Svetimi gyvenimo patirties neišmokys
Tarp 31-erių Žanetos ir jos jaunesnės sesers Olgos – aštuonerių metų skirtumas. Kaip ir tarp jos sūnų – septynių mėnesių Aleksandro ir devynerių metų Artūro. Todėl ji supranta vyresniojo norą rūpintis jaunėliu ir jį globoti. Tik įpusėjus mūsų susitikimui moteris prasitaria, kad Artūras yra iš jos pirmosios santuokos.
„Tėvai griežtai mane auklėjo. Padraugavai su vaikinu, pamilai jį – ir išteki. O, pasirodo, buvo galima ir išsiskirti, – nusijuokė iš savo naivumo Žaneta. Su trejais metais vyresniu vyru ji susituokė būdama 21-erių. – Ištekėjusi supratau, kad mūsų santuoka yra klaida. Iš pat pradžių nebuvo to jausmo, kad jis – mano žmogus. Gimė sūnus. Skyrybos buvo skausmingos“.
– Dabar atrodote labai pasitikinti savimi, o kaip buvo tada? Ar pirmosios nesėkmės jūsų nesugniuždė?
– Gyvenime visko ėmiausi pasitikėdama savo jėgomis, o kai gaudavau per galvą, nusipurtydavau ir eidavau toliau. Į kiekvieną nesėkmę žiūrėjau kaip į labai vertingą pamoką, kurios niekada nenusipirksi už jokius pinigus.
Supratau, kad niekas neparduos man bilieto į laimingą gyvenimą. Niekas nepatars, kaip elgtis ir ką daryti, kol pati visko nepatirsiu. Bet tam, kad tai suprasčiau ir dabar galėčiau taip kalbėti, reikėjo perskaityti daugybę knygų ir apskritai įsigilinti į save. Tada gyvenimas tikrai man nebuvo rožėmis klotas.
– Kai ko nors neišmoksti, reikia kartoti kursą. Dar gaunate tų pačių pamokų ar pereinate vis į kitą klasę?
– Gaunu vis intelektualesnes užduotis, – garsiai nusikvatoja Žaneta. – Kalbant apie mokymąsi, dabar yra populiarūs gyvenimo treneriai. Jie pataria susidaryti penkmečio planus, ko siekti gyvenime. Nemažai yra tokių mokymų sekėjų.
Stipri šeima savaime nesusikuria
– O jūs taip planuojate?
– Matau bendrą vaizdą, kaip norėčiau nugyventi savo gyvenimą. Jei jau būtų taip lengva, jei kiekvienas galėtų susiplanuoti gyvenimą iki pat jo pabaigos, visi turėtų būti laimingi, neturėtų būti nesėkmingų santuokų. Atsisėdai, planą pasirašei, ir esi laimingas. Juk kiekvienas nori turėti laimingą šeimą, sutikti žmogų, su kuriuo galėtų nugyventi visą gyvenimą.
– Dar vis manote, kad tokį galima surasti?
– Ne. Tai yra iliuzija. Negyvenu vien šia diena, bet realiai viską suvokiu. Kol abiem gera kartu būti – viskas šeimoje yra gerai, bet jei tik vienas kuris ima jaustis blogai – pradeda ieškoti kitų kelių.
– Dabar kalbate kaip subrendusi ir patyrusi moteris. O kaip šeimą įsivaizdavote, ką tik išsiritusi savarankiškam gyvenimui?
– Neidealizuoju šeimos, nemanau, kad viskas turi būti gražu. Jei nori šeimoje gražių santykių, jei sieki tokius išlaikyti, tai abu partneriai turi sunkiai dirbti. Pirmiausia reikia turėti noro tą darbą dirbti, antra, tam reikia skirti laiko.
