Pirmas mano didelis atradimas: jūsų aprašyta kompanija „The Body Shop“, žinoma dėl savo humaniško ir etiško verslo filosofijos, parduoda produkciją, kurioje knibždėte knibžda kenksmingų medžiagų.
Negana to, sudėtinių medžiagų sąrašas ant produkto užklijuojamas lietuviškomis etiketėmis, o konsultantės susuka rūgščią miną, kai pradedu prašyti tikrosios ir visos kremų sudėties. Todėl galiu teigti: mitas, kad „The Body Shop“ yra ekologiškos produkcijos gamintojai.
Tuo gali tikėti tik tos ponios, kurios tikisi už didelę kainą padėti savo odai, bet iš tiesų perka chemiją, nors ir nebandytą su gyvūnais.
Po to ieškojau ekologiško maisto parduotuvių. Radau tik vieną ir tik Vilniuje. Vartotojiška tema, bet, manau, ji įdomi ne man vienai, norėčiau išmokti atskirti pelus nuo grūdų.
Pagarbiai, Laura
***
Miela Laura, savo laiške jūs neteisi tik dėl vienintelio dalyko – ši tema nėra tokia jau vartotojiška. Priešingai, žmonės, susirūpinę savo naudojamos kosmetikos ekologiškumu, rūpinasi ne tik tuo, ką tepa ant kūno ir kokį poveikį tai turės jų sveikatai, bet kartu – ir kokį poveikį tokios kosmetikos (ar jos pakuotės) gamyba turės aplinkai.
Jūsų minėtoji „The Body Shop“ ir neseniai iš gyvenimo pasitraukusi jos įkūrėja Anita Roddick šiuo atžvilgiu buvo vieni ryškiausių pradininkų – jie pradėjo kosmetikos pakuotes gaminti iš lengvai perdirbamų medžiagų, produktų nebandyti su gyvūnais ir remtis „fair trade“ – sąžiningos prekybos principu, tai yra skatinti verslumą trečiojo pasaulio šalių bendruomenėse, įtraukdami jas į produktų ir pakuočių gamybos procesą bei sąžiningai darbuotojams už tai mokėdami.
Prieš 30 metų, 1976-aisiais, kai buvo atidaryta pirmoji „The Body Shop“ parduotuvė Londone, tai buvo išties revoliucingas ir naujas mąstymas. Juk tada kosmetikos produktams gaminti buvo naudojamos tokios nuodingos medžiagos ir tokiais drambliškais kiekiais, kad, palyginti su tuo, jus šokiravusi dabartinė produktų „chemija“ atrodo vieni niekai.
Tą patį yra pabrėžusi ir kita įtakinga kosmetikos pramonės moteris – „Redken“ įkūrėja Paula Kent Meehan, bene pirmoji pasitelkusi mokslinius tyrimus savo produkcijos gamybai. Pasak jos, plaukų priežiūros priemones prieš 50 metų sudarė beveik vien sveikatai kenksmingi nuodai, šukuosenai jos suteikdavo formą, tačiau kūnui – baisiausią alergiją.
Dar visai neseniai buvo paskelbti tyrimai, teigiantys, kad plaukų dažai turi vėžį sukeliančių medžiagų, o prieš kelis šimtmečius moterys kasdien gražinosi veidą tepdamos nuodingais švino baltalais ir dėl grožio kentė baisias, dažnai netgi mirtinas odos ligas.
***
Tačiau pasukime istoriją iš praeities pirmyn – į šiandieną, į etiketę su jus šokiravusiomis sudėtinėmis produkto medžiagomis. Siekis sumažinti kenksmingos chemijos kiekį kosmetikos produkte yra neišvengiamai susijęs su investicija į brangiai kainuojančius mokslinius tyrimus, kaip tai padaryti.
Kiekvienas šios srities specialistas jums patvirtins, kad didžiausia problema ir neišvengiamas veiksnys, dėl kurio vis dėlto chemija atsiranda produkte, yra siekis pristabdyti iš organinių medžiagų sukurto produkto greitą gedimą.
Norite visiškai ekologiško kremo? Susimaišykite jį čia pat, iš natūralių maistinių, augalinių medžiagų ir aliejų tik tiek, kad užtektų savaitei, ir laikykite jį šaldytuve – tik taip iki minimumo sumažinsite konservantų kiekį.
Produktų, kurie yra 100 procentų ekologiški, sukurti vien iš organinių medžiagų, šiuo metu rinkoje tėra vienetai. Didesnė dalis kompanijų tiesiog skelbia, kad jų produktai turi ekologinį sertifikatą, o jų sudėtyje – 98 procentai natūralių medžiagų.
Tie 2 procentai dažniausiai – neišvengiamieji konservantai. Jei norite daugiau sužinoti apie ekologiškos kosmetikos linijas, internetinė ekologiškos kosmetikos parduotuvė www.lovelula.com yra geras šaltinis su detaliais produktų aprašymais. Ten pat jų galima užsisakyti – produktai pristatomi į Europos Sąjungos šalis.
