Galbūt vaikystės svajonė ir atvedė Aušrą į konkurso „Kauno ponia 2007“ sceną, kur ji su kitomis dalyvėmis šoko, dainavo, vaidino. Advokatė taip sužavėjo renginio žiūrovus, kad šie ją išrinko „Publikos ponia“. Daugiausia ovacijų sukėlė ponios Aušros pasirodymas talentų konkurse, kur ji kartu su ugninguoju Radžiu atliko dainą „Visko būna“.
“Vaidinu nuo ryto iki vakaro”
– Svajojote tapti aktore, bet tapote teisininke. Kodėl?
– Neįsivaizdavau savęs gyvenime niekuo, tik aktore. Labai norėjau vaidinti. Dar mokydamasi mokykloje pastačiau spektaklį, kurį net rodė televizija! Žodžiu, skrajojau padebesiais – būsiu aktorė! Tačiau tėveliai nebuvo tuo susižavėję. Mama labai norėjo, kad būčiau gydytoja. O tėtis, kurio draugas dirbo prokuroru, siūlė rinktis teisininko profesiją. Man ta mintis patiko, todėl apsisprendžiau studijuoti teisę.
Dabar aš labai džiaugiuosi savo darbu, be galo jį mėgstu, tačiau iš pradžių ta tikrovė man pasirodė labai niūri, netgi nepriimtina.
– Ar niekada nesigailėjote, kad netapote aktore?
– Ne, nes dirbdama savo darbą aš vaidinu nuo ryto iki vakaro. Esu savotiška aktorė. Advokato ginamoji kalba dažnai yra spektaklio dalis.
– Ar nekyla vidinių prieštaravimų, kai žmogus akivaizdžiai kaltas, o jūs jį turite ginti ir teisinti?
– Mano nuostata tokia: ir didžiausiame blogyje galima rasti bent dalelę gėrio. Žmogus kaltas tik tuomet, kai jį nuteisia, bet esmė yra ta, kokią bausmę jis gaus. Ir dažnai tai priklauso nuo advokato kalbos. Nusikaltimas yra nelaimė ne tik nukentėjusiam, bet ir tą nusikaltimą padariusiam žmogui.
Atsakomybė žmogui — sunkiausia
– Koks turi būti idealus advokatas?
– Tas, kuris dirba ne dėl pinigų, o stengdamasis padėti žmogui. Tačiau jaunų advokatų požiūris yra visiškai kitoks. Gaila, tačiau dabar advokatūroje yra nemažai šiam darbui netinkamų žmonių, kuriems trūksta pakantumo ir pagarbos klientui.
– Jūsų karjeroje buvo ir teisėjo, ir prokuroro pareigos.
– Ilgus metus dirbau Prienų rajono vyriausiąja prokurore, tačiau man ėmė trūkti veiklos, troškau dirbti savarankiškai. Teisėjo darbas irgi buvo labai įdomus, žavintis didžiule atsakomybe, tačiau ir vėl tas savarankiškumo troškimas – taip išėjau į advokatūrą.
– Kokia duona rupiausia – teisėjo, prokuroro ar advokato?
– Advokato darbas yra atsakingiausias. Nes žmogus tikisi iš tavęs labai daug. Ateina su savo problema, o tu turi padaryti taip, kad jis liktų patenkintas. Prokuroras, teisėjas galbūt yra atsakingi aukštesnei instancijai, o advokatas – pačiam žmogui.
– Kokios emocijos tvyro tarp jūsų ir ginamojo? Užuojauta? Smerkimas?
– Nei užjaučiu, nei smerkiu – paprasčiausiai atsiriboju. Kartais man tai pavyksta, kartais ne. Bet jeigu sugebu žmogui padėti, jeigu jis gauna mažesnę bausmę, vadinasi, savo darbą atlikau gerai.
– Koks atsitikimas iš advokato praktikos labiausiai įstrigo atmintin?
– Tų atsitikimų buvo nemažai, tačiau labiausiai prisimenu vieną.
Buvau neseniai pradėjusi dirbti advokate. Kauniečiai Varėnoje padarė nusikaltimą, pavogė iš tuometinių Telefono tinklų įrenginius, kuriuose buvo brangaus metalo. Vieni viską ardė, o kitas turėjo atvažiuoti automobiliu išvežti laimikio. Aišku, nusikaltimą vyrai darė būdami neblaivūs. Buvo tamsu, jie sustabdė mašiną. Kai sulipo į automobilį su visais pavogtais daiktais, pamatė, jog įsėdo į policijos mašiną. O policininkai kaip tik buvo gavę pranešimą apie pažeistą signalizaciją ir vyko į įvykio vietą patikrinti. Kadangi stabdė – tai ir sustojo...
„Darbui atiduodu didžiausią duoklę”
– Ar visuomet buvote karjeros moteris?
– Tikriausiai buvau karjeristė nuo pat vaikystės. Visada visur norėjau būti geriausia. Ir dabar darbe stengiuosi būti geriausia. Esu įsitikinusi, jog karjera žmogui yra labai svarbi.
– O maži vaikai – ar nebuvo sunku suderinti šeimą ir karjerą?
– Net ir siekiant karjeros nebūtina aukoti šeimos. Tiesiog reikia išmokti paskirstyti savo laiką. Jo turėtų užtekti ir šeimai, ir laisvalaikiui, ir pomėgiams. Darbui reikia atiduoti didžiausią duoklę.
