Ar reikia vyro šalia, kad jaustumeisi laiminga? (nuotraukos)

Gana ankstyvą rytą ši 46 metų moteris savo namuose pasitinka dailiai apsirengusi ir net avėdama aukštakulnius batelius. Ši apranga – ne dėl manęs. Danutė sako šlepetes apsiaunanti tik tuomet, kai tvarko namus.

Po erdvų Vilniaus senamiesčio butą aukštomis lubomis aukštakulniais kaukšinti šeimininkė neatrodo keistai. Kita vertus, būtent taip ir turi atrodyti moteris, kuri mažas mergaites ir paaugles moko taisyklingos laikysenos, aktoriaus meistriškumo, kurti įvaizdį, etiketo ir dar visokių kitokių moteriškumo paslapčių.

Nesikuklinu ir tiesiai išsakau, ką manau apie vaikų grožio konkursus. Kad ir kaip būtų keista, Danutė su manimi sutinka. „Ryškiai išdažytos mažametės, mamos, užkulisiuose kimbančios viena kitai į plaukus, – visa tai mane taip pat šiurpina“, – piešia grožio konkursuose matytą vaizdą Danutė.

Pasibaisėjusi tuo ji ir įsteigė savo studiją. Taip pat ėmėsi rengti grožio konkursus, o vertinimo komisijai griežtai prisakė vaikus vertinti pagal jų sugebėjimus, natūralią išvaizdą ir elgseną scenoje.

Už tai Danutei kartais tenka išklausyti kokios nors mamos priekaištus, kodėl titulas suteiktas ne jos dukrai, nors suknelė siūta pas brangiausią miesto siuvėją, pirkti ryškiausi dažai ir masyviausi karoliai. Pasak Danutės, jos studiją lankančios mergaitės taip neatrodo – tai kitų grožio „puoselėtojų“ produktas.

– Kažkada aš pati labai savimi nepasitikėjau, maniau, jog esu siaubingai negraži. Kai atvykus į Vilnių pradėjo kalbinti vienas kitas fotografas, pamaniau, kad gal jie iš manęs tyčiojasi. Pasirodo, ne. Tad studijų metais padirbėjau Vilniaus modelių namuose, fotografuodavausi žurnalui „Banga“. Tuomet supratau, kad gal ir nereikia būti gražiai, – reikia pasitikėti savimi.

To labai trūksta dabartinėms paauglėms, todėl ir įkūriau studiją. Mes mokome mergaites pasitikėti savimi, mokome ne kaip dažytis, o kaip nesidažyti. Mano pagrindinis tikslas – įrodyti mergaitei, kad ji graži. Ir tai pasiekiu.

Nėra ko slėpti: dažna mūsų pasvajoja apie tai, kaip būtų šaunu eiti podiumu ir sužavėti publiką. Apie tai svajoja net tos, kurių figūra nėra ideali. O „Mažoji Mis“ padeda įgyvendinti tokią svajonę. Tegul mergaitės pažaidžia manekenes būdamos mažos, užuot sukusios apie tai galvą užaugusios. Mūsų vaikai fotografuojasi, filmuojasi reklamoje, demonstruoja drabužius, tad ir malonumo pakanka, ir pinigų užsidirba. O kai pamato, kad tie pinigėliai nėra dideli, dažnai ir praeina noras nerti į mados pasaulį.

Na, o su trimetėmis mes žaidžiame ir per žaidimą išmokome tokių dalykų, kurie tikrai pravers būsimai moteriai. Žodžiu, aš tik noriu palepinti mergaites, nes gyvenimo realybės kiekviena prisisrėbs su kaupu. Žmonėms to reikia. Tarkim, „Mažosios Mis“ filialą buvau priversta atidaryti ir Utenoje.

Nemažai paauglių dabar lanko ir mano dukters – 20 metų Ernestos – įsteigtą modelių mokyklą „Catwalk“, skirtą 8–16 metų vaikams. Nors ji Vadybos ir ekonomikos universitete (ISM) studijuoja verslo vadybą, jai artima su grožiu susijusi veikla.

