„Ne, ne, tikrai nesu feministė ir nebandau nuslėpti savo šeiminės padėties“, – nukerta 32 metų moteris. Tiesiog ji mėgsta naujoves – prieš ketverius metus, kai antrą kartą tuokėsi, tokia pavardė buvo dar neįprastas dalykas.
Į mišką paskui vyrą
Su Indre pokalbį pradedame nuo pomėgių. Moteris ginasi, kad šioje srityje nėra įdomi pašnekovė. Tačiau išsišnekėjus paaiškėja, kad Indrė ir slidinėja, ir aktyviai sportuoja, ir sveikuoliškai gyvena, ir joga užsiima, yra gurmanė (net keliones pagal restoranus renkasi), netgi turi medžiotojo licenciją.
„Mano vyras medžiotojas. Ir jo tėvas medžiotojas. Tai tarsi šeimos tradicija. Pamaniau, kad norėčiau prisidėti“, – pasakoja I.Puišė.
– Dėl vyro į rankas paėmėte šautuvą?
– Mano vyras labai vaizdingai mokėjo papasakoti, kaip miške leidžiasi saulė, nuščiūva visas miškas ir prasideda medžioklė. Tai mane ir sudomino. Kai gavau medžiotojo licenciją, nuvykau į ančių medžioklę, tačiau man tai nesuteikė malonumo. Kartu medžioti į mišką taip ir nevažiavome – mano vyras nuo to laiko taip pat nebemedžioja. Turbūt suvokėme, kad smagiausia medžioklės dalis – buvimas gamtoje. O joje galima būti ir be šautuvo rankose.
– O gal pavydi žmona, netikėdama, kad vyras eina į medžioklę, nusprendžia eiti kartu?
– Tikrai ne. Tiesiog šis užsiėmimas atrodė egzotiškai. Skatino ir tai, kad norėjau išmokti valdyti ginklą. Be to, man įdomios individualios sporto šakos. Kažkada labai traukė žvejyba. Esu žmogus, kuris nuolat ieško ko nors naujo. Pavyzdžiui, dabar domiuosi investavimu ir psichologija. Kitą kartą ir mezgimas sudomins.
Skirti laiką vien šeimai — nuobodu
Su antruoju vyru Indrė gyvena Kauno pašonėje, gamtos apsuptyje. Pro langus mato skubantį Nemuną, šalia – miškas. Visu tuo Indrė ir jos vyras džiaugiasi su dviem vaikais iš jų pirmųjų santuokų. Bendrų kol kas neturi. Sako, pakanka ir dviejų. Vienuoliktokas ir penktokė jau pripratę, kad tėvus mato ne taip dažnai, – abu vadovauja kompanijoms ir abiejų darbo vieta tolokai nuo gyvenamosios.
„Šiandien man labai patinka, kaip gyvenu. Man patinka Kaunas. Į premjeras ar kitus renginius gali atvažiuoti iš bet kur – sėdi į mašiną ir iš bet kurio kampelio per tris valandas atsiduri sostinėje“, – kosmopolitiškai nusiteikusi I.Puišė.
Iš Kauno į Vilnių ji kasdien važinėja jau septynerius metus. „Man visada sekėsi karjerą derinti su asmeniniu gyvenimu. Nemanau, kad tai labai sunku padaryti. Reikia tik noro. Skirti laiką vien tik šeimai – nuobodu. Mano šeimai būtų blogai, jei mama susiraukusi ieškotų, ką nuveikti, kad jai būtų įdomu“, – sako I.Puišė.
– Bet ar gali žmogus būti ir geras specialistas, ir atsidavęs šeimai? Kaip save taip padalinti?
– Gali. Tai labai priklauso, kuo tai matuoji – laiko kokybe ar kiekybe. Man svarbiau kokybė. Daug svarbiau su dukra vakare pašnekėti pusvalandį nei praleisti tylomis visą dieną. Jeigu matuosime kiekybe – žinoma, negali. Bent aš negaliu, nes daugiau laiko skiriu darbui.
