iš proto. Šie skambinėjo į kompaniją ir klausinėjo, ar moteris, žvelgianti iš reklaminių plakatų ir spinduliuojanti galinga moteriška energija, yra reali. „Taip, ji tikrai egzistuoja“, – tokį atsakymą išgirsdavo galvą pametę šviesiaplaukės lietuvės gerbėjai.

Su Saule susitikome Kaune, jos gimtajame mieste. Sutarėme pasikalbėti kavinukėje šalia J.Naujalio muzikos gimnazijos, kurioje ji mokėsi griežti smuiku. Nors į langą įkyriai barbeno lietaus lašai, Saulė, tarsi patvirtindama savo vardą, nuolat šypsojosi. Smuikininkė neslėpė: Lietuvos ji labai pasiilgsta, čia jai gera bet kokiu oru.

– Kada įvyko jūsų pirmoji pažintis su smuiku?

– Tuomet man buvo penkeri. Esu laiminga, kad turiu mamą, kuri labai mėgsta klasikinę muziką, todėl nuo mažų dienų klausydavausi Vivaldi, Verdi, Puccini. Nuo vaikystės buvau pamėgusi klasikinę muziką.

Kartą mama mane užtiko kieme žaidžiančią su dviem medžio gabaliukais ir mėgdžiojančią smuikininko judesius. Mama nustebo, nes tai buvo vaikui visiškai nebūdingi gestai. Ji tuomet ir nusprendė atverti man muzikos pasaulį – nuvedė į Kauno J.Naujalio muzikos mokyklą manydama, kad aš ten pasimokysiu metus kitus, kol atsibos.

O man smuikas tapo meile iš pirmo žvilgsnio. Ir iki šiol su šia meile neišsiskyriau, nors praėjo jau nemažai laiko nuo pirmosios pažinties.

– Ar mokantis groti smuiku tėvams neteko taikyti „švelnios prievartos“?

– Jokiu būdu. Mokykloje stebindavau visus mokytojus, nes visuomet išmokdavau „į priekį“ groti visus kūrinius, pratimus. Pamenu, grįžusi iš mokyklos, užuot bėgusi pažaisti, imdavau į rankas smuiką ir grodavau.

Tiesa, paauglystės metais buvau pradėjusi blaškytis – užsimaniau mesti muziką ir tapti advokate. Pasakiau visiems mokytojams, kad manęs per daug nelaužtų, nes aš vis tiek muzike netapsiu – studijuosiu teisę. Tačiau mokyklą nutariau baigti, nes tiesiog reikėjo baigti tai, kas buvo pradėta.

– Kaip atsidūrėte Italijoje?

– Mes su mama dažnai važiuodavome į tą šalį atostogauti, ir nuo tada pamėgau Italiją. Ypač patinka italų požiūris į gyvenimą: visiems reikia skubėti, visiems būna liūdna, bet italas ras minutę išgerti kapučino kavos puodelį su maskarponės tortu! Tikrai verta rasti laiko maloniems dalykams.

Taigi kartą vienos kelionės metu susipažinome su šeima iš Brešos miesto. Jau turėjau rankose muzikos mokyklos diplomą, tuo metu buvau labai geros formos kaip smuikininkė, buvau įvaldžiusi nemažai sudėtingų kūrinių. Naujieji mūsų pažįstami pasiūlė: kodėl gi tau nepabandžius įstoti į Italijos aukštąją muzikos mokyklą? Pagalvojau: pabandysiu, jei pavyks – tai pavyks. Ėmiau ir išvažiavau. Išlaikiau stojamuosius egzaminus, mane priėmė, ir taip prasidėjo mano itališkasis gyvenimo periodas.

Gyvenau vienuolynui priklausančiame pensione, kuriame buvo įsikūrusios jaunos merginos iš įvairių Italijos miestų. Vienuoliktą valandą vakaro būdavo uždaromi pensiono vartai, taigi iki to laiko reikėdavo grįžti. Aišku, tik pasvajoti galėdavau apie diskotekas, romantiškus pasimatymus. Pasikviesti draugių nebuvo leidžiama, o ir nebūdavo kur. Nebuvo lengva gyventi pagal vienuolių nustatytas regulas.

Kita vertus, tai buvo savotiška gyvenimo mokykla. Panašiai kaip vaikinus kariuomenė, kurioje jie išmiklinami, mane gyvenimas pensione daug ko išmokė. Kol gyvenau pas tėvus, nemokėjau gaminti valgio, o ten labai greitai išmokau. Tapau labai savarankiška.

Baigusi konservatoriją persikėliau gyventi į Milaną. Pradėjau dirbti įvairiuose orkestruose. Teko dirbti ir su muzika nesusijusių darbų, pavyzdžiui, bare arba vertėjauti į rusų ar vokiečių kalbas.

– Milanas – mados ir modelių sostinė. Ar nesuviliojo grožio industrija?