Pirmą kartą ištekėjusi taip nemaniau. Tik ėmiau pastebėti sutuoktinio trūkumus, ką jis ne taip daro: „O, idealus vyras taip neturėtų elgtis. Kam spręsti problemas? Kam vargintis ieškant kokių nors kompromisų? Jis – ne mano žmogus, ir toliau nebėra prasmės tęsti santykių“. Tikrai nesistengiau išsaugoti tos šeimos.
– O dabar stengtumėtės?
– Jei matyčiau, kad abu siekia to paties, abiem to reikia, tada – taip. Abu turi rodyti iniciatyvą. Yra gera patarlė, kurią ir savo darbuotojams dažnai kartoju: gali arklį privesti prie vandens, bet niekada nepriversi jo gerti.
Meilė iš pirmo žvilgsnio — tik filmuose
– Kaip susipažinote su dabartiniu vyru Andrejumi?
– Trumpai dirbome vienoje draudimo bendrovėje, ten ir susipažinome. Beveik pusantrų metų mūsų santykiai buvo kolegiški, draugiški, susitikdavome dalykiniais reikalais ką nors aptarti, pasitarti. Tik vėliau pamažu tai tapo abipuse simpatija, – pasakoja Žaneta.
Jos vyras A.Trofimovas anksčiau vadovavo tarptautinei įmonei, o dabar yra nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Vilniaus žemės grupė“ bendrasavininkis.
– Nebuvo jokios meilės iš pirmo žvilgsnio. Net nežinau, ar apskritai tokia tikiu. Kai tai matydavau filmuose, tikėdavau. Galvodavau: tiek daug vyrų mano aplinkoje, kodėl nė vieno taip neįsimyliu? Gal dar nesutikau tokio, kurį pamačiusi pasakyčiau: „Tai – jis“. Niekada nesakyk „niekada“, bet, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad meilė iš pirmo žvilgsnio labiau skirta filmų herojams, o ne realiems žmonėms.
– O kas, jūsų manymu, yra meilė?
– Meilė – kai gera būti su žmogumi, kuriuo visapusiškai pasitiki. Kaip rusai sako, kai už jo jautiesi kaip už mūro. Šalia manęs yra labai stiprus vyras, su kuriuo jaučiuosi saugi.
– O kam? Juk pati esate stipri.
– Niekada nelaikiau savęs stipria moterimi. Visada norėjau, kad šalia būtų stiprus žmogus, į kurį galėčiau atsiremti. Gal tik mano įvaizdis toks. Pasižiūri į mano gyvenimo aprašymą, kur dirbau ir ko pasiekiau... Bet visa tai dariau tik todėl, kad man tai patiko, jaučiau, kad tiesiog negaliu elgtis kitaip. Tai, ką darau, turiu daryti šimtu procentų atiduodama save. Galbūt savo darbo aplinkoje atrodau stipri moteris, bet tai – tik iliuzija.
Svajoja parašyti knygą
– Esate labai logiška, todėl verslo aplinkoje tikriausiai jums net nereikia stengtis slėpti savo emocijų?
– Anksčiau jausmus rodydavau, ir labai audringai. Gyvenimas išmokė remtis logika, tik kraštutiniais atvejais – emocijomis. Šiame versle turi suvokti vieną dalyką: nereikia nieko prisiimti asmeniškai. Jei po kiekvieno nenusisekusio susitikimo imčiau manyti, kad gal ne taip pasakiau, gal ne taip atrodžiau, ilgam kompleksą įsivaryčiau. Kaip sakoma, jei pralaimėjai mūšį, karas dar nepralaimėtas. Karas tęsiasi, jei turi ilgalaikį tikslą.
– Kova, karas... Kalbate lyg šiuolaikinė amazonė.
– Jei kiekvieną dieną į darbą eičiau lyg į karą, patikėkite, ilgai čia neišsilaikyčiau. Patiriant nuolatinę įtampą, kad ir kokios būtų pareigos ar už jas mokami pinigai, ilgai dirbti negalima.