– Visos veiklios moterys sako, kad su vaikais laiką leidžia kokybiškai. Kas yra tas kokybiškas laikas? Kuo jis skiriasi nuo kiekybiško?
– Kai daug laiko praleidi kartu, jis tau nebeteikia tiek emocijų, juo taip nebesidžiaugi. O kai to laiko vis trūksta, tau iš tiesų rūpi, kaip kam sekasi, kas naujo nutiko. Geriausias to pavyzdys – po motinystės atostogų grįžusios moterys. Jos aktyvesnės, turi didesnę motyvaciją, nes yra užsibuvusios su vaikais ir nori save realizuoti kitur.
Tik vyro garderobo vadovė
– Jūsų vyras – taip pat vadovas. Kaip po vienu stogu pavyksta sutarti dviem vadovams?
– Prisivadovaujame darbe tiek aš, tiek vyras, todėl šeimoje labai noriu ir stengiuosi būti moteris. Visada ieškau kompromiso ir net džiaugiuosi, jei kas nors nusprendžiama man nežinant. Apskritai nemėgstu, kai man paklūsta. Vienintelė sritis, kur vadovauju vyrui, – jo drabužių spinta. Jam nėra labai svarbu, kaip jis atrodo, kaip ir daugelis vyrų, jis nemėgsta vaikščioti po parduotuves, tad aš tai padarau už jį.
– Sakoma, kad iš tiesų viskam vadovauja moteris, – tik protinga moteris sugeba tai taip pateikti, jog atrodo, kad sprendimus priima jis.
– Aš manau kitaip. Mane stebina, kodėl moterys nori šeimoje vadovauti. Aš tokio noro neturiu. Smagu, kai vyras rodo iniciatyvą, planuoja, prisiima atsakomybę. Lygiai taip pat – kai nuperka gėlių. Tai susiję su vyriškumu. Tačiau trankymo į stalą kumščiu ir sakymo, kad mano žodis paskutinis, nesuprantu. Galbūt taip lengvai atsiduodu į vyro rankas ir dėl to, kad mūsų požiūriai sutampa.
– Pasisekė jūsų vyrui...
– Ir jam su manim, – nusijuokia Indrė.
Dėl požiūrių skirtumo iširo pirmoji Indrės santuoka. Ištekėjo ji vos baigusi mokyklą, o po kelerių metų pamatė, kad su šalia esančiu žmogumi žiūri į skirtingas puses...
– Ar su dabartiniu žiūrite į tą pačią pusę?
– Taip. Nenorėčiau prisikalbėti, bet smagu turėti geriausią draugą šeimoje. Būna, kad visą dieną nebendraujame, o važiuodama namo išsitraukiu telefoną jam paskambinti ir žiūriu, kad jis jau man skambina. Jau ir telepatiškai bendraujame. Gal visiems, ilgą laiką kartu gyvenantiems, taip būna?
– Ta harmonija – bendrų pastangų rezultatas?
– Pagal horoskopą mes esame visiškai nesuderinami. Tačiau pamatinės vertybės iš pačių pradžių buvo vienodos. Santuoka – ne darbas. Svarbu turėti vienodą požiūrį į svarbius dalykus, o smulkmenos... Jei man patinka raudona, o vyrui mėlyna – nieko tokio. Juk dėl to galima nusileisti. Tačiau visiškai priešingi žmonės negali gyventi ir sutarti taip, kad abu jaustųsi gerai. Galbūt ir gyvena, tačiau nesijaučia gerai. O aš šeimoje pailsiu.
"Sėdžiu savo rogėse"
Ant Indrės stalo padėtas ne vienos Holivudo žvaigždės rankoje matytas telefonas – „BlackBerry“, vienas geriausių pasaulyje mobiliojo elektroninio pašto sprendimų.