– Širdyje esu smuikininkė ir ja, matyt, liksiu visą gyvenimą. Turėjau pasiūlymų dirbti modeliu ir netgi esu ragavusi šios duonos. Mano manymu, tai labai paviršutiniškas darbas. Jaunystė, gražus kūnas yra trumpalaikiai dalykai. Būdama artistė, smuikininkė, galiu publikai duoti daugiau nei gražų veidą. Ir galiu išlikti scenoje daug ilgiau nei ant podiumo – keturiasdešimt ir daugiau metų. Aš pasirinkau ilgesnę karjerą.

– Kas jus žavi Italijoje?

– Daug kas. Pirmiausia – žmonių atsipalaidavimas, laisvas bendravimas, problemų nesureikšminimas, kai viskas daroma lengvai. Nors gyvendama ten dvylika metų jau nusiėmiau rožinius akinius. Pirmaisiais metais viskas atrodė supertobula, bet kasdienybė parodo ir trūkumų.

Labai žavi itališka virtuvė. Nors man kartais trūksta lietuviškų cepelinų, juodos duonos ir giros, italų virtuvė yra tiesiog tobula, jos negali nemėgti.

Žavi italų vyrų dėmesys moteriai. Jie nuo mažens auginami su begaline pagarba moteriai. Nuo vaikystės juos supa motinos kultas. Ir jeigu jie gerbia savo mamą, vėliau gerbs ir savo merginą, žmoną.

Italai sugeba moteris sužavėti. Jie net sakydami įprastą frazę gali netikėtai įterpti komplimentą. Tarkim, gatvėje pamatęs blondinę mėlynomis akimis italas pasakys: „Komplimentas mamai“. Iš pradžių nesuprasdavau, ką tai reiškia. Pasirodo, tai pagyrimas mamai, kuri tave tokią gražią pagimdė. Iš tiesų tai pakerta kojas!

Taip pat negali nežavėti puikus Italijos klimatas. Saulė, šiluma ir žmonėms sukuria gerą nuotaiką. Gal dėl to ir jų būdas linksmesnis.

– Ar su šia šalimi siejate savo ateitį?

– Esu skaičiusi puikią mintį: ateitis yra miglotas miražas, praeitis – tik praėjęs sapnas, todėl reikia gyventi šia diena ir kiekvieną akimirką išgyventi iki galo. Dabar aš visą savo laiką skiriu muzikai. Mėgstu gyvenime palikti šiek tiek paslapties. Tegul likimas nusprendžia kai kuriuos mano gyvenimo vingius.

Noriu gyventi šia diena, šia minute, nieko neatidėlioti ateičiai, nesižvalgyti į praeitį. Mano prodiuseris Charly mane įtikino, jog gyvenimas yra žaidimas. Nereikia visko vertinti labai rimtai ir giliai imti į širdį. Nors kartais tas žaidimas tampa labai kietas. Būna atvejų, kai menkiausia smulkmena tampa neįveikiama. Tačiau viskas išsisprendžia, kai pamąstai: tai – tik žaidimas.

– Kuo vadovaujatės gyvenime – protu ar jausmais?

– Esu labai jausminga, greitai užsidegu. Mane dažnai vadina Lietuvos itale. Kai šneku – labai daug gestikuliuoju. Kai myliu – myliu beprotiškai, atvira širdimi. Tačiau suvokiu, jog reikia elgtis racionaliau, ypač darbe būtinas ramumas ir diplomatija. Todėl stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą tarp proto ir jausmų. Metams bėgant supratau, jog racionalioji pusė turėtų paimti viršų.

– Ar patyrėte daug moteriškų išgyvenimų, meilės istorijų?

– Visko yra tekę patirti. Italijoje, rodos, viskas alsuoja meile – tad kaip nemylėti? Be to, įsimylėjimas visuomet pakursto kūrybinį įkvėpimą. Buvau sutikusi nuostabių vyrų, iš kurių daug ko išmokau ir gyvenimo, ir kūrybiniu požiūriu.

Šiuo metu esu įsimylėjusi, bet nežinau, ką daugiau – ar smuiką, ar tą žmogų. Su juo man labai gera, su juo esu radusi nuostabų tiek dvasinį, tiek fizinį dialogą, bet negaliu pasakyti, ar tai yra mano antroji pusė. Be to, galima daug prišnekėti, o gyvenimas viską savaip sustatys. Taip, noriu tikėti, jog jis yra mano antroji pusė. Gaila, tačiau tam žmogui negaliu skirti daug laiko.

– Ar lengvai įsimylite?

– Ne. Lengvai susižaviu, jeigu vyras turi kažką įdomaus, patrauklaus. Pirmiausia žvelgiu vyrui į akis. Jeigu jose yra intelekto, jausmo, aistros, tuomet bandau pereiti į artimesnį bendravimą. Jeigu vyro žvilgsnis bukas, o jis temoka pasakyti „kokia tu nuostabi“, man to nepakanka. Man sunku bendrauti su tuščia, blankia asmenybe.