Nežinau, kaip kitiems atrodau iš šalies, bet pati savęs nelaikau kovotoja. Save matau kaip kūrėją. Neseniai su vyru pagalvojome: kai užauginsime vaikus, nusipirksime namą kur nors Pietų Prancūzijoje, įsigysime vynuogyną, spausime vyną, tada atsisėsiu pavėsyje su rašomąja mašinėle ir rašysiu knygą.
– Apie ką?
– Rašysiu savo gyvenimo istoriją. Ateityje, nes manęs dar laukia daug gražių akimirkų. Iki 30 metų mano gyvenimas buvo labai įdomus, pilnas įvairių įvykių. Dabar, manau, prasideda gražioji jo dalis. Kai gimė mažasis Aleksandras, mūsų auklė pasakė: „Žaneta, jums reikia mergaitės, nes ji juk sau, o ką tie bernai? Užaugs ir išeis“. Atsakiau jai: „Taip, jūs teisi, kitas mūsų kūrinys bus dukrelė“.
– Nebūtinai dukra bus artimesnė mamai. Sūnus irgi gali intymesnius dalykus pasipasakoti ne tėčiui, o mamai.
– Vyresnysis sūnus Artūras kiekvieną dieną man sako: „Mamyte, aš tave myliu“. Neseniai susimąsčiau – kada savo mamai tai sakiau? Neatsimenu. Artūras toks estetas ir tikras diplomatas. Kai grįžau iš kirpyklos pasitamsinusi plaukus, sūnus sako: „Mama, tu nepyk, bet ta kita plaukų spalva tau labiau tiko“. Nustebino, kaip jis taip gražiai, neįžeisdamas tai pasakė. Artūras visada pastebi, kaip esu apsirengusi, kaip atrodau, neužmiršta manęs pagirti.
Pagal auksinio trikampio taisyklę
– Kalbamės jūsų darbo kabinete penktadienį, atrodote atsipalaidavusi, užtenka laiko pagalvoti ir pakalbėti apie šeimą, vaikus. O kaip būna, kai susitikimas veja susitikimą?
– Pirmiausia esu mama. Visada ir visur. Antroje vietoje – vadovė. Darbe stengiuosi susitelkti ties savo dienotvarke, numatytomis užduotimis. Jei negali savo minčių suvaldyti, kaip gali visa kita ir įmonę valdyti?
– Esu bloga mama, turėčiau dirbti pusę dienos, o ne visą. Kodėl taip pasakėte pokalbio pradžioje?
– Su kompanijos akcininkais sutarėme, kad penkis mėnesius po vaiko gimimo dirbsiu tik pusę darbo dienos. Kai Aleksandrui suėjo pusantro mėnesio, pradėjau po pusdienį dirbti, o greitai – ir visu tempu. Dėl to taip ir sakiau, kad turiu galimybę nedirbti, bet ja nesinaudoju. Tiesiog yra užduočių, kurias reikia greitai atlikti.
Gaunu daug kvietimų į įvairius renginius, bet visus vakarus ir savaitgalius leidžiu tik su šeima. Tai yra šeimos laikas. Jei einame susitikti su draugais, ir mažiuką kartu imame. Džiaugsmas yra stebėti, kaip jis kiekvieną dieną keičiasi.
Dabar populiaru manyti: iš pradžių padarysiu karjerą, o paskui auginsiu vaikus. Pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujuosi, yra vadinamasis auksinis trikampis: dvasinė ramybė, protinė veikla, kurioje gali save realizuoti, ir fizinė galia. Kai atrandi pusiausvyrą tarp visų šių lygmenų, ko daugiau žmogui reikia?
Baisiausia — nebeieškoti naujų tikslų
– Kurią vietą jūsų vertybių skalėje užima šeima, o kurią – darbas?