– Ar telekomunikacijų bendrovės vadovė dažnai keičia telefonus?
– Ne, telefoną keičiu porą kartų per metus, kai tik įdiegiama kokia nauja technologija. Dizaino pokyčiai manęs nedomina. Štai šį „BlackBerry“ įsigijau, nes jis patogus elektroniniam paštui tikrinti. Tai mobilusis biuras – gali dirbti bet kuriame pasaulio kampe, bet kurioje vietoje. Biuras nebėra vienintelė darbo vieta.
– Esate atsakinga už visą „Bitės“ apyvartą Lietuvoje, vadovaujate beveik 300 darbuotojų. Kokių savybių turi turėti vadovas, kad sugebėtų suvaldyti tokią minią?
– Man svarbus rezultatas, noras būti geriausiam, tikėjimas tuo, ką darai. Reikia būti autoritetu, turėti patirties ir mokėti ją perteikti. Taip pat mokėti išklausyti pavaldinį ir iš jo pareikalauti kokybiško bei laiku atlikto darbo. Mokėti įvertinti situaciją, diskutuoti. Turėti psichologinių žinių. Psichologija – viena sričių, kurios man labai įdomios. Skaičiau daug knygų ta tema.
– Jūsų karjera kilo labai nuosekliai. Kur jūsų sėkmės paslaptis?
– Kiekvienas žmogus pasiekia labai daug, jei daro tai, kas jam patinka. Jeigu stengiasi būti geru pardavėju, nors galėtų būti puikus personalo vadovas, vargu ar jam tai pavyks. Mano sėkmė ir buvo ta, kad dariau tai, kas man patinka. Sėdžiu savo rogėse.
Pradėjau karjerą dar studijuodama. Įmonėje, kuri organizavo renginius ir konferencijas, buvau vadybininkė. Man baigiant studijas „Lietuvos telekomas“ rengė stažuotojų kursus. Įdarbino studijuojančius ar ką tik baigusius žmones. Patekau tarp 19 laimingųjų. Dirbau stažuotoja, vėliau vadybininke, projektų vadove, skyriaus vadove.
Kai užsinorėjau išbandyti naują sritį, įsidarbinau „Marsterfoods“ kompanijoje, tačiau labai greitai supratau, kad telekomunikacijos man daug įdomiau nei plataus vartojimo prekės. Megabaitai, sujungimai, įjungimai – visi šie terminai man aiškūs ir įdomūs. Netrukus gavau pasiūlymą iš „Bitės“ ir taip atsidūriau ten, kur esu.
– Kaip jus apibūdintų jūsų pavaldiniai?
– Reikėtų jų klausti, bet galbūt jie pasakytų, kad esu reikli, tačiau kai reikia, visada juos palaikau. Galbūt kas nors pasakytų, kad esu žiežula. Nevengiu duoti pastabų, jei kas nors yra blogai. Bet žmogaus niekada nekaltinu – sprendžiame problemą, o ne nagrinėjame žmogaus savybę.
– Minėjote, kad domitės investicijomis. Ar nekyla minčių pradėti savo verslą?
– Kol kas ne. Neturiu idėjos. Kai tokią turėsiu – būtinai pradėsiu. Šiandien man labai įdomu tai, ką darau čia. „Bitė“ – vienas geidžiamiausių darbdavių Lietuvos rinkoje. Tai reiškia, kad galime atsirinkti geriausius darbuotojus. Mano aplinka verčia tobulėti, o tobulėti svarbu pasiekus bet kurį karjeros etapą. Ne kiekviename versle yra tokių galimybių.
Žaviuosi žmonėmis, kurie išplėtojo lietuvišką kapitalą turintį verslą. Tačiau pati tik investuoju ir jaučiuosi to verslo dalininke. Tam skiriu dalį savo laiko – galima tai įvertinti kaip mano pomėgį.