Pusiaukelė tarp Rytų ir Vakarų

Keliaudamas tarp Rytų ir Vakarų verslininkas dažnai apsistoja Prahoje – pailsėti prie pat Čekijos sostinės esančiuose savo namuose Prūhonicių miestelyje ir išgerti skaniausio pasaulyje alaus. Būtent čia dažniausiai sukviečiami mieli širdžiai žmonės, draugai bei artimieji paminėti svarbias šeimos datas ar tiesiog maloniai kartu pabūti.

Kelionė nuo Prahos senamiesčio iki Sauliaus ir Redos Karosų namų trunka vos keliolika minučių. Kartu su šeimininku iš oro uosto mus atveža namų prižiūrėtojas Nikolajus. Saulius nuo pat pokalbio pradžios džiaugėsi, kad gali patikėti savo turtą jam ir jo žmonai Natašai. Kad ne tuščiai kalbėta, įrodo tai, jog šeimininkas ramiai pradeda rodyti mums aplinką, o ne puola į namus apžiūrinėti, ar viskas tvarkoje.

Nikolajų su žmona iš Ukrainos Saulius pakvietė į savo namus todėl, kad šis žmogus buvo tas, kuriam statybų metu patikėdavo pačius atsakingiausius ir kruopščiausius darbus. Ir jis nė karto nenuvylė. Kaip ir per pastaruosius dešimt metų, kai namas jau pastatytas.

Mus pasitinka daugybė žalumos. „Šiai eglei – dešimt metų, – rodo milžinišką gražuolę Saulius, ir tikrai sunku patikėti, kad ji taip greitai išaugo. – Kažkas čia yra: gali įsmeigti pagalį – ir tas puikiausiai sužaliuos“.

Ko gero, ne veltui šalia įkurtas garsus Prūhonicių parkas su įvairiausiais augalais ir fantastiška 800 rūšių rododendrų kolekcija.

Ponas Saulius savo kiemą apželdinti patikėjo specialistams. Šie ir sugalvojo pušį, kuri nukentėjo statybų metu, pakeisti ne prastesne. Trijų tonų augalas buvo atgabentas iš Vokietijos. Tačiau kaip jį įkelti į kiemą? Mat namas pastatytas ant uolos. Jei žengsi už tvoros – nugarmėsi stačiu skardžiu. Tokioje subtilioje aplinkoje ir vikšriniais traktoriais nepavažinėsi.

Buvo ieškota sraigtasparnio, bet čekų armija tinkamo neturėjo. Kranas? Bet keldamas tokį svorį jis gali sugadinti visas Prūhonicių miestelio aikštės plyteles ir po jomis esančias komunikacijas! Vis dėlto po ilgų skaičiavimų leidimas rizikuoti buvo duotas, ir medis atsidūrė kieme.

Įėjus į namus akin krinta dailūs klasikiniai baldai iš Italijos, paauksuoto Murano stiklo šviestuvai, pro stoglangius krintanti šviesa ir baltas fortepijonas. Jis tarsi simbolizuoja muzikines verslininko šaknis: pono Sauliaus senelis Juozas Karosas buvo garsus kompozitorius, mama Birutė Karosienė – fortepijono pedagogė. Saulius pats grojo vienuolika metų. „Bet baigiau muzikos mokyklą – ir viskas“, – neslepia šeimininkas. Prie instrumento jis neprisėda, tačiau mielai klausosi įgrotų savo pusbrolio Egidijaus Buožio kūrinių.

– Pirmą kartą į Prahą atvykau studijuodamas Vilniaus Gedimino technikos universitete (tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute). Tais laikais niekur nebuvo galima išvažiuoti – keliavome tik po socialistines šalis. Pats gražiausias miestas man pasirodė Praha, – pasakoja S.Karosas.

Studijos, verslas kuriam laikui privertė pamiršti atrastą gražuolę Čekijos sostinę. O kai vėl į ją atvyko, Sauliaus draugai pasiūlė apžiūrėti dabartinio namo vietą – mat ji esanti ypatinga.

„Turėjau būstą Ženevoje. Namo nenorėjau, ketinau įsigyti butą kur nors netoli senamiesčio aikštės, kad būtų galima pasivaikščioti, išgerti alaus ir pakvėpuoti ypatinga šio miesto atmosfera. Draugų pasiūlymas apžiūrėti vietos namui nesudomino, net nenorėjau vykti, – prisimena verslininkas, – mat gyvenau vienas, šeimos neturėjau – kam man namas.

Bet vieną sekmadienį bičiuliai vis dėlto įkalbėjo. Išvydau apleistą sodą, atsistojau ant šio baisaus skardžio, pamačiau po kojomis namų stogus, botanikos parką, o svarbiausia – pilį. Pagalvojau, kad žmonės pilių kur papuola nestatė. Tuomet ir susimąsčiau: 11 minučių kelio nuo Vaclavo aikštės – ir kvėpuoji jau visai kitokiu oru“.