– Visas gyvenimas – konkursas. Juk, pavyzdžiui, mokykloje esame vertinami pažymiais. Mūsų konkurse apdovanojami visi vaikai. Ne kartą jau norėjau apsieiti be konkurso, bet jo prašo patys vaikai, jų mamos. Kita vertus, tikiuosi, kad tokiais konkursais ir dukroms, ir mamoms leidžiu suprasti, kas gyvenime nugali – vidinis grožis, pasitikėjimas ir natūralumas.

Visos mergaitės yra gražios, visų vidus be galo gražus, tik dažnai užvertas, uždarytas. O kai taip yra, moteris niekada nebus laiminga. O reikia tiek nedaug – tik pakelti galvą, ištiesti pečius. Pati to mokau sceninio vaikščiojimo pamokų metu.

– Pakelti galvą ir spinduliuoti šypsena iš vidaus. Jei moteris susitraukusi, ji niekada nesišypsos. Todėl bėgdama per gyvenimą nepamiršk žvilgtelėti į vitrinas. Kartą einu tokia pavargusi, žvilgteliu į atvaizdą lange ir išsigąstu: „Oi, eina kažkokia boba!“ Įsižiūriu – tai aš! Baisu... Tad stengiuosi gyventi su šypsena. Reikia į gyvenimą žiūrėti lyg į veidrodį: žiūrėsi į jį piktas, ir gyvenimas atrodys nemalonus. Ką duosi, tą ir gausi.

– Į grožio saloną nueinu tik tada, kai jau labai reikia. Pabūnu ten trumpai – negaliu ištverti nieko neveikdama porą valandų. Nepajutau didelio skirtumo ir tepdamasi brangiu, ir pigiu kremu. Didžiausią įtaką turi maitinimasis.

Kai mažiems savo vaikams – sūnui Edvinui ir dukrai Ernestai – samdydavau šeimininkę, kad patiektų šiltus pietus, prisivalgydavau ir aš kotletų su bulvėmis. Jausdavausi sunkiai, neturėdavau nuotaikos. Visiškai kitokia būsena apima valgant saikingai. Nors neatsispiriu užkirsti ir naktį. Tuomet valgau daržoves ar tik mėsą be duonos. Saldainiams negaliu atsispirti niekada – ryte suvalgau jų apie dešimt.

Iš pažiūros D.Elzbergienės gyvenimas atrodo lyg šventė, kupina tik rūpesčio dėl grožio. Todėl labai įdomu išgirsti, kaip ji sau tokį gyvenimą sukūrė.

Danutė į Vilnių atvyko iš Kėdainių rajono, mažo miestelio. Didelėmis akimis, atvira širdim, gana išsiblaškiusi, nes šeimoje buvo trečia jaunėlė sesuo, tad visų lepinama ir popinama. Ketino stoti mokytis aktorystės meno. Vieną egzaminą išlaikė, o į kitą nukeliavo pamiršusi dokumentus. Neįstojo, bet nenusiminė. Kad nereikėtų grįžti į kaimą, ėmėsi rusų filologijos studijų. Įstojo šiaip sau, o ilgainiui pasidarė labai įdomu. Šiandien ketina iš naujo skaityti „Aną Kareniną“.

Būdama 23 metų ištekėjo už advokato Gintauto, jauna šeima pagal paskyrimą apsigyveno Druskininkuose. Buvo likusi viena diena iki šešerių jų bendro gyvenimo metinių. Išvakarėse vyras įteikė žmonai gėlių ir pasakė: „Kuo toliau, tuo labiau tave myliu“. Ir su Danutės sesers šeima išvyko į Lenkiją. Jokio verslo, jokių reikalų – tiesiog šiaip sau, pasidairyti.

Netrukus Danutę pasiekė žinia: vyras žuvo. Kartu – ir sesers vyras.

„Norėjau tik mirti. Laikė vienintelė mintis: kas bus su mano vaikais? Edvinui buvo penkeri, o Ernestai – dveji metukai. Jie, būdavo, prieina, apsikabina, o man taip skaudu, kad net nenorėdavau, jog vaikai mane liestų. Visus metus praverkiau, draugai bijodavo užeiti, nes jau nebežinojo, kaip padėti. Skaitydavau vyro iš armijos rašytus laiškus ir įsivaizduodavau, kad jis tik kažkur išvažiavęs...