***
Ekologiška kosmetika, kaip ir ekologiniai maisto produktai, energijos šaltiniai, automobiliai, Didžiojoje Britanijoje ypač populiari. Britės vis dažniau nori nebandytų su gyvūnais, natūralių, o kartais – ir visai bekvapių produktų.
Jos, kaip ir jūs, įdėmiai skaito smulkiu šriftu etiketėse išvardytas sudėtines dalis. Todėl kompanijos, tokios kaip „Kiehl’s“, savo svetainėje skelbia visų naudojamų medžiagų sąrašą su paaiškinimais.
Viena naujausių linijų grožio rinkoje – dizainerės Stellos McCartney kompanijos sukurti veido ir kūno priežiūros produktai „Stella McCartney Care“.
Šios linijos kūrėjai didžiuojasi, kad ji sertifikuota „Ecocert“ ženklu, visi aktyvieji ingredientai yra 100 procentų ekologiški ir net augalai, iš kurių šie išgauti, yra išaugę ekologiškoje dirvoje be trąšų. Kremų kainos – nuo 70 eurų, tačiau ar iš tikrųjų juose visiškai nėra jokios „chemijos“?
Kai kas smarkiai tai ginčija! Kiti apskritai teigia, kad ekologiškoji kosmetika mažiau efektyvi nei įprastinė. „Man nereikia ekologiško kremo, – neseniai išgirdau mintį. – Man reikia kremo, kuriuo pasitepusi po kelių valandų atrodyčiau keleriais metais jaunesnė!“ Ką gi, kiekvieno šventa teisė rinktis, kas jam svarbiau...
Tad į klausimą dėl ekologiškumo atsakyti galite tik jūs, vartotoja, pasižiūrėjusi į sudėtį ir turėdama sąrašą kenksmingų medžiagų, kurių nenorite matyti ant pakuotės. Ir jei tų medžiagų vis dėlto yra, jūs turite daryti tai, ką daro moterys visame pasaulyje: kelti triukšmą, kad jų nenorite matyti.
Nesvarbu, kad chemijos specialistai gali iš to tik pasijuokti, nes, pavyzdžiui, baisiai skambanti laktoperoksidazė tėra natūralus fermentas.
Bet pasakyti noriu štai ką: tik garsiai reikšdami savo, kaip vartotojų, nepasitenkinimą mes priversime gamintojus sukti galvą, kaip judėti formulių progreso linkme.
***
Tuo tarpu dėl ekologiško maisto, tiksliau – jo stygiaus Lietuvos parduotuvėse jau seniai reikia kelti triukšmą, ir kuo didesnį. Visa laimė, kad daugelis – net ir miestiečių – vis dar yra prisiekę sodininkai, patys savo daržo sklypeliuose užsiauginantys ir bulvių, ir kopūstų, ir agurkų, ir obuolių.
Kas, kad iš kopūsto pakyla spiečius baltų drugelių, agurko galas kartus, o pro alyvinio obuolio skylutę šone šypsosi kirmėliukas. Bet šie produktai – tikri, užauginti be cheminių trąšų, neperplauti cheminiais tirpalais ir nevaškuoti, o daržovės ar vaisiaus kelias stebėtas nuo daigelio iki stalo.
Tai kur kas geriau už laivų triumuose dėžėse nokintus egzotiškus vaisius, dustu smirdinčias paprikas ar muliažinius vaškuotus obuolius. Kiek salietros ir Mendelejevo lentelės elementų pridėta į rausvąsias rūkytas mėsytes celofano pakuotėse, turbūt geriausiai žino tik jų gamintojai...
***
Suprantama, kad Lietuvai dar toli iki anglosaksų susirūpinimo ekologiškais maisto produktais – kad daržovės būtų be trąšų, kad galvijai ir paukščiai būtų išauginti ne nykiuose fermų narvuose tarsi kalėjimo kamerose, o būtų „free range“ – lakstę po lauką.
Taip, tokia produkcija – šiek tiek brangesnė. Bet norinčiųjų ją pirkti neabejotinai atsirastų. Tačiau turbūt dar negreitai sulauksime didžiulio „Whole Foods“ tipo prekybos centro, prekiaujančio vien tik ekologiškais maisto produktais.
Tai, kad Lietuvoje nėra nedidelių parduotuvių, prekiaujančių ekologišku maistu, supirktu iš patikimų ir patikrintų ūkininkų ar sodininkų, – neabejotinas atsilikimo ženklas.
Vienintelė ekologinė maisto parduotuvė Vilniuje – tai didžiųjų prekybos centrų pergalės išraiška ir įrodymas, kaip menkai tėra išplėtotas vidutinis ir smulkusis verslas. Tai vartotojo tragedija. Nes žmogus turi turėti pasirinkimo teisę.