Šios mintys subrandino norą kibti į statybas. Bet nebuvo paprasta: teritorija priklauso Prūhonicių botanikos parkui, tad statiniams keliami itin aukšti reikalavimai, svarbiausia – itin didelis žalumos koeficientas. Architektai rado išeitį: namo stogą jie apželdino augalais. Taip namas įgavo žavesio: matyti pirmas aukštas, o antrasis – paskendęs žalumoje.

Saulius neturėjo galimybės prižiūrėti statybų, tad projektui vadovavo jo geras bičiulis architektas Rimas Anusevičius. „Jis labai gerai žino mano skonį, nereikia daug kalbėti ir aiškinti“, – sako šeimininkas. Kadangi jis vis dar vienišavo, būstas buvo sumanytas kaip svečių namai. O atsitiko taip, kad tuose namuose švenčiamos didžiausios šeimos šventės. Čia vasarą mėgsta ilsėtis ir S.Karoso mama Birutė.

Čia, vos pajutusi spurdant gyvybę po širdimi, atvyko sustiprėti Sauliaus žmona Reda. Jos nuomone, Ženevoje auginti ir mokyti sūnų Konstantiną – idealios sąlygos, bet jos širdis džiaugiasi namais Ispanijoje arba Čekijoje. „Prahos namai man kvepia švente. Čia net sūnaus krikštynas šventėme“, – prisimena Reda.

– Nesu prisirišęs prie vienos vietos. Daug kur gali mano šlepetės būti, – juokiasi ponas Saulius. – Čia man mieliausia. Netgi saugu – juk įsikūrėme ant uolos. Netoliese stūksanti pilis padiktavo namo stilistiką– jokio šalto minimalizmo čia negalėjo būti, tad pasirinkau klasikinę prabangą.

Pilis įkvėpė ir dailininką Artūrą Aliuką – jos motyvas žaidžia milžiniškame paveiksle ant svetainės sienos. Namuose yra ir paveikslų, kuriuos Saulius įsigijo „Sotheby’s“ aukcione.

Svetainėje įrengtas židinys, ant kurio įtaisytas prietaisas – barometras, termometras, hidrometras viename – atspindi kosmopolitišką šeimininko gyvenimo būdą.

– Kol kas esu priverstas, nes Ženeva – puiki vieta verslui, o širdžiai ji – pats liūdniausias ir nuobodžiausias miestas. Ten žmonių bendrijos uždaros, savaitgaliais tuščia, tad stengiuosi ten net nepasilikti.

Pirmame aukšte įrengta pirtis iš Sibiro kedro, kūno rengybos salė, nedidelis baseinas. Jis – šaltas it ledas – skirtas įšokti po pirties, o po jo gali nušlepsėti į kieme įrengtą su šiltu vandeniu ir jame paplaukioti.

Pati mėgstamiausia svečių patalpa – biliardo kambarys. Stalas – „Brunswick“ kompanijos. Toks stovi ir Baltuosiuose rūmuose Vašingtone.

Saulius parodo, ko nėra nė vienuose kituose jo namuose – tai alaus įranga svetainės bare. Už sienos – garažas, o jame – alaus pilstymo širdis su šaldoma linija ir visu kuo kitu, kas priverčia alų iš statinaitės bėgti pro svetainės bare esantį čiaupą.

„Alų priverčia bėgti angliarūgštė, jos ir azoto mišinys arba oras. Pastaruoju būdu įpiltas alus – pats skaniausias, bet greičiau genda. Tačiau, kai turiu didelį būrį draugų ir žinau, kad alų per vakarą išgersime, naudoju šį būdą. Dėl to net pastačiau stomatologijoje naudojamą specialų oro filtrą, kuris dezinfekuoja orą, nukreipiamą į dantų gręžimo turbinas. Todėl į alaus statinę patenka beveik sterilus oras“, – pasakoja subtilybes šeimininkas.

Jis įrengė ir nedidelį vyno rūsį, bet, deja, Prahoje vyno niekas negeria – juk yra alaus. Na, dėl to liūdėti neverta: gerų metų derliaus vynas ramiai guli apdulkėjusiuose buteliuose.

Kad šeimininkui rūpi, ką deda į skrandį ir kuo vaišina svečius, rodo didžiulė virtuvė.

„Aš – didelis gurmanas, vienas didžiausių mano malonumų – skaniai pavalgyti, todėl skiriu tam labai daug dėmesio. Mes su žmona kartais savaitgaliais keliaujame po „Michelin“ žvaigždėmis pažymėtus restoranus ir mėgaujamės kulinariniais šedevrais. Jei neišvykstame – šeimininkaujame namie. Aš negaminu, bet mėgstu patalkininkauti – pjaustyti, smulkinti – taip protas pailsi“, – dėsto S.Karosas.