– Dabartinės mamos, gaudamos valstybės paramą, gali auginti vaikučius iki dvejų metų. Ar naudotumėtės tokia galimybe?
– Ne! Esu įsitikinusi, jog nepakeičiamų žmonių nėra. Jeigu tik akimirkai sustosi, tavo vietą tuoj pat užims kitas. Daryti karjeros pertrauką rizikinga ir dėl to, jog vėliau viską tenka pradėti iš pradžių. Nemanau, kad tai yra gerai. Aš ir dabar negaliu stovėti vietoje. Nes jeigu stovi vietoje, netobulėji, vadinasi, eini atgal.
Aš tikrai nesustosiu ties tuo, kas pasiekta. Ketinu dar toliau studijuoti, rašyti mokslinį darbą, įgyti daktaro laipsnį. Turiu didelių svajonių ir neabejoju, jog jas tikrai įgyvendinsiu! Sėdėti vietoje ir laukti – ne man. Man būna nesuprantama, kai žmogus dejuoja, jog ko nors nespėja. Tuomet sakau: „Para turi 24 valandas. Dirbk 25 ir viską suspėsi!“
Kas šeimos galva, kas kaklas
– Pasiginčysiu: dėl intensyvaus darbo visada nukenčia šeima.
– Ne. Aš visuomet randu laiko su dukromis kur nors išvažiuoti pailsėti. Prisigalvoju įvairiausių pramogų, surengiu įsimintinas, nuotaikingas šeimos šventes.
Kartą per mano gimtadienį sugalvojome išlėkti siauruku pasivažinėti. Susirinkę svečiai nieko nenutuokė. Buvo nurodytas tik aprangos kodas – džinsai. Atvažiavome į Panevėžį, ten mus pasitiko aktoriai, na, ir prasidėjo linksmybės...
Arba neseniai vykęs vyro jubiliejus. Prieš tai jis pasakė: nešvęsiu. Gerai, sakau, nešvęsk, mes tik važiuosime į Palangą. Palangoje „netyčia“ užėjome į bažnyčią, ir vyras apstulbo – ten buvo susirinkę visi jo draugai, apie 50 žmonių.
Manau, jog šeimai skiriu pakankamai laiko. Mūsų šeimoje yra privalomi sekmadieniniai pietūs. Dažniausiai ką nors ruošiame kartu su dukromis. Pasipuošiame šventiškai, padengiame gražiai stalą, tada susėdę visa šeima pasikalbame, pabendraujame. Šeima mums – vertybė.
– Moterys – švelnios, jautrios būtybės. Ar šie bruožai netrukdo, kai reikia akis į akį susidurti su nusikaltimu?
– Ne. Nors mane pamatę daugelis nustemba. Kažkodėl klientai mano, jog esu aukšta, stambi, kalbu grėsmingu balsu. Iš tikrųjų niekada nekeliu balso, bendrauju dalykiškai. Per tiek metų jau žinau, kur galiu būti švelni, o kur – griežta, ir net labai griežta!
– Kas yra jūsų šeimos galva?
– Be abejo, vyras. Tačiau aš esu labai geras šeimos kaklas! Tarp mūsų, šeimos moterų, jis yra pagerbtas. Tačiau mes, moterys, visuomet gauname tai, ko norime. Žinoma, turime būti diplomatiškos...
„Gyvenimo permainų nebijau”
– Ar nuo darbo ir šeimos dar kiek nors laiko lieka pomėgiams?
– Labai mėgstu keliauti. Patinka laipioti po kalnus, slidinėti, jodinėti. Esu azartiška greičio mėgėja. Automobiliu nevažiuoju – skrendu! Bet moterišku pomėgiu sukiotis virtuvėje negaliu pasigirti. Namuose turime šeimininkę, kuri labai skaniai ruošia valgyti. Tačiau aš turiu savo patiekalą – lašišą su šampanu. Dažniausiai jį ruošiu per šeimos šventes.
Labai mėgstu dainuoti, šokti. Svajojau dalyvauti Vienos pokylyje, tačiau vyras neparodė didelio entuziazmo. Šokis – sena mano aistra. Kažkada šokau pramoginius šokius ir iki šiol jų neužmiršau.
– Ar būna momentų, kai užsinorite savo gyvenime ką nors keisti?
– Oi, labai dažnai būna. Tarkim, būtų įdomu pakeisti gyvenamąją vietą. Kartais pasvajoju, jog norėčiau gyventi Dubajuje. Vienu metu buvo mintis gyventi Margaritos saloje. Gyvenimo permainų nebijau, atvirkščiai, mane tai žavi.
– Ar lankotės grožio salonuose, laikotės dietų?
– Grožio salonuose lankausi – būtų sunku atsisakyti šios moteriškos silpnybės. Tačiau dietų man nereikia. Geriausia dieta – darbas.
– Kas labiausiai pakelia nuotaiką?
– Nieko nėra smagiau, kaip pasėdėti su gerais draugais ir išgerti taurę šampano! Tai labai pataiso nuotaiką. Šampanas – mano mėgstamiausias gėrimas. Dar labai mėgstu puoštis. Tai irgi puikus būdas nuotaikai pataisyti.
– Pagal horoskopą esate Jautis. Koks jo bruožas jumyse ryškiausias?
– Užsispyrimas. Jaučio ženklo žmonės beveik visada pasiekia tai, ko trokšta.