– Lietuviai nedažnai sako moterims komplimentus, nesistengia moters sužavėti. Tikriausiai lietuvio neįsimylėtumėte?

– Oi, ne! Tikriausiai čia pati sau paprieštarausiu. Taip, italai yra komplimentų sakymo meistrai. Jie moka moteriai įsiteikti, prikalba gražių žodžių, padovanoja kokią nors dovanėlę. Tačiau tas italų romantiškumas pavergia tik iš pirmo žvilgsnio. Vėliau supranti, jog tai yra labai paviršutiniška. Juk italams tas viliojimo menas yra įaugęs į kraują. Kitaip elgtis jie paprasčiausiai nemoka.

Kita bėda – italai vyrai yra labai išlepinti, daugelis jų – tikri mamyčiukai. Motinos ten be galo lepina savo sūnus. Taip, italai sužavi savo gražiais žodžiais, meilumu, dėmesiu. Tačiau jeigu jie negauna to, ko nori, tampa netgi labai agresyvūs.

Man yra tekę važiuoti su savo gerbėju italu automobiliu 200 kilometrų per valandą greičiu vien dėl to, jog atsisakiau jį pabučiuoti. Rizikingai vairuodamas norėjo parodyti savo vyrišką galią. Atvirai kalbant, man ta kelionė kainavo pirmuosius žilus plaukus.

Metams bėgant perkainojau vertybes. Ėmiau labiau vertinti lietuvių vyrų santūrumą. Kartais santūrus vyro žvilgsnis ir vienas ištartas žodis daug svaresnis ir tikresnis už milijoną pasakytų komplimentų. Be to, lietuviai turi dar vieną pranašumą – jie yra aukšti, puikaus sudėjimo. Dauguma italų yra žemaūgiai. O man patinka aukšti vyrai. Gal dėl to, jog ir pati esu aukšta. Dėl to daugeliui savo draugų italų esu įvariusi menkavertiškumo kompleksą. Būdavo, jog dėl to ir išsiskirdavome. Jeigu lietuviai būtų romantiškesni, jie būtų idealūs vyrai.

Bet ir moterys šioje srityje galėtų labiau pasistengti. Ne tik laukti romantikos iš vyro, bet ir pačios labiau atverti savo jausmus ir norus šalia esančiam vyrui.

Kartą Kaune važiuodama taksi įsikalbėjau su vairuotoju. Kadangi buvo Valentino diena, prakalbome apie jausmus. Netikėtai jis man prisipažino: „Taip norėčiau švelnios moters. Bet dabar visos nori tik komanduoti. O kartais mums, vyrams, taip trūksta švelnaus žodžio ar paprasčiausio pagyrimo“. Sėdėjau apstulbusi. Supratau, jog tai yra tiesa. Lietuviai galbūt yra užsidėję šarvus lyg riteriai, neparodo, ką jaučia. Bet po tais šarvais slepiasi jautri, šilta siela. Tik reikia mokėti ją pasiekti. Tai jau yra mūsų, moterų, reikalas. Turime būti švelnios, romantiškos. Neturime stengtis užimti vyrų vietos gyvenime.

– Šiuolaikinės moterys aktyviai siekia karjeros, o šeimos kūrimas lieka tarsi antrame plane. Ar jūs – viena iš jų?

– Šeima yra labai svarbus ir atsakingas dalykas. Šiuo metu niekaip negalėčiau skirti laiko šeimai tiek, kiek reikia. Niekuomet negalėčiau elgtis kaip dauguma scenos žvaigždžių: pasigimdo vaikelį ir palieka jį auginti auklei. Absurdiška. Mažas vaikas turi jausti ryšį su motina. Būtinai. Mąstau apie šeimą, bet tai yra labai tolimos ateities planai.

– Ar jums reikalinga vienatvė?

– Taip, reikalinga vienatvė ir tyla. Kartais rašau dienoraštį, kuriame pasižymiu įvairias mintis. Viena jų: „Tyla yra geriausias laikas gimti naujoms harmonijoms ir garsams“.

– Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

– O, tokių dalykų yra daug. Mane įkvepia muzika. Pirmiausia A.Vivaldi, G.Verdi kūryba, taip pat argentinietiško tango melodijos. Įkvepia geri dailininkų kūriniai. Sužadinti gali bet kas – šita nuostabi rausva spalva (rodo į palaidinukę), jo žvilgsnis, kažką man sakantis (rodo į prodiuserį), netgi dangus, kurį matau pro langą.

– Ar, be muzikos, dar lieka laiko maloniems moteriškiems dalykams?

– Žinoma! Mėgstu puoštis. Mano mėgstamiausia dizainerė – Roberta Scarpa. Ji susižavėjo mano muzika, aš – jos kūryba. 2004 metais tapau Robertos Scarpos mados namų veidu. Mūsų bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol. Atvykusi į jos fabrikus galiu rinktis viską, ko širdis geidžia. Man be galo malonu, kai ji mane vadina savo talismanu!