Virtuvė suskirstyta į zonas. Šalia jos esanti patalpa skirta darbams, kurių svečiams geriau nematyti. „Net kiaulę čia galima nusvilinti“, – pokštauja Saulius.

Erdviojoje patalpoje – dailūs balti virtuvės baldai, čia stovi stalas, prie kurio gali susėsti dešimt žmonių. Saulius nenorėjo atskiro valgomojo – jo nuomone, toks kambarys paprasčiausiai stovi tuščias.

Virtuvė išdažyta švelnia žalsva spalva. Dėl jos net kažkuriame pasaulio kampelyje Saulių pasiekė išsigandusio darbų vykdytojo skambutis. Žmogus negalėjo patikėti šeimininko noru matyti žalią spalvą, jam ji atrodė baisi. „Liepiau nurimti ir savo nuomonę pasakyti, kai bus pakabintas paskutinis šviestuvas“, – juokiasi prisiminęs Saulius.

Žalsvą sienų spalvą dailiai atkartoja garsaus čekų dailininko Alphonse Muchos secesijos stiliumi tapytos plytelės. „Yra tik keturi Muchos plytelių komplektai, o teisę jais prekiauti turi britai“, – keistą, bet įprastą meno ir verslo sandūrą aiškina šeimininkas.

Virtuvę puošia kelios paukščių skulptūros iš sidabrinių šakučių, peilių bei šaukštelių. Šis laimikis – iš Redos ir Sauliaus gurmaniškų kelionių.

Tokiomis skulptūromis savo restoraną „Residenz Heinz Winkler“ Vokietijos Bavarijos žemėje, Ašau mieste, puošia garsus virėjas Heinzas Winkleris. Tai – viena mėgstamiausių Karosų vietų iš jų sudaryto asmeninio mėgstamiausių pasaulio restoranų dešimtuko. Įdomu tai, kad H.Winkleris buvo pats jauniausias virėjas – 32 metų, pelnęs savo restoranui tris „Michelin“ žvaigždutes.

Dairantis po pirmą aukštą akis niekur neranda televizoriaus. Ne, jo Sauliaus Karoso namuose būti negali. Vis dėlto jį surandame šeimininko kabinete ir jis yra tik todėl, kad šeima išprašė: juk Karosų atžala – aštuonmetis Konstantinas – kartais nori pažiūrėti animacinių filmų.

„Man neįdomu žiūrėti televizorių. Reikalingą informaciją gaunu kitais kanalais. Per televiziją gali pamatyti 90 procentų reklamos, 5 procentus visokių nesąmonių ir vos kelis procentus įdomios informacijos“, – suskaičiavo S.Karosas. Televizorius jam reikalingas nebent stebėti teniso varžybas.

Antrajame aukšte įrengti keturi miegamieji. Pastelinių spalvų, su atskirais vonios kambariais. Ant sienų kabo gobelenai – tokie, kaip garsiuose pasaulio muziejuose, tačiau kopijos taip pat brangios, mat meistrų išaustos lygiai ta pačia senąja technika.

„Miegamieji, lovos turi būti itin geros kokybės, nes svarbu, kaip išsimiegi. Taip pat – ir patalynė“, – sako šeimininkas ir ištraukia kampą antklodės. Jos užvalkalas – iš natūralaus lino ir medvilnės. Net sagutės – ir tos rankų darbo, ne plastikinės. Antklodės ir pagalvės – „Kolb & Schule“ kompanijos, kuri naudoja airiškų žąsų plunksnas, renkamas tik lizduose.

„Antklodė sudygsniuota kvadratėliais. Atsižvelgiant į tai, kokio jie dydžio, kiek juose plunksnų, antklodė gali būti tinkama ir esant keturiasdešimčiai laipsnių šalčio, ir tiek pat karščio. Žodžiu, patalynė siuvama pagal individualų užsakymą“, – aiškina šeimininkas, puse lūpų prasitaręs, kad toks komplektas kainavo kaip naujas „Vokswagen“ automobilis.

– Šiame name norėjau panaudoti visa, kas geriausia tuo metu buvo. Mano namuose nėra sintetikos – viskas iš natūralių medžiagų: medžio grindys, šilko apmušalai, net plytelių klijai – be chemikalų.

– Svajoju įsigyti vandens malūną. Jame – neribotos galimybės įrengti kriokliukus, paleisti upelius, prigalvoti visokių pokštų – juk vandens čiurlenimas taip ramina. Ir manau, kad tai įgyvendinsiu. Lietuvoje.