– Tuo laiku Lietuvoje labai trūko benzino. Tad dieną atidirbusi mokykloje, vėlų vakarą važiuodavau į degalinę ir keletą valandų stovėdavau eilėje, kad jo gaučiau. Kartą grįžtu po vidurnakčio, žiūriu – namuose dega šviesa ir mano vaikų galvytės kyšo. Įeinu į namus, o jie jau apsimeta miegantys.

Klausiu: „Kodėl nemiegate?“ – „Mama, mes bijojome, kad tu negrįši“, – atsako jie. – „Juk žinote, kur ir ko išvažiavau. Argi kada negrįžau namo?“ – klausiu. – „O kaip tėtis negrįžo...“ – liūdnai tarė jie.

Tada supratau, kaip skaudinu savo vaikus. Jei taip myliu Gintą, tai padarysiu viską dėl mūsų vaikų, kad jis didžiuotųsi manimi. Ir nusprendžiau, kad vaikai niekada nematys manęs verkiančios, – pasakojo D.Elzbergienė.

Ir ką Danutė darė toliau? Pamenate tuos baisiuosius laikus, kai žmonės iš Vokietijos vežė automobilius, kaip pakeliui Lenkijoje juos gaudydavo, apiplėšdavo, žudydavo?

Danutė mokykloje uždirbdavo tiek, kad prie vyro kapo negalėdavo nuvažiuoti. Rado skelbimą laikraštyje ir su draugais išvyko į Vokietiją. Nežinojo, ką ten veiks. Iš pradžių aplankė susirašinėjimo draugus vokiečius. Kai šie net arbata nepavaišino, noras ieškotis darbo toje šalyje praėjo – labai nejauku pasidarė.

Draugai turguje pirko automobilius. Nusižiūrėjusi, ką jie renkasi, „Opel Record“ nusipirko ir Danutė. Grįžo, pardavė ir uždirbo tūkstantį dolerių. Tokie pinigai!

„Pasaka“, – taip Danutė apibūdina septynerių metų laikotarpį, kai ji prekiavo automobiliais. Vėliau net konsultuodavo vyrus, kaip tai geriau padaryti.

– Nuskrendu, nusiperku vieną automobilį ar keliolika, atvairuoju iki kelto – ir namo. Sugaištu vos dvi paras. Vyrai važiuoja vorele, užsimano miegoti, pakeliui dar tas mašinas sudaužo. Su vyrais varyti automobilius – nesąmonė. Be to, namuose manęs juk laukė vaikai!

– Man nesisekė su BMW automobiliais – du kartus sudaužiau slidžiame kelyje.

– Man patiko „Ford Granada“ – su jomis, didžiulėmis it „Volga“, galėdavau lėkti. O aš labai mėgau lakstyti. Galvojau: užsimušiu, tai užsimušiu. Nevertinau savo gyvybės. Nieko nebijojau, tik įsitempdavau, kai Lenkijoje iš nugaros pradėdavo artintis šviesa, – manydavau, kad gal kas vejasi. Tuomet tik dar labiau paspausdavau greičio pedalą.

– Tvarkiau butą, stačiau židinį, tempdavausi statybines medžiagas iš užsienio. Gyvenimas virė. Pinigų netaupiau. Pavyzdžiui, tik vaikai išmoko groti, ir mes su visa aparatūra skridome į Vokietiją draugams gimtadienio proga surengti staigmeną, – smagiai prisimena Danutė.

– Šiurpulys per širdį perbėgdavo, kai kokioje nors šventėje moterys pradėdavo pasakoti, kaip ir ką joms vyrai padovanojo. Kartą nuvykau į Vilnių ir nusipirkau čekiškos bižuterijos komplektą už 360 dolerių. Moteriškės nustebo: „Kaip tu taip išlaidauji!“ Joms tai vyrai perka, o ką – aš sau negaliu? Jaučiau didžiulį malonumą taip save apdovanojusi, – juokiasi Danutė. – Nors man moteriški reikalai niekada nebuvo įdomūs. Mišrioje draugijoje man kalbą geriau sekdavosi palaikyti su vyrais.

– Pavojinga nebent tiems, kurie manęs nepažįsta. Ir dabar turiu daug draugų šeimų. Jei paskambinu moteriai, ši visada paklausia, ar noriu pasikalbėti ir su jos vyru. Gal atrodau trapi, bet ilgą laiką vaikščiojau su didžiuliu portfeliu, pilnu atsuktuvų, tarp kurių gal ir mėtėsi vienas kitas lūpdažis.