– Man šeima yra vertybė. Jei manęs jai reikėtų, ji būtų numeris vienas. Nevadinu savęs karjeriste ar darboholike. Niekada pinigai ar pripažinimas nebuvo man svarbiausias tikslas. Man mieliau prie jūros vežimėlį pastumdyti, su vyru ir sūnumis pabūti, nei eiti į vakarėlius, kad mane pastebėtų.
– Turbūt jau niekam nieko nereikia įrodinėti: esate įvertinta darbe, laiminga šeimoje.
– Įrodinėti reikia nuolat. Negali sustoti ir likti ten, kur esi. Negali atsipalaiduoti ir jaustis patogiai. Galima taip pasijusti trumpam, bet tai neturi užtrukti.
– Jei neini į priekį – žengi atgal?
– Ne iškart, bet pamažu. Sutikau nemažai jaunų žmonių, kurie ko nors siekdavo, bet tam tikrame taške sustodavo: „Viskas, daugiau nebenoriu. Tai buvo mano gyvenimo tikslas“. Vienas siekė tapti didelės įmonės vadovu, kitas – pasistatyti namą ir gyventi laimingą šeimyninį gyvenimą. Pasiekė, o kas toliau?
– Esate generalinė direktorė, o kas toliau? Galėtumėte būti namų šeimininkė?
– Ne. Niekada neturėjau vien namų šeimininkės vaidmens. Man visąlaik buvo labai svarbu turėti mėgstamą veiklą. Dabar esu kompanijos vadovė, po dešimties metų norėčiau pažengti į priekį. Negaliu darbo dirbti vien dėl pinigų. Tik kai gimė Artūras, išsikėliau tikslą užsidirbti pinigų. Juk privalau rūpintis sūnumi! Kad ir kaip būtų keista, tada jų neuždirbau, nors plėšiausi per kelis darbus.
Dvejus metus taip ariau, beveik nematydama savo vaiko, tik savaitgaliais. Tada pradėjau mąstyti, kodėl neuždirbu tų pinigų. Supratau, kad reikia imtis mėgstamos veiklos, bet į ją pasinerti visa galva. Dažnai kartoju: negali būti pusiau nėščia. Jei laukiesi – tai laukiesi, jei dirbi – tai dirbi.
Be pagalbininkų būtų sunku
– Vadovė turi atrodyti nepriekaištingai. Bet kaip rasti laiko kosmetologei, kirpėjai, parduotuvėms?
– Kad ir kaip keista, dabar laiko tam randu. Mano kosmetologė, kirpėja pačios nustato laiką, kada turiu pas jas pasirodyti, o likus dienai iki susitikimo, primena. Kai žinau tikslų laiką, jau nebegaliu nenueiti.
– O apsipirkti kaip? Juk už jus niekas kitas drabužių neišrinks?
– Išrenka. Mano draugė Agnė turi itališkų drabužių parduotuvių tinklą „Palermo“. Ji žino mano skonį, tad man tereikia nuvažiuoti ir pasimatuoti. Dar apsiperku užsienyje, nes tada turiu daugiau laisvo laiko, o ir nuotaika kita būna. Dažnai tenka skristi į komandiruotes Italijoje, Prancūzijoje.
– Jei jums kiti parenka drabužius, kas juos perka vyrui ir vaikams?
– Vyras perka ten pat, kur ir aš. O dėl vaikų išvis tragedija! Artūro skonis susiformavęs, negali jam bet ko nupirkti, jis nemėgsta vaikščioti po parduotuves. Mano sesuo, kuri yra Artūro krikšto mama, sugeba jį išvilioti į prekybos centrą ir žaidimo forma prikalbina matuotis. Olga apiperka Artūrą nuo galvos iki kojų. Žodžiu, draugai aprengia mus, o sesuo – vaiką, – garsiai kvatoja vadovė.
– Maisto neatsimenu, kada važiavau pirkti į prekybos centrą: sudarau pirkinių sąrašą, ir produktus nuperka namų šeimininkė. Tai sutaupo daug laiko.