– Blogiausia būdavo savaitgaliais ir per šventes, kai visi ilsėdavosi, o aš neturėdavau kuo užsiimti. Kai labai gera, taip pat liūdėdavau – norėdavau sėkme su vyru pasidalinti. Bet džiaugdavausi su vaikais. Paskui supratau, kad taip ilgai verkiau ne žuvusio vyro – mes dažniausiai verkiame gailėdami savęs.

Dabar, kai praėjo 17 metų, man savo vyrą mylėti – lyg nuodėmė. Juk jis buvo toks jaunas. Dabar man jau 46 metai ir neįsivaizduoju, koks būtų Gintas. Toks keistas jausmas...

– Aš, ko gero, myliu vieną kartą. Kita vertus, kaip galėjau parvesti kitą vyrą, kai mes visi trys mylime tėtį. Kokia galėjo būti kalba apie kitą, kai Ernesta žiūrėdavo vaizdo įrašą su vyro kalba teisme ir verkdama vis klausdavo: „Tėti, tėti, ar tu mane girdi?“

Man neegzistavo kiti vyrai. Niekada nelaukiau vyro, kad už jo ištekėčiau ir jis manimi pasirūpintų. Pamenu, automobilius parduodavau greitai, nes pigiai. O kodėl? Todėl, kad turguje stovėti šalta, vaikai laukia, tad labai skubėdavau.

Kai vaikai paaugo, pradėjo mane raginti, kad su kuo nors susitikinėčiau. Buvau keletą kartų į kavinę nuėjusi su vyriškiu, bet man buvo nuobodu. Vis galvodavau, kad noriu namo, pas vaikus – su jais įdomiau. Aš su vaikais kalbėdavausi apie viską, aptarinėdavome menkiausias smulkmenas, net mažų jų klausdavau nuomonės.

Be to, kai persikraustėme į Vilnių, pasinėriau į širdžiai mielą veiklą – įgyvendinau savo svajonę ir įkūriau modelių agentūrą bei mados studiją. Automobiliai buvo tik pragyvenimo šaltinis, mano sieloje – visai kitokie troškimai.

Beje, nuvykusi į Ameriką lankiausi keliose modelių agentūrose, pasidariau savo nuotraukų albumą. Su agentūra „Colors“ sudariau sutartį, bet kai sulaukiau pasiūlymų fotografuotis, išvykau namo. Ai, nusprendžiau nebežaisti.

– Aš jiems jau nelabai reikalinga. Štai sėdžiu ir galvoju, kaip išmokti gyventi vienai. Bet nesijaučiu nei viena, nei vieniša. Turiu tiek planų, kad juos įgyvendinti prireiktų dar kelių gyvenimų.

Nežinau, ar reikia vyro šalia, kad jaustumeisi laiminga. Ar tikrai man jo reikia? Po 17 metų vienatvės nebemokėčiau su kuo nors gyventi. Įsivaizduojate, dabar mano kambaryje atsirastų vyras! – juokdamasi grąžo rankas Danutė. – Vadinasi, rytą reikėtų keltis, ruošti pusryčius, o mano draugai, užsukę į svečius, įpratę virti kavą ne tik sau, bet ir man.

Mes, moterys, mėgstame idealizuoti, todėl jei tik pajuntame simpatiją kuriam nors vyriškiui, matome jį tokį, kokį norime matyti. O kai pamatai realybę, nusivili. Taip ir man buvo nutikę. Gyvenimas mane gražiai pastatė į vietą. Neturiu apie ką svajoti.

– Čia dabar! – šūkteli iš nuostabos Danutė. – Yra specialios įmonės, meistrai – išsikvieti, ką tik reikia. Beje, vinį ir pati galiu įkalti – kodėl turėčiau gaišinti kitus žmones? Žodžiu, kaimynės vyro nekalbinu. Nors buvau patekusi į juokingą padėtį. Kartą kieme pradėjau keisti automobilio ratą. Čia pat buvę vyrai puolė padėti. Nespėjo, nes pro langus juos namo pradėjo kviesti